Vienos žuvies kelionė

Kaip žinia, šiemet niekur nekeliavome, nes pažadėjome atiduoti duoklę draugėms, šeimoms, darbams… Tiksliau, rimtai nekeliavome. Justas su Aistėja nusprendė važiuoti į pietus, kur gyvena barakudos, bet daugiausiai uoste, kuriame draudžiama žvejoti. Aš gi negalėjau išsižadėti šiaurės ir nusprendžiau išbandyti savo draugę Korneliją. Į Rusiją, savaime suprantama, negalėjome vykti. Ir visai ne dėl Putlerio, o dėl to, kad ten daug meškų. Nesvarbu, kad jų nesutinki, bet vis tiek Rusijos šiaurėje daug meškų, slibinų ir čėčėnų, todėl ten važiuoti negalima. Švedijos užpoliarėje meškų nėra (beveik), todėl ten ir nusprendėme važiuoti.

Prisipažinsiu, visuomet buvau skeptiškas Skandinavijos šiaurės atžvilgiu, nes maniau, kad ten per daug civilizuota,viskas mokama, brangu. Žodžiu, pižoniška. Ir kaip aš klydau… Tai tobuliausias kraštas tokiems, kaip mes, ieškantiems gamtos, vėsumos, žuvų, žvėrių, kalnų, uogų ir gryno oro. Jis ne ką mažiau laukinis ir tolimas, tačiau tuo pat metu malonus, saugus, švarus. NEREALU.

Na, ilgu pasakojimu jūsų nevarginsiu, nes daugiausiai ėjome. Žiauriai smagu buvo. Žvejojau mažai, tačiau tai buvo viena įspūdingiausių žūklių gyvenime, tad apie viską iš eilės.

Kur ir kaip keliavome

Išsirinkome Abisko nacionalinį parką, kurį labai lengva pasiekti traukiniu tiesiai iš Stokholmo Arlandos oro uosto. Važiuoji bebeik parą ir išlipęs Abisko turistų stotelėje pradedi eiti Karalių keliu (Kungsleden). Žūklės licenciją nusiperki turizmo centre, kaina savaitei – 440 kronų. Ten galima nusipirkti ir viso kito, jei tik pinigų turi.

Kelias tikrai karališkas, per pelkutes net tiltukai nutiesti… Nepalyginsi su Uralu 😀

Maršrutų galimybės nerealiai plačios. Nuo vienos dienos žygio iki tikrai sudėtingų ir ilgų kelių visiškai laukinėse vietose. Pats Abisko nacionalinis parkas yra nedidukas, jame žvejoti negalima, tačiau jis pereinamas per vieną dieną. Eiti Kungsledenu nepatartina, nes jis per daug paprastas, nuobodus ir vaizdai ne tokie įspūdingi kaip aplinkiniuose keliukuose. Pastarieji mažesni, šlapesni, tačiau malonūs ir sužymėti akmenų krūvelėmis. Pati tundra, jei pakylate aukščiau keružių, labai legvai įveikiama, nes dominuoja akmuo ir sausuma, o ne žemumos ir pelkės. Kaip Timane.

Taigi atvykę į Abisko, pradėjome eiti keliu ir maršrutą rinkomės tiesiog eidami, be jokio išankstinio plano. Galutinis tikslas – Nikkaluokta, už maždaug 110 km. Žygis užtruko 10 dienų. Niekur neskubėjome, ėjome palengva, tačiau per dieną nesunkiai įveikdavome ir 20 km. Kitomis dienomis nenueidavome ir 10, bet tik dėl to, kad tai žvejodavome, tai šiaip nuspręsdavome pastovyklauti gražioje vietoje.

Žmonių šalutiniuose keliukuose nedaug, tačiau paskutinėmis mūsų žygio dienomis Kungsledene vyko švedų turizmo inventoriaus gamintojo “Fjällräven” lenktynės, Fjällräven Classic. Siaubingai daug žmonių. Taigi patartina eiti kalnais ir tarpekliais. Ten daug smagiau.

Tiesa, maždaug kas 20 km yra namukai, iš kurių galima paskambinti namo ir nusipirkti šokolado. O viename net internetas buvo. Nemokamas 😀

Žūklė

Kaip jau minėjau, žūklė nebuvo kelionės tikslas. Tačiau dar tiek emocijų nebuvo niekada. Taigi pradėjau žvejoti Apparjaure ežere, antros dienos vakare. Galvojau, va dabar tai prilupsiu vakarienei kiršlių. Bet taip niekas ir neparagavo musės, nors vandenukas atrodė superinis. Sekančią dieną, sutikus kelis muselininkus, paaiškėjo, kad čia gyvena tik upėtakiai ir palijos. Ne pačios lengviausiai pagaunamos žuvys.

Tačiau trečios dienos vakare pasiekėm didelį pūlą, kur jau žvejojo muselininkai. Su jais pakalbėjau ir jie papasakojo, kad žvejoja jau savaitę. Vien sausa. Upėtakius po 2 kg. Eina peklon. Parodė kelias vietas, pamačiau bulkuojančias žuvis ir bandžiau pagauti, bet ir mano kedžių, adamsų ir kitokio briedo arsenalas, pasirodo, niekam tikęs. Žuvys atkakliai ignoravo visas siūlomas muses. Va tada ir užvirė kraujas. Tokios žuvys, ant sausiako ir dar sudėtingai!!! Juk tai ideali žūklė. Ne koks nors bukas strymerių tampymas ar nimfų ridenimas, o tikrų tikriausia muselinė, reikalaujanti taiklių ir delikačių metimų, idealių musių ir pravedimų. TOBULA.

Ryte galiausiai “Super Puppa” suviliojo upėtakį. Tokį 30 cm. Nusikaltau įstatymams ir jį paėmiau, nes jaučiau, kad galiu nieko daugiau nesugauti, o Korneliją labai norėjau pavaišinti žuvimi. Labai gailėjau upėtakiuko, tačiau vietos dievai vis tiek užsirūstino.

Dieną veiksmo nebuvo, tačiau vakare išėjome kartu žvejoti. Anoje pusėje pamatėme bulkuojantį upėtakį. Greitai nulėkėme iki tilto, persikėlėme į kitą krantą ir nuslinkome iki aktyvaus upėtakio. Aišku, jis atsisakė visų mano musių. Visų ble. Jau buvau puolęs į neviltį, bet gerai, kad dieną radau švedų pamestą lašaliuko imitaciją. Kokiu penktu pravedimu upėtakis jį įsiurbė, kirtau, nespėjus nė gerai susigaudyti, šis rovė tokia jėga prieš srovę, kokios jau seniai nejutau.. Aišku, pavadėlis neatlaikė, valas atsipalaidavo, aš iš to jaudulio labai negražiai nusikeikiau, mečiau meškerę ant žemės, nesulaikiau pusiausvyros ir užgriuvau ant apatinės meškerės dalies…

Jausmelis labai nekoks buvo.

Bet nieko, visko būna, reikia, kad ir taip nutiktų. Durna galva, kvaili sprendimai, dievų rūstybė. Štai tokia žūklė buvo. Visgi važiavom ne žvejoti, todėl likusias dienas nė nežvejojau, nes drožti strymeriu nebuvo ūpo, o daugiau niekur niekas nebulkavo. Ir mūsų maršrute nebeaptikome panašių vietų. Tačiau dabar jau aišku, kur reikia žvejoti ir kaip, yra keli ežeriukai, upės, kurias būtinai reiks aplankyti.

Pagiriamasis žodis Kornelijai

Važiavau su drauge. Pirmą kartą leidomės į rimtą žygį. Nesitikėjau, kad jai taip patiks ir ji bus tokia išverminga. Nors ir bijodavo likti viena, kai ėjau žvejoti ir kartą naktį išsigando į palapinę įbėgusios pelės, tačiau žygiavo puikiai, drąsiai ir atlaikė visus sunkumus. Ačiū už nuostabią kelionę :*

Apie įrangą

Šiame žygyje išbandžiau naują taktiką: tentukas vietoj palapinės, kedukai vietoj sunkių batų, lazdos atramai ir nauja kuprinė. Visas svoris gavosi vis tiek kažkaip nemažas – 15 kg mano kuprinė su maistu dešimčiai dienų dviems ir 9-10 kg Kornelijos kuprinė. Iki ultralaito dar toli, tačiau progresas yra. Apie tentą, batus, lazdas ir džiovintą faršą papasakosiu kitą kartą.