Uj kaip gerai buvo prasieiti pora valandėlių Ūlos pakrante. Žiauriai gerai. Taip jau nutiko, kad tai pirmasis kartas šiemet, kai paėmiau vienrankį. A, buvo dar vienas, bet tada buvo taip šalta, kad strymeris į leduką mėtant pavirsdavo. Tiesą sakant, tuo tikrai džiaugiuosi, nes visiškai nebėra noro žvejoti strymeriais. Išpindėjimas? Taip. Bet laiką geriau praleisti gaudant rimtesnes žuvis nei kankinant upėtakius. Geriau palaukti gegužės 15-os ir žvejoti sausa muse. Kaifas nerealus.
Dabar toks keistas metas, kai vyksta vestuvės, gausėja šeima, gyvenimas keičiasi ir gerokai mažiau lieka laiko žvejoti ir net muses rišti. Darbų taip pat visokiausių pilna, tad kažkaip nei meškerės, nei kitos įrangos nepaėmiau. O savaitgalį taip gražiau bulkavo kiršliai. Ujujuj… Tad vakar iš kolegos Raivydo pasiėmiau meškerę ir krūvą musių ir po intensyvaus lentų dažymo nusliūkinau prie upės. Ten, kur prieš tai mačiau rimtą bulkuotoją, niekas nenorėjo kibti. Tačiau kiek tolėliau, gilios duobės pabaigoje, bulktelėjo dar vienas taparas. Po kelių EHC pravedimų iš varinės gelmės pakilo pilkas šešėlis ir subtiliai įsiurbė paviršiumi plaukiantį šerių kuokštelį. Pirmas kiršlys šiais metais. Ir toks tikrai labai neblogas – smaguma.
Kiek aukščiau, kur upė daro staigų vingį, pamatau dar vieną bulką. Metimas gan tolimas ir sudėtingas, mat tenka už nugaros valą po šakom kišti, tačiau viskas pavyksta puikiai. Tik niekam tikęs pavadėlis neleidžia tiksliai užmesti, tačiau galiausiai musės praplaukia tiesiai virš kiršlio ir šis nesusilaiko jos nepagriebęs. Ir vėl geras kiršlys – “virš trisdešimt”. Net nusistebiu, nes jau keletą metų vien neužaugos kabaliojosi. Vienas variantas – upė atsigauna. Kitas, kuris labiau tikėtinas – pavasarinis aktyvumas.
Po to praeinu dar kelias iki skausmo pažįstamas vietas, sugaunu standartinėse vietose dar kelis gražius žuveliokus ir smagiai pasibūnu. Ech, pagaliau pavasaris atėjo…
