Liepą pagaliau abu su Justu turėjome laisvas dienas ir nulėkėme į kaimą, kur prieš kelerius metus buvo iškastas tvenkinukas. Tuomet čia viskas atrodė baisokai: pliki molėti krantai, jokios gyvybės, jokio augaliuko. Bet dabar, kai žaluma apėmė pakrantes, o vandenyje knibždėte knibžda gyvastis, prie tvenkinio lyg magnetu traukia. Tik iškasus tvenkinuką, Justas su broliu Vytautu prigaudė gretimoje kūdroje karpiukų. Tuomet jie dar buvo mažučiukai, vos po kelis šimtus gramų, o didžiausi siekė 400 g. Per tą laiką šių žuvų ramybės niekas nedrumstė. Kartu tvenkinyje gyvena šapalai, meknės, karosai, lydekos, ešeriai, karšiai, plakiai, kuojos, raudės, upėtakiai ir gal net ir dar kas nors, tik jau nebepamenu. Susidarė stabili ekosistema, sugebanti išmaitinti visus gyventojus tiek, kad jie ne tik maitintūsi ir augintų lašinius, bet ir daugintūsi. Tikras stebuklas!
Šių metų vasaros pradžioje Justas su broliu nusprendė pabandyti sugauti karpį. Nieko rimto jie nesitikėjo, tad ramiai užmetė dugnines ir laukė. Justui, žinoma, greitai atsibodo ir jis paliko Vytautą vieną. Tačiau nespėjus nė pareiti namo jaunėlis ėmė šaukti lyg skerdžiamas. Pasirodo, įkirto kažką tikrai stambaus. Tačiau dėl patirties stokos ir įrankių netobulumo, žuvis jį nugalėjo. Vis dėlto, tiek ir tereikėjo, kad būtų rimčiau pažiūrėta į tvenkinuką ir pradėta žūklė. Tie mažučiukai karpiai dabar, pasirodo, siekia 4 ir daugiau kilogramų!
Matyt, daug kas yra gaudęs karpius, bet bent jau mums teko garbė pagauti tik mažučius, iki kilogramo svorio. Nesitikėjome, kad jie turi tiek jėgos. Eina peklon. Rodos, 4 kg, nieko rimto, bet su plūdinyte pagaudyti tokias žuvis yra nerealu… Tai lyg grįžimas į vaikystę, didžiausių svajonių išsipildymas. Rodos, vėl iš naujo išgyveni tuos pirmuosius nuotykius, pirmąsias žuvis, bandymus, nesėkmes ir mažus laimėjimus. Juk visi esame pradėję nuo paprasčiausios plūdinės. Kiek džiaugsmo atnešdavo tas karosėlis! Po žūklės vos užmigdavom, nes prieš akis žibėjo nerianti gelmėn plūdė. Ir jei ne karosėliai, gružliai ir kuojytės, dabar nesvajotume apie lašišas, pusmetrinius upėtakius, nesibelstume į pasaulio kraštą dėl taimenių ir gigantinių palijų.
Ir dar kartą įsitikinom, kad esmė ne tame, kokia tu meškere žvejoji. Esmė tame, kaip tai darai ir ką jauti, ką galvoji, ką matai (išskyrus, žinoma, spiningą, nes tai emsinis blogis 😀 ).
