Man, kilusiam iš Dzūkijos glūdumų, kur vanduo teka mažutėmis upėmis ir telkšo nedideliuose ežeruose, jūra – sunkiai suvokiama. Manau, tai nėra vien tik vandens telkinys, o gyvas, nuolat besikeičiantis padaras. Vanduo, žinoma, visurs yra vanduo. Bet upėje viskas yra aišku: tėkmė yra lėtesnė ar greitesnė priklausomai nuo gylio, vandens kiekio ir kliūčių. Galima lengvai nuspėti žūklės sąlygas stebint orus. Ežere, jei jis nėra itin didelis ir panašesnis į jūrą, taip pat viskas aišku. Vėjo kryptis pasakys ir bangų kryptis, sroves ir tuo metu esančias sąlygas. Žinoma, skiriasi gyliai, yra ypatingų srovių, užutėkių ir gylio perkritimų. Kiekvienas ežeras (ar upė) reikalauja laiko tikrajam perpratimui. Bet viskas daugiau mažiau logiška, aiškiai suvokiamas veiksmų planas. Mažam upeliui gal užtektų poros žūklių skirtingais metų laikais. Ežerui gi sezono ar dviejų, jei pavyksta naudotis šiuolaikine elektronika ir bandant skirtingomis sąlygomis.
O štai jūra yra visai kas kita. Lietuvoje jūra man visada buvo tolima, vos kartą per metus (geriausiu atveju) aplankoma vieta, kur niekada nebuvo žvejojama. Gyvenant Švedijoje galiu per pusantros – pustrečios valandos nukeliauti iki Šiaurės arba Baltijos jūrų. Jos skiriasi viena nuo kitos pakrantės struktūra, gyliais, priekrantėje gyvenančiais gyviais ir žuvų rūšimis. Baltijos jūroje yra šimtai kilometrų archipelagų, kur kiek sūrstelėjusiame vandenyje gyvena lydekos, karšiai, ešeriai, lynai, kuojos ir kitos gėlavandenės žuvys. Keliaujant nuo Blekingės į pietus daugėja mums gerai pažįstamų smėlėtų pliažų su kopomis, bet yra ir daugybė akmenuotų ruožų, uolų, kyšulių ir kitų lietuvio akiai egzotiškai atrodančių darinių. Šiaurės jūra dar kitokia. Vien tai, kad galima su vaikais tarp akmenų gaudyti krabus yra labai neįprasta. O kur dar potvyniai ir atoslūgiai. Dar pridėjus vėją, sroves, bangas ir kitus meterorologinius reišknius, kintamūjų atsiranda tiek, kad jiems suvokti reikia gyventi ant jūros kranto ir kasdien ją stebėti.
Kai gyvenau Lietuvoje, šlakių žūklė Švedijos ir Danijos pakrantėje visada masino, bet taip niekada ir neprisiruošiau čia atkeliauti. Iki šiol nesu daug juos žvejojęs, bet nuo 2020 žiemos susidarė jau keli kartai ir susidėliojo kelios mintys. Pirmą kartą atvažiavau kažkur iki peitinės Blekingės, nes ji buvo arčiausiai. Visą dieną prasimaliau vienoje vietoje. Žinoma, nieko nepagavau, tad sekantį kartą išsiruošiau tik įpusėjus pavasariui. Vakarinė pakrantė su Šiaurės jūra yra arčiausiai namų, tad stengiausi žvlgytis toje pusėje. Tenka pripažinti, kad kol kas sėkmingos žūklės Šiaurės jūroje dar neturėjau. Esu pagavęs kelis nedidukus šlakius ir poloką. Tiesa, esu pabaidęs kažkokį tikrai didelį šlakį ir stebėjau musės sekimus. Bet vienam efektyviai atsirinkti vietas ir žūklės laiką, turint ribotą laiką, yra ganėtinai sudėtinga. Žuvis gali būti bet kur, o jūros yra labai daug. Tad kartais atrodo, kad ieškau adatos šieno kupetoje.
Pernai susipažinau su tokiu Ąžuolu, kuris gyvena Skånėje ir jam iki gerų žūklės vietų vos kelio minutės kelio. Tad gali dažnai žvejoti, kas yra didelis pliusas. Pernai pavasarį nuvažiavau pas jį pasižvejoti. Ir ten užkibo du šlakiai, kurie buvo nepalyginamai didesni nei tie, su kuriais turėjau reikalų Vakarinėje pakrantėje. Tiesa, abu atitrūko. Po to nebevažiavau ten ir šiaip pernai susidomėjimas šlakiais nebuvo toks didelis, nes norėjosi pagauti lašišą. Šiemet gi norisi pasiblaškyti jūros prakrantėmis. Tad prisminiau tuos šlakius Skånėje ir pagalvojau, kad reikia naudotis proga ir keliauti į pietus.
Šiemet žvejojau tik du kartus, labai skirtingose vietose ir itin skirtingomis sąlygomis, bet rezultatai buvo labai neblogi. Pirmoji diena buvo antrąją šių metų dieną. Kaip tik apie savaitę truko rimtas atlydys ir buvo labai šilti, ramūs orai. Žūklės dieną viskas skendėjo rūke, vėjas buvo lengvas ir ramus. Nusprendžiau važiuoti iki vakarinės Skånės, kažkur apie Höganäs. Ten esu buvęs tik su šeima, nes yra itin idiliškų kaimelių ir turistinių zonų. Tiesą sakant, žmona viską atrado, tad aš tiktai jau po visko pamačiau, kad ir šlakiams tos vietos yra itin tinkamos. Konkrečias žūklavietes išsirinkau iš knygos apie žūklavietes Blekingėj ir Skånėj. Bet vien jomis pasikliauti nenorėjau. Iš google mapsų rodėsi, kad ištisa pakrantė yra tinkama žūklei. Tad atradau dar kelias perspektyvias vietas. Tereikia atkreipti dėmesį, kad kai kurios pakrantės vietos yra draudžiamos visą laiką arba tam tikrais mėnesiais.
Paprastai man šlakių žūklė asocijuojasi su ilgomis paieškomis be didelių sėkmių, bet šį kartą pirmieji kibimai prasidėjo vos ne iškart. Nedideli šlakiai kibo vienas paskui kitą jau po pirmų metimų. Žiauriai apsidžiaugiau ir buvau maloniai nustebintas. Po to pradėjo iš rūko lįsti vis daugiau žvejų ir greitai prisirinko dar bent šeši, tad nusprendžiau keisti vietą. Antroje vietoje buvo ištisas akmenynas su rieduliais, apaugusiais vandenžolėmis, kurios itin apsunkina braidžiojimą. Tai yra itin varginantis reikalas, ypač su mano batais, bet šiaip ne taip jį įveikiau. Vailokinis padas yra prasčiausias galimas pasirinkimas jūroje. Sugavau vieną nediduką šlakį, turėjau kibimą ir viena didelė žuvis atitrūko. Kiek matau, tai turiu labai rimtą problemą su pakirtimu, nes realiai visi didesni šlakiai atitrūko.
Galiausiai nusprenžiau išbandyti dar vieną vietą, kur su šeima kažkada buvome rudenį ir net mačiau šlakio išėjimą. Tad nuvažiavau ten pasižvalgyti labai apsidžiaugiau, kai iškart užkibo rimtas šlakis, bet, gaila, vėl atitrūko. Užtai po to dar vienas kibo ir šį kartą jau jį ištraukiau! Realiai – pirmasis šlakis virš 50 cm, kurį pavyko ištraukti.
Tokios žūklės yra labai žavinčios. Tai turi savų pliusų ir minusų. Pirmiausia, vėl norisi kuo greičiau grįžtie prie jūros. Tai kaip ir visai nieko, bet turint darbą ir mažus vaikus, tą įgyvendinti nepavyksta taip dažnai, kaip norėtūsi. Bet kažko naujo atradimas šiaip ar taip yra visai pliusas. Bet minusas tas, kad imu liguistai domėtis musėmis ir medžiagomis, įrankiais, žūklės vietomis ir taktikomis… Tad ir taip didelė medžiagų kolekcija pasipildo naujais egzempliorias, o vakarai, kai šeimyna jau miega, praleidžiami pildant ir taip pilnas dėžutes…
Po tos naujametės žūklės visą laiką norėjosi tik kuo greičiai grįžti atgal. Šlakiai ir jūra mane sužavėjo. Ketinau vėl keliauti iki vakarinės Skånes pakrantės, bet dvi dienas siautęs šiaurės vakarų vėjas pakišo koją. Jis turėjo pūsti tiesiai į krantą ir sudrumsti viską, ką tik įmanoma sudrumsti. Tad teko keisti planus ir keliauti iki rytinės pakrantės. Maniau, kad vėjas pūs iš šiaurės vakarų, tai viskas bus kaip tik, nes ir bangos eis iš ten. Bet kaip ir kodėl ta jūra banguoja, aš nesuvokiu. Bangos buvo ganėtinai didelės ir ėjo iš šiaurės, o po pietų dar staiga pasikreipė ir ėmė dideliais pliūpsniais eiti iš rytų. O vėjas kaip pūtė iš šiaurės vakarų, taip ir toliau pūtė.
Vietos ties pirmuoju miesteliu labai malonios, bet nieko nesugavau ir greitai keičiau poziciją pervažiuodamas į kitą vietą, kur pietinėje dalyje uolynai ir žemiau tęsiasi ilgas smėlėtas pliažas. Tarp uolų ir pliažo yra akmenynas, kuriame vėl nieko nepagavau, bet šį kartą smėlynuose užkibo mažas šlakiukas. Tik problema buvo tame, kad jį ištraukus staiga ėmė labai stipriai banguoti tieisiai į mane iš rytų. Buvo nebeįmanoma nei saugiai braidyti, nei kontroliuoti valo ir pravedimo stovint ant kranto. Todėl teko keisti vietą ir pervažiavau kiek piečiau.
Vėjas ir bangos buvo daug geriau nukreiptos, tad viskas ėjosi puikiai. Vietos ten yra nuostabios, visiškai šalia kelio, tad žūklė lengva. Pirmame ruože šalia stovėjimo aikštelės sulaukiau kibimo ir mačiau upėtakį, sekantį mano musę. Šis buvo visai neblogas, link 50 cm. Tik dėl didelių bangų ir apsunkinto braidymo kartais sunku suvokti, kad kimba. Todėl pražioplinau dar vieną kibimą. Žuvį ištraukti pavyko tik nusileidus saulei.
Šiaip ši pakrantė pučiant šiaurės vakarų vėjui yra gera. Manau, vakaruose ties Höganäs taip pat viskas labai gerai, tik šį kartą vėjas buvo per stiprus. Iki 17 m/s, tad galima vadinti audra. Net mano miestelyje, giliai Smålando miškuose, siautė labai stiprus vėjas.
Kibimai ant rožinės krevetės, surištos iš dirbtinio kailio ir keistos musės, vadinamos Mulkis. Labai smagu. Laukiu, kai galėsiu su nakvyne pažvejoti. Ten aplink nemažai miškų, kuriuose galima ramiai pernakvoti.
