Reikėtų pradėti nuo to, kad tai NĖRA MOKOMASIS straipsnis. Tai daugiau minčių apie klasikinių lašišinių musių rišimą išdėstymas. Tai dar tik pati pati sunkaus atradimų bei nusivylimų kelio pradžia. Tenoriu pasidalinti mintimis apie rišimą, o gal net ir sulaukti paratimo iš labiau patyrusių žvejų.
Taip jau nutiko, kad bevartant knygą “The Essential Kelson” akis užkliuvo už įstabios musės “Silver Grey”. Nelabai žinau kas joje mane pakerėjo, bet ši musė turi tą akį traukiantį ir labai viliojantį akcentą. Matyt, tas medžiagų derinys yra taip atidirbtas, kad nei pridėsi, nei atimsi…
Šiek tiek apie musę. Ją sukūrė toks James Wright iš Sprouton’o kažkada XIX a. Tai tas pats dėdulė, kuris surišo įžymųjį “Durham Ranger”. Bet ne tame esmė. Štai kokį receptą pateikia Kelsonas:
Tag: Silver twist and yellow silk.
Tail: A topping and unbarred summer duck.
Butt: Black herl.
Body: Silver tinsel (flat).
Ribs: Silver tinsel (oval).
Hackle: A silver furnace hackle along the body.
Wings: Golden pheasant tippet and tail in strands, bustard, swan dyed yellow, amherst pheasant, gallina, powder blue macaw, mallard, grey mallard and a topping.
Horns: Blue macaw.
Head: Black Berlin wool.
Nežinau, ar verta viską aiškinti, bet gal ir vertėtų, nes yra nemažai naujokų, o ir tam, kas niekada nėra susidūręs su tokiais receptais, gali būti keblu suprasti viską. Bent jau man tai tikrai nėra labai lengva…
Tag – žinoma, musės galiukas. Tik kas tas “silver twist”, jau neaišku. Tai siūlas, apvyniotas plona vielos plokštele. Kaip dabartinė “french tinsel” ar “olav tinsel”, tik jis būna plonas ir apvalus, daugiausiai naudojamas musės galiukams rišti. Geltonas šilkas – viskas aišku. Bet svarbu žinoti, kad jį rišant, šilką reikia padalinti bent jau per pusę. Tik tada gausis gražus ir proporcingas pavyniojimas. Labai buvau nustebęs, kai tai sužinojau, bet įsitikinau, kad šis metodas labai efektyvus.
Uodegoje minima “summer duck” – tai, jei tik neklystu, lotyniškai vadinama Aix sponsa vardu, o lietuviškai miškine antimi ir pas mus neperi. Aš jos neturiu, tad naudojau kryklę (Anas crecca). Nemanau, kad yra kažkoks didelis skirtumas, bet nečiupinėjau abiejų iškart, tad negaliu tiksliai ir pasakyti.
Manau, kad su tinseliais viskas turėtų būti aišku. O “black herl” – tai juodos stučio plunksnos segmentas. Tik svarbu, kad jo šereliai būtų trumpi, o tokios plunksnos gan retos…
“Furnace hackle” – yra tai, ką mes dabar vadiname “badger”. Plunksna, kurią panaudojau, yra iš paprasčiausio lietuviško kaimo gaidžio skalpo. Gal ir ne pati tobuliausia, bet žiūrisi visai neblogai. Gaila tik, kad šereliai daugumos plunksnų per ilgi ir sunku rasti tinkamą.
Na štai ir sparnas – pati sudėtingiausia dalis. Bent jau man. Rišant kitas musės dalis reikia šiek tiek kruopštumo ir gerai atsirinkti medžiagas, o čia jau reikia meistriškumo. Kol kas man dar labai toli iki jo. Bet tikiuosi kada nors išmokti teisingai uždėti sparną.
Recepte pirmausiai paminimi posparnio elementai. Vat įdomu būtų sužinoti, kaip rišdavo tais laikais posparnį iš auksinio fazano kaklo plunksnų, nes čia parašyta, kad naudojamai šereliai (strands), o ne plunksnos dalis su koteliu. O gal taip ir reikia suprasti. Nežinau, rišau taip, kaip šiais laikais mokoma, bet dar reiks panagrinėti senąją literatūrą. Uodegos plunksnų nenaudojau.. Gal kitą kartą.
Likusią sparno recepto dalį yra pakankamai sunku suprasti. Dešimt skirtignų rišėjų pagal tą patį receptą surištų dešimt skirtingų musių, nes galimos pačios įvairiausios medžiagų išdėstymo kombinacijos. Be to, skiriasi ir receptai, bet aš užsikabinau už trijų pagrindinių medžiagų: einio (bustard – Otis tarda), geltonos gulbės (bet pas mane tik žąsis) ir deimantinio fazano uodegos plunksnų. Visa kita priskyriau papildomiems sparno elementams, bet taip jau gavosi, kad teko jų atsisakyti, nes nepavyko nei gražiai sudėti sparno, nei visų kitų dalių.
Neuždėjau ir ragų iš mėlynosios aros uodegos plunksos šerelių. Bet geriau jau pasaugoti medžiagas labiau vykusioms musėms.
Berlino vilna – tai paprasčiausia šimtaprocentinė vilna.
Tai tiek su medžiagų paaiškinimais. O tai, kaip sekėsi rišti, matote nuotraukose. Tikrai nelabai gerai. Su galiuku ir uodega dar pusė velnio.. Nėra tobulai lygiai suvyniotas šilkas – dar trūksta įgūdžių tam. Taip pat auksinio fazanio viršugalvo plunksnas reikia gerai peržiūrėti ir paruošti, kad jos būtų visiškai lygios ir gražiai išsiskleistų šereliai, bet šį kartą labai nesistengiau 🙂 Svarbu pasakyti, kad rišant ant TMC kablių ties kilpelės vielutės pabaiga susidaro laiptukas, kurį reikia pašalinti. Šį kartą tai dariau su raibinimui skirtu blizgučiu ir balto šilko dviguba gija, bet sužinojau, kad rusų rišiėjai naudoja paprasčiausius siūlus, skirtus siuvinėjimui, kas labai yra labai gudru.
Paruošus ir išlyginus kūnelį tereikia pritvirtinti plokščią metalinę juostelę (tinsel) ir akuoto plunknsą. Įdomu tai, kad rišant klasikines muses akuotas vyniojamas ne nuo priekio atgal, o iš galo į priekį (didžiojoje daugumoje musių, bet ne visose). Jis pritvirtinamas ties raibinimo atra apvija apačioje arba viršuje. Nors recepte rašoma, kad reiktų plunksną pritvirtinti nuo pat galo, tačiau mano turimos plunksnos tam per truptos, ir taip vos iki galvos davyniojau. Ir dar. Akuoto plunksnas reikia iš anksto suleknti, kad šereliai gražiai gultų – labai įdomus manevras.
Kitas etapas – tai visų medžiagų suvyniojimas Nieko labai sudėtingo, bet reikia viską daryti labai kruopščiai. Tai tikrai nėra tobulas kūnas, bet atrodo visai neblogai. Beje, tyčia dariau trupmesnį, kad būtų galima specialų mazgą užrišti. Bet vis tiek gal ir per trupas gavosi. Ir akuotas, beje, vyniojamas paskutinis, už raibinimui skirto tinselio, kad šis jį apsaugotų, Nežinau, ar labai gera tai apsauga, bet kažkaip abejoju trupti 🙂
Čia kartu jau ir barzdą užvyniojau, iš kryklės. Nuo čia keičiu baltą siūlą į juodą.
Iš pirmo žvilgnsio atrodo, kad tokį posparnį uždėti yra paprasčiausias darbas, bet taip tikrai nėra. Tenka gerokai paplušėti, kol randi tinkamas plunksnas, jas paruoši, tada uždedi, matai, kad netinka, tada vėl iš naujo kartoji viską ir taip tol, kol galiausia padarai taip, kaip reikia. Nuotraukoj vis tiek matosi, kad viena plunksna pasislinko aukščiau. Tai tikrai nėra pats lengviausias darbas pasaulyje. Bet neklysta tik tie, kurie nieko nedaro.
Na ir pagaliau atėjo eilė sparnui. Būtų gerai, kad kas nors kada nors pamokytų, kaip teisingai jį uždėti, nes kol kas einu bandymų ir klaidų keliu. Nepavyksta gražiai jo suguldyti ir padaryti taip, kad kiekvienas sparno šerelis sugultų tobulai vienas paskui kitą, niekas neperisuktų ir abi pusės būtų vienodos.. Žinau, kad reikia iš anksto suformuoti sparną ir jį paruošti spaudžiant pirštai, bet, matyt, kažką ne taip darau. Taigi dar reika labai daug mokytis, mokytis, ir dar kartą mokytis…
Beje, muses rišu žvejybai, o ne rėmeliui. Žinau, kad to ne visada reikia, bet vis dėlto, juk būna metas, kai lašišos nekimba. Ir tik pakeiti musę, rodos, vos nieną elementą, o reakcijos iškart sulauki. Aš įistikinės, kad klasikinėse musėse yra kažkokia magija, traukianti ne tik žmogaus akį. Žinoma, tai tik mano asmeninė nuomonė 🙂
