Visada norisi pagauti trofėjinę, didelę ir rimtą žuvį. Bet taip gaunasi ne visada. Dažniausiai tenka tenkintis tuo, kas yra. Šį kartą išsiruošėme į rimtą trofėjinių lydekų žūklę, bet gavosi lygiai taip, kaip visada. Justas atskrido kartu su broliu Vytautu. Jei gerai pamenu, Vytautą esame pasiėme į dvi lydekų žūkles ir niekada dar nesame nieko gero sugavę… Žmogus tikrai jau seniai mumis nusivylė, nors mes tikrai nuoširdžiai stengiamės. 

Matyt, labiausiai kaltas esu aš, nes nesu pakankamai visko ištyrinėjęs. Realiai žinau vieną vienintelę įlanką, kur esu kelis kartus labai gerai pagavęs. Tik va kažkodėl atvažiavus Justui sėkmė nuo mūsų nusisuka. Koją dažniausiai kiša orai, bet problema yra tame, kad ištikus nekibai aš tada neturiu gerų alternatyvų. Vietų ir žuvų elgesio išaiškininams reikia laiko. O jo nėra tiek daug. Taip, dviejų valandų kelionė iki žūklės vietos nėra daug, bet kol kas dienų, kurias galiu paskirti žūklei, skaičius yra ribotas. Ir iki šiol prioritetai buvo kiek kitokie. Daugiadienės būna tik su lašišomis. Pavasarį norisi šlakiauti, vaikytis upėtakius ar vietines lydekas poperiais… Rudenį norisi į Morumą, tad belieka vėlyvas ruduo, kai dienos trumpos. Iki tol išnaudoti bonusai leidžia pažvejoti vieną ar du kartus iki sausio 1. Tada įdomiausios įlankos užsidaro dėl draudimo, o ir šlakius galima žvejoti. Žodžiu, vienas kol kas visko aplėkti negaliu. Matyt, dėl to, ir šį kartą žūklė gavosi prasta.

Pirmą dieną gaudėme vien tik mano įlankoje. Žinoma, oras buvo nelabai tinkamas lydekų žūklei: saulėta, nors bent jau vėjuota. Viena kita užkibo, bet buvo visiškai ne to kalibro, kurio norėjome. Taip, gal kibimų ir buvo nemažai, bent po keliolika, bet užtai didelių žuvų nepasitaikė. Šį kartą matėme neįprastai daug spiningautojų valčių, bet, rodos, ir jie nelabai ką pešė. Sprendžiant iš to, kiek jie judėjo, kibimas buvo prastas. 

Antrą dieną žūklę pradėjime ten pat, mat oras pasitaisė. Nors pradžioje visai kibo, vėliau žuvys kažkur prapuolė. Oras buvo pasaka: žiaurus vėjas, lietus, tamsa. Rodos, pačios geriausios sąlygos, bet žuvims atrodė kitaip. Praėjus porai valandų sugebėjau įsegti musę į savo laivelio balioną, tad teko greitai evakuotis. Tai leido ramesne sąžine susirinkti daiktus ir patikrinti kitas vietas. Nors dienos buvo likę nelabai daug, sugebėjome patikrinti dvi vietas. Viena buvo itin didelė ir sekli įlanka, kur nebuvo jokių keblumų braidyti. Vėjas ten pūtė tieisiai nuo jūros. Justas sulaukė porod kibimų, kurių vienas buvo didelės lydekos. Kibo ji tris kartus, bet, kaip visada, atbulais dantim ir geriausia kelionės proga liko neišnaudota.

Visai rimtai pradrožus dalį įlankos ir nesulaukus jokio kito kibimo, nusprendėme pabandyti įlanką už gerų 40 km. Toje atkarpoje privažiavimas iki žūklės vietos keblus dėl privačių kelių ir uolėtų krantų, bet visgi sugebėjome rasti priėjimą. Vieta, manau, geriausia iš visų, iki šiol matytų. Atvira jūra ir dideli gyliai yra visiškai šalimais. Įlankos pradžioje įteka upė. Gyliai labai įvairūs: nuo visiškų seklumų, iki didelių gylių. Yra įdomios srovės. Daug nendrynų ir vandenžolių sąžalynų. Ir, kas geriausia, daug baltos žuvies. Kiek supratom, daugiausiai yra meknių, kurių vieną Justas sugebėjo net už nugaros užkabinti. Na, jam kažkaip patinka kankinti visokias karpines žuvis. Iki Blekinges karpinio ‘grand slam’ trūksta tik karšio. Manau, kitą kartą tikrai kažką panašaus sugaus. 

Suradome net ir lydekų, bet jos buvo mažos. Taip, kibo gan intensyviai, bet ir vėl norėjosi gerokai didesnių žuvų.

Važiuodami atgal net pagalvojom, kad reikia daryti Blekingės campą ir kitais metais ar pavasarį pasikviesti daugiau chebros. Daugiau akių ir galvų galėtų žymiai efektyviau ištyrinėti perspektyvias vietas. Jei yra norinčių, kriepkitės 🙂

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.