Švediškos lašišos. Realybė.

Sėdi sau visus metus prie kompiuterio ekrano ir iš pusantro tūkstančio draugų feisbuke kasdien gauni gerą dozę nuostabios žūklės akimirkų. Pradedant paprasčiausiais upėtakiukais ir kiršliukais, baigiant lašišomis, taimeniais ir monstrais gėluose bei sūriuose vandenyse. Galvoje ima suktis tik viena mintis: va nuvažiuosiu, o tada tai jau bus tikra žūklė. Taip, taip būna, kaip ne kartą matėte mūsų kelionių reportažuose. Tačiau taip labai retai būna su lašišomis. Tik mes to dar nebuvome patyrę. Metus, o gal jau ir daugiau savo planų diapozone laikėme Byskės upę Švedijos šiaurėje. Skaitėme straipsnius, žiūrėjome nuotraukas, kalbėjome su gyvais liudininkais. Išvada tik viena – tai lašišų rojus žemėje. Mes, žinoma, užgrūdinti vieno kibimo ir saujelės išėjimų per sezoną buvome tikri, kad pažvejosime taip, kaip dar niekada nežvejojome. Iš esmės, taip ir gavosi.

Taigi kažkada seniai seniai, birželio mėnesio antroje pusėje, kai vandens lygis ir temperatūra būna optimalūs, o žuvies kiekis upėje ima sparčiai augti, mes iškeliavome į išsavjotąją šiaurę. Tradicinė kelionė atuomobiliu ir keltu ir kiek daugiau nei po paros jau esame vietoje. Pirmas žvilgsnis į upę paliko mus be žado: nė minutės neužtrukome, o pamatėme penkis išėjimus. Eina peklon… Drebančiom rankom nusiperkam licencijas, susiruošiam ir brendam. Ir čia realiai baigiasi visas sveikas protas ir prasideda tikrosios lašišų žūklės atradimas. Upė pilna žuvies. Gyvenime dar tiek lašišų nematėme. Tikrai reikia kokio valerijono lašų ar net kaptoprilio pirmomis valandomis. Tačiau jei lašišos turėtų pirštus, jie neabejotinai būtų suraityti į špygą. Tokio ignoravimo dar nebuvome patyrę. Tačiau ryžtingai nusprendėme, kad reikia tik žvejoti. Tą mes ir darėme: mėtai po 14-16 valandų per parą, naktimis, kai vėsiausia, droži metrą po metro, keiti muses, valus, pravedimo tipus, vietas, vėl muses, riši naujas, ieškai, galvoji, kalbi su vietiniais, imi jų muses, darai viską, kas įmanoma. Taip atsilaikėme penkias dienas. Juodas darbas. Iki negalėjimo. Vieną kartą net apsivėmiau. Tačiau rezultatas tikrai nekoks – nė kibimo. Tiesa, gal penktą dieną ir užkibo (nepamenu tiksliai kurią), tačiau žuvies tokia jėga, kad 0,37 mm pavadys – tas pats kas plaukelis. Likusias dienas jau kiek ramiau reagavom į išėjimus ir tikėjimas visai dingo. Drožėm, tačiau gerokai ramiau. Ieškojom naujų upių, tačiau jose rezultatas toks pats. Paskutinę dieną nebeatalikiau, nuėjau kiršlių ir lydekų – bent jau smagiai pažvejojau.

Tačiau sėdint namie prie interneto gali atrodyti kitaip. Kartu buvo dar du lietuvių ekipažai. Vieni pagavo gal dvi ar tris žuvis, kiti panašiai. Tačiau tai tik geriausi momentai, kurie aplankė toli gražu ne kiekvieną per dešimt dienų. Tai ištisos dienos bevaisės žūklės. Žūklės, kai niekas nuo tavęs nepriklauso. Na, priklauso – reikia būti upėje ir žvejoti. Tačiau kiek taip galima ir kam to reikia. Ar tai poilsis? Nežinau. Na, gal ir poilsis, nes, matyt, nieko monotoniškesnio ir mažiau smegenų veiklos reikalaujančio nė nesugalvotum. Na, nebent dar žvejoti spiningu.

Bent jau aš tai gavau gerą dušą ir aprimau su lašišom. Tegu plaukia jos sau ramiai neršti, nėra ko čia ardytis. Jei ketinate važiuoti į šiaurę lašišų ir nesate pakankamai ryžtingai nusiteikęs juodai dirbti, tuomet turėkite atsarginį planą. Patikėkit, gaudyti upėtakius sausiaku yra šimteriopai įdomiau – ten yra tikroji muselinė, kai turi prisitaikyti prie žuvies, imituoti tai, ką ji valgo ir pateikti tiksliai tobulą imitaciją.

Aišku, prabėgs keli mėnesiai, vėl sugrįš noras pakratyti dvirankį, pajusti upės galią, sunarplioti ką nors iš plunksnų. Tokia jau ta lašišų žūklė: paslaptinga, galinti išvesti iš proto (nors vargu, ar jo tiek jau daug ir reikia), žavinti, varginanti, džiuginanti ir tuo pat metu gniuždanti. Taigi jums, mielieji, belieka pasimėgauti kadrais iš nuostabiosios šiaurės, kur grįšim dar ne kartą.