Turiu kelias laisvas valandas, tad greitai susimetu daiktus į kuprinę ir važiuoju į dar visiškai nelankytą ruožą, kurį dengia mano metinis leidimas. Čia dar niekada nesu buvęs, bet jau seniai knietėjo apsilankyti, kad pamatyti, ar yra ten gyvasties. Nežinau nė kokios sąlygos bus, nes žemėlapis rodo, kad upė teka per didelę pelkę. Nė neįsivaizduoju, ar bus prieinamos vietos, bet gal užteks vien guminių.
Mašiną palieku miške, už kelių šimtų metrų nuo pelkės. Ramu, aplink nė gyvos dvasios. Pelkė yra panašesnė į didelę pievą. Vėjas pučia tiesiai nuo manęs, tad beeidamas pabaidau jau iš tolo mane užuodusias stirnas. Visur raizgyte išraizgyta žvėrių takais. Priėjęs nendres randu net ir išgulėtą plotą – puiki vieta stirnoms ar kokiam briedžiui pamiegoti dienos atokaitoje. Tik va pažvejoti čia nelabai gaunasi, nes upė siaura ir tankiai apaugusi nendrėmis. Bet panašu, kad žemiau yra išplatėjimas be jokių nendrių.
Beeidamas už kokio šimto metrų pamatau stirną. Ji kaip tik nedidelėje salelėje, kur auga medžiai. Nusprendžiu pabandyti prisėlinti. Vėjas pučia man į šoną, tad problėmų dėl mano kvapo nebus. Be to, jis užgožia triukšmą nuo mano žingsnių. Prisėlinu lėtai per kokius 15-20 metrų. Beeidamas pamatau, kad kartu su pirma stirna yra dar viena, o kiek tolėliau ir trečia. Gaila, kad turiu tik 50 mm objektyvą, tad nuotraukos gaunasi nekokios. Vienoje iš jų kyšo tik ausys, o kitoje bėgančios stirnos, kurias babaidžiau šaukdamas. Smagu. Jaučiu, kad viduje tūno medžiotojo instinktas ir kuo toliau, tuo labiau mąstau apie tai, kad laikas pradėti medžioti.
Upė čia smagi: rami, vietom išplatėjanti. Ilgai laukti kibimo netenka. Maža lydekaitė atakuoja varlę tris kartus, bet taip ir nepasirašo net ir pakeitus musę. Užtai sekančiame išplatėjime sulaukiu itin smagaus kibimo su banga. Lydeka nedidelė, apie poros kilų, bet labai smagiai priešinasi. Kelios žvakės, spurtai ir trumpa fotosesija. Na va, trumpos išvykos tikslas įvykdytas. Galima ramiai važiuoti namo. Bet noras pabandyti dar žemesnį išplatėjimą nugali, tad pavyksta suvilioti dar dvi visiškai nedideles lydekas. Užkibusi ant varlės žuvis tikrai buvo mažiausia šiemet.
Gaila, kad nėra daugiau laiko ir reikia važiuoti susirinkti žiurkėnus iš darželio. Bet jau žinau, kad kitą kartą keliausiu apžiūrėti pelkės gale tekančio ruožo, kur susilieja dvi nedidelės upės.
Žiauriai smagu žvejoti ten, kur takelius mina tik žvėrys.
