Upėtakiai Švedijoje

Jau pusmetį gyvenu Švedijoje. Tai visai nėra ilgas laiko tarpas, bet po truputį bandau atradinėti aplinkines vietas. Dažnai sekasi vidutiniškai, bet kartais ir visai puikiai. Nors žvejoti tenka toli gražu ne tiek, kiek norėtųsi. Kai nebesi studentas, tenka savo laiką dalinti taip, kad kuo daugiau jo liktų šeimynai. Ir visai nesiskundžiu, nes su vaikais būna itin smagu.

Gyvename Smålande, viename iš pietinės Švedijos regionų. Jei lygintume su Lietuva, tai čia viskas itin panašu į milžinišką Labanoro girią. Daugiau nei 50% teritorijos dengia miškai ir jie yra magiški. Po pušų ir eglių tankme gylintys įvairaus dydžio apsamanoję akmenys, primenantys snaudžiančių trolių nugaras, sukuria ypatingą aurą. Aplink mano miestelį pilna pelkių, kai kurios beveik Čepkelių rezervato rydžio. Ežerų yra daugybė, o tarp jų išsiraizgiusios upių ir upelių gijos. Tam, kad apžvejoti visus ežerus ir upelius, esančius 50 km spinduliu, reiktų bent trijų gyvenimų. Trumpai tariant, sąlygos yra puikios.

Vis dėlto, nėra lengva įsitvirtinti naujoje šalyje. Turi žemėlapį, tačiau nėra konkrečių žinių. O ir susipažinti su žmonėmis, galinčiais suteikti informaciją, bent jau man, nėra paprasta. Esmė ne kalboje, nes su ja viskas tvarkoje, bet su pačiu procesu. Juk neprieisi prie nepažįstamojo ir nepaklausi: “Labas, gal nori draugauti ir pasiimti mane žvejoti?”. Švedai yra gan uždari, kaip ir mes, lietuviai.Tad bent kol kas ieškausi informacijos pats. Savaime suprantama, tai reiškia bandymų ir klaidų kelią. Kol kas klaidingų bandymų skaičius gerokai didesnis nei sėkmingų, bet juk tik taip ir mokomės.

Šalimais yra du ežerai, kuriuose galima gaudyti upėtakius. Tai vadinamieji “put and take” ežerai, kur už 200 kronų dieninį mokestį gali pasigauti tris upėtakius. Į ežerus reguliariai prileidžiama vaivorykštukų, tačiau yra ir laukinių, savarankiškai neršiančių margių. Plius, bent jau į vieną iš ežerų, vis įleidžiama upėtakių mailiaus. Žuvies yra pakankamai daug, tad žūklės nebūna nuobodžios.

Iki šiol esu žvejojęs tik kelis kartus stovinčio vandens telkiniuose (turiu omenyje upėtakių žūklę). Pirmasis kartas buvo Airijoje prieš 12 metų. Tuomet tikrai nesupratau, kas ten darosi. Dabar viskas vos vos aiškiau. Bet tam, kad perprasti bent jau vieną ežerą, prireiks labai daug laiko… Kiekviena žūklė vis kitokia ir sąlygos nėra vienodos. Tačiau pats įspūdingiausias dalykas, kuris vilioja važiuoti vėl ir vėl, yra bulkuojantys upėtakiai. Tik vat jiems pateikti tinkamą musę nėra lengva, nes atstumai yra ne tokie, kaip mūsuose. Dažnai reikia mesti toli ir musė turi atitikti tuo metu dominuojantį maisto šaltinį… Tai gali būti uodai, apsiuvos, lašalai, vabalai, skruzdės. Gan techniška žūklė, tačiau labai įdomi!

Kiek pastebėjau, yra trys pagrindinės kliūtys, trukdančios sugauti žuvį. Pirmiausiai, atstumas. Dažnai žuvys bulkuoja toli nuo kranto. Ir net 20 metrų atstumas, kuris nėra labai didelis, yra iššūkis norint užmesti musę delikačiai ir tiksliai. Menkiausias vėjo gūsis ar už nugaros esantys medžiai ir musė nusileidžia keliais metrais arčiau nei žuvies plaukimo trajektorija. Bent jau man užmesti su savo 4 klasės koteliu 20 metrų su kliūtimis ir vėju yra rimtas iššūkis.

Antras dalykas – žuvies plaukimo trajektorija. Čia ne upė, kur bulkuojantis upėtakis stovi toje pačioje vietoje. Ežere žuvis nuojat juda. Kita bulka gali būti už penkių metrų bet kuria kryptimi. Dažnai tenka tiesiog spėti. Bet kartais pasiseka ir matai kelias bulkas iš eilės arba klasikinį “delfiniuką” – panašų į lašišinį išėjimą, kai matosi žuvies galva ir uodega. Teko matyti keletą įspūdingų bulkuotojų, kurie kaišiojo nosis vos ne kas pusmetrį… Tada tereikia tik pametėti musę prieš nosį.

Galiausiai, žinoma, pačios musės pasirinkimas. Tai kol kas dar sunkus klausimas ir į jį tikslių atsakymų nežinau. Kelis kartus yra tekę pataikyti į dešimtuką, tačiau dažnai žuvis nerodo susidomėjimo. Kas įdomiausia net žuviai sugriebus musę nėra jokios garantijos, kad pavyks ją pakirsti arba ištraukti. Dažnai kibimai būna gan subtilūs ir pakertu per vėlai. Arba žuvis nutraukia pavadėlį, kas yra nutikę du kartus. Čia upėtakiai yra ne po 30 cm… Pusmetriniai yra standartas, bet yra ir geroooookai didesnių.

Vertinant infrastruktūrą, ežerai yra puikiai pritaikyti žūklei. Aplink visą perimetrą įrengtas medinis takelis. Net lentos užkaltos vielos tinkliuku, kad nebūtų taip slidu lyjant. Daug laužaviečių su staliukais ir suoliukais. Šalia kiekvienos laužavientės yra malkų bei kirvis. Yra net pastogių, kurios yra pakankamai patogios miegojimui.

Kol kas man viskas dar atrodo labai egzotiška. Ir labiausiai džiugina tai, kad dar tiek daug liko atrasti… Kitą kartą papasakosiu apie kitus atradimus, kurie buvo ne ką mažiau įdomūs.