Pastarosiomis savaitėmis buvo tiek daug reikalų, kad nespėjau dorai visko aprašyti ir tęsti kas savaitinius įrašus. Bet užtai šią savaitę patalpinsiu du įrašus.

Pagaliau! Pagaliau ir vėl pavasaris, o jo svarbiausias ženklas – sezono atsidarymas. Kadangi žūklės vietų ir stilių yra daugybė, tai ir sezono pradžių gali būti visokių. Gal tai bus sausa musė, gal koks ežeras ar upė, o gal, kaip mano atveju, vakarinė Švedijos pakrantė ir šlakiai. Nuo Kullaberg Skåneje ir šiauryn iki Norvegijos sienos šlakius galima gaudyti tik nuo balandžio pirmos. Skånes pietuose ir rytuose bei Blekingėj jų žvejyba prasideda nuo sausio pirmos. Ölande ir Gotlande galima juos gaudyti ištisus metus. Tad kartu su keliais klubo bendraminčiais pabandėme atidaryti sezoną.

Nors pernai visai nemažai vaikiausi šlakius, šiemet tai buvo mano pirmoji išvyka. Kaip ir pernai, taip ir šiemet, išsinuomavom namelį ir dvi dienas gerai pažvejojom. Mikelis, kuris ir buvo šios kasmetinės išvykos sumanytojas, atrado gerą vietą ties vadinamąja Vilkų sala (Ulvön). Vieta išties nuostabi, nes pakrantė varijuojanti, daug srovių ir visai šalia yra gilumų, tad šlakiams čia geri medžioklės plotai. Matyt, todėl ir žmonių nemažai būna, bet šiaip vietų yra tiek daug, kad neužtektų ir viso gyvenimo ištyrinėti kiekvienam pakrantės ploteliui. Šlakių žūklė yra populiari, bet vietos užtenka visiems.

Kelionė prasidėjo Värnamo, kur mane prigriebė Rikardas, tada Skillingaryde persėdom į Mikelio automobilį ir dūmėm į Jönköpingą susirinkti Petterio. Tik tada keliavom toliau Gotenburgo link ir dar 50 km šiauryn. Trumpai tariant, kelionė gan ilga, bet tokie jau tie atstumai Švedijoj. Iš Lietuvos vis tiek tolimesnis kelias. Nuvykę pirmiausiai paėdėm vietinėj picerijoj. Kaip žinia, Švedijoj daug atvykėlių iš Viduriniųjų rytų, o viena populiariausių jų veiklos sričių – picų kepimas. Nors Italijoj nesu buvęs, bet esu valgęs tikrai neblogų picų tiek Lietuvoje, tiek Ispanijoje ir net Švedijoje. Bet šiaip vidutinės švediškos picos kokybė yra labai šiaip sau, ypač tešlos. Dažnai net ir visi pagardai yra beveik vienodi, nors picų “rūšių” jie skelbiasi turį 88. Šį kartą tešla buvo nelabai kokia, dar labai toli iki tikros picos, bet pagardas visai neblogas. Yra buvę ir blogiau.

Vakaras, kaip visada, ramus, su viskio ragavimais ir pasakojimais apie būtus ir nebūtus žūklės nuotykius. Turiu pasakyti, kad švedų bendravimas šiek tiek skiriasi nuo lietuvių, nors negalima daryti absoliutinių išvadų. Kiek pastebėjau, lietuviai dažniau mėgsta vienas kitą per dantį patraukti, pasišaipyti. Be to, retai kada sako, kad jiems gera ir ramu. Jei susitinka prie upės, tai tiesiog bendriniais dalykais pakalba. O švedai ramesni, nors ir pajuokauja, bet ne taip žiauriai. Be to, labai dažnai vienas kitam sako, kad jiems labai faina viskas: oras puikus, viskis skanus, maistas nuostabus, žuvys gražios, kibimas intensyvus ir t.t. Daug daugiau pozityvumo ir daugybė smulkių žodelių jam išreikšti. Beje, viskio turėjom tris butelius. Paragavom vieną ir po to dar kitą. Lėtai, su pasimėgavimu, diskusija ir niekas neprisigėrė. Gal čia vienas didžiausių skirtumų.

Pirmas rytas

Ryte oras buvo labai ne koks. Manau, tai buvo prasčiausios sąlygos kokios tik gali būti: gerą savaitę dominavęs žemas slėgis su lietum staiga pasikeitė į aukštą slėgį su žydru dangum, skaisčia saule, minus 6 lapsniais ryte ir vienintelis situaciją gelbėjęs dalykas buvo vėjas. Tiesa, net ir jis pūtė iš šiaurės rytų, kas teoriškai yra blogai, bet jis bent jau pūtė ir šiaušė vandens paviršių.

Su atomobilio parkavimu šiose vietose labai nelengva. Tikriausiai vasaromis turistai nelabai džiugina vietinius, tad jie paliko vieną ar dvi vietas, kur patogiai gali palikti automobilį. Bet tai nėra labai didelė bėda, nes po kelių minučių pasivaikščiojimo jau esame vietoje. Oras gražus, saulėtas, bet žvarbus dėl šiaurės rytų vėjo. Kadnangi šiandien yra pirmoji sezono diena, tai žvejų irgi nemažai ir mes nesame pirmieji: pakrante slampinėja keli spiningautojai. Išsiskirstom ir jau pirmųjų laimikių ilgai laukti nereikėjo. Kiek pamenu, aš ir Mikelis ištraukiam po šlakį. Maniškis buvo visiškas nelegalas, na, o Mikelis ištraukia gražų 56 cm šlakį. Po to reikalai tik gerėjo ir pagavo visi. Net Rikardas, kuris šlakius bandė gaudyti kelis kartus metų eigoje, bet taip niekada nieko ir nėra sugavęs. Nors žuveliokas buvo nedidelis, bet žmogus labai džiaugėsi, o tai ir yra svarbiausia.

Nors vieta prie tilto, kur stipriausia srovė, yra labai gera, bet man labiau patinka atokesni plotai, kur ne tiek daug žvejų, tad po truputį slenku iki pernai atrastų vietų. Nieko doro nepagaunu, bet šiemet prie grupės prisijugęs Petteris puikiai pažvejoja. Manau, jis vienas labiausiai patyrusių žvejų mūsų tarpe, o gal net ir labiausiai patyręs. Jaunas, entuziastingas ir panašaus pamišimo lygio, kaip aš ar Justas. Du kartus buvęs Naujojoj Zelandijoj, abu kartus tai buvo ilgos kelionės, trukusios mažiausiai po mėnesį. Šlakius jis taip pat nemažai vaikęsis, tai yra gerai, nes galima nemažai išmokti.

Viena smagiausių akimirkų buvo praėjusio staipsnio idėjų įgyveninimas, nes išdrįsau išbandyti skęstanį pavadėlį ir booby. Įsidienojus kibimas nurimo ir pamaniau, kad atėjo laikas kažką keisti. Tad užsidėjau nebaisiai greitai skęstantį pavadį, gerą pusantro metro pasaitėlį ir iš savaitės bėgyje sunarpliotą papamusę. Spalvos, žinoma, šlakinės, tokios rožinės spalvos. Viskas puikiai veikia, tik norėtūsi dar labiau skęstančio pavandžio ar gal net viso valo. Jei būtų banguota ar stipresnė srovė, tai su musės skandinimu būtų problematiška. Tačiau šiaip viskas ėjosi kaip iš pypkės. Pravesti galima super lėtai ir net itin sekliose vietose musė nekliūna už dugno. Manau, žiemą tai bus puikus metodas. Bet ir dabar pagavau žuvį! Kas įdomiausia, ji pagriebė musę nuo paviršiaus, nes vos užmetus booby neskęsta, o lieka paviršiuje. Šį kartą vos musei nusileidus ji dingo ratile. Tiesa, šlakiukas nedidukas, bet vis tiek buvo džiugu.

Popietė

Pietūs buvo superiniai, nes ėdėm troškinį. Po jo ir taip vadinamojo ”tautos alaus” (tai paprastoje maisto parduotuvėje pardavinėjamas alus iki 3,5% stiprumo) visi gerokai apsnūdo. Vis dėlto, beveik niekas neužmigo (nors buvo ir tokių) ir vėl varėm į tą pačią vietą. Aš pradėjau žūklę prie tilto, tiksliau, kiek žemiau jo, Mikelis ir prie mūsų prisijungę Bjornas su Tomu, nupėdino į Vilkų salą. Petteris ir Rikardas žygiavo šiauriau link kyšulio. Man sekėsi nelabai kaip, nors ir turėjau kibimų. Kitiems, kurie žvejojo šalimais, reikalai ėjosi geriau. Labai įdomu stebėti, kaip žuvų būrys plaukia į kažkurią pusę, nes visi vienas paskui kitą iš eilės sulaukia kibimų. Kuo didesnis būrys, tuo mažesnės žuvys. Bet pagavo visi, kurie buvo arčiau tilto. Aš kažkaip nieko gero nepešiau ir nusprendžiau traukti paskui Petterį ir Rikardą.

Šiose vietoje Šiaurės jūra jau turi ganėtinai ryškius potvynius ir atoslūgius. Ryte buvo atoslūgis, o po pietų viskas buvo gerokai pasikeitė. Ten, kur ryte vaikščiojau sausuma, dabar telkšojo vanduo. Sakyčiau, pakilo gerokai virš 50 cm. Kadangi teoriškai tai yra labai geras metas, tai nusprednžiau žvejoti ramiai, lėtai, nuodugniai šukuodamas visą pakrantę. Vieta čia tikrai puiki, nes šalia žolėtos ir akmenuotos pakrantės yra nemaža giluma. Vis dėlto, kibimo teko palaukti. Bet pirmu kibimu užkibo iškat du maži šlakiukai. Dupletą teko pagauti ir pernai, nes dažniausiai žvejoju dviem musėm, o šlakiai mėgsta plaukioti būreliais. Už keliolikos metrų radau ir pakrantėje miegantį Rikardą – matyt, lengvas alus padarė savo darbą. Visai šalia jo, kur stūksojo žolynai, musės už kažko užkliuvo. Pirma mintis buvo žolės, bet tas kažkas pradėjo ryštingai judėti ir kai pajutau jų svorį, supratau, kad pagaliau užkibo rimta žuvis. Norėčiau, papasakoti, kad ji padarė kelias dešimtis žvakių ir išbandė bekingo stiprumą, bet taip nebuvo. Nors kova užtruko, bet buvo įspūdinga daugiau dėl žuvies dydžio ir svorio. Tai nebuvo šviežias šlakis, o rudenį išneršęs, vadinamasis keltas. Bet net ir tai nebuvo svarbu, nes žuvis siekė visus 70 cm! Vakrinėje pakrantėje tai yra labai rimtas laimikis.

Paleidus žuvį dar pažvejojau, bet jau buvau ramus ir lengvas kaip pūkelis. Beliko tik atsigerti alaus ir paigrožėti saulėlydžiu…

Beje, kaip tik prieš iškeliaudamas į šią žūklę pabaigiau dar vieną meškerę. Tai yra mano ketvirta paties susukta meškerė. 6 klasės 8 pėdų ilgio stiklinis kotas, kurį įsigijau dar gerokai prieš metus. Buvo belikę pabaigti epoksidinės dervos padengimą ir tai kažkodėl užtruko. Maniau, kad kaip tik trūksta šeštuko, kuris būtų malonesnis nei dabar turimas Guideline Lpxe septintukas. Nors gal svoris ir nėra pats mažiausias, bet kotu esu labai patenkintas. Žvejojau visą popietę ir kokį krikštą ši meškerė gavo! Nerealu! Greitu metu papasakosiu ir apie gaminimo subtilybes.

Antra diena

Sekmadienio oras buvo panašus, bet vienintelis skirtumas tas, kad nebebuvo vėjo. Minus 6 laipsnių temperatūra reikalų nepagerino, nes esant štiliui užšalo nemažas vandens plotas. Kadangi Petteris vakare buvo nuklydęs bent pora kilometrų šiauriau nuo Vilkų salos ir atrado labai perspektyvių vietų, tai nusprendėme išbandyti jas. Ten yra sala ir didelės seklumos su giluma viduryje. Be to, pakrantėje nemažai tiltų, kuriuos mėgsta lankyti šlakiai. Petteris iš po vieno tokio tilto iškrapštė 60 cm šlakį. Nors Vilkų sala ir gera vieta, bet jau gerokai pabodusi. Norėjosi kažko naujo, tad nusprendėme keliauti ten.

Sąlygos buvo prastos, nes didelis plotas tarp salos ir žemyno buvo užšalęs. Vėjas, vis dėlto, buvo ir palengva šiaušė paviršių pietinėje salos dalyje. Gerai tai, kad sala buvo sujungta tiltu ir beliko tik pasivaikščioti. Pradėjome ties akmeniu, kur kaip tik ir buvo ledo pabaiga. Vos atėjus pamatėme bulką. Šlakiai mėgsta rinkti kažką nuo vandens paviršiaus, bet tikrai ne visada pasiseka juos suvilioti, ypač esant saulėtam ir ramiam orui. Kadangi žuvis nenorėjo bendradarbiauti, tai nupėdinom toliau, kur matėsi bangelės. Pakrantė buvo gan lygi, nelabai išraiškinga, nors salos pabaigoje buvo gan įdomus akmenynas. Man užkibo vienas šlakis, bet ir tas atsikabino. Kadangi kibimas buvo šiaip sau, tai nusprendėm griži į žemyno pusę ir patikrinti vakarykštes Peterio vietas. Tiesa, jau atsidūrus kitame krante, pamatėme, kad į salą atėję kiti žvejai visai neblogai pagaudė. Matyt, reikėjo daugiau kantrybės ir būtume sulaukę sėkmės. Užtai gerai įsidėmėjome šią informaciją ateičiai.

Nors kibimas buvo prastas, man ir vėl nusišypsojo laimė it labai netikėtai užkibo dar vienas didelis šlakis. Nežinau, kokio dydžio jis buvo, bet tikrai 60+cm kategorijoj. Žuvis atsikabino po gražios kovos ir buvo tikrai apmaudu, nes tai buvo sidabrinis, šviežias ir stiprus šlakis. Ne taip jau dažnai pasiseka sugauti tokius gražuolius, bet svarbiausia tai, kad jis užkibo. Likusios kelios valandos praėjo be didesnių įvykių ir teko anksti nusirašyti, nes chebra neketino užsibūti. Beje, žvejoję ties Vilkų sala nepagavo nieko. Štai tau ir naujos vietos.

Manau, tai buvo viena smagiausių žūklių ir labai rekomenduočiau tiems, kurie norėtų išbandyti šlakių žūklę jūroje, pasiplanuoti kelionę pavasariui arba rudeniui. Vakarinėje pakrantėje yra labai daug žuvies, tad sunku būtų ko nors nepagauti. O atvykus savaitei, esu tikras, šansas sugauti net ir trofėjinį šlakį yra nemažas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.