Sausos musės II. Lašalai.

Kaip ir žadėjau, šiek tiek nuodugniau apie sausas muses.

Nežinau, gal man tik kartais tik toks įspūdis susidaro, tačiau kai pas mus muselininkai kalba apie lašalus, daugiausiai turi omenyje didžiuosius lašalus, kurie mus džiugina gegužės – birželio mėnesiais. Tačiau juk Lietuvoje gyvena 63 jų rūšys ir jie ritasi ištisą sezoną, tad tikrai neverta pamiršti tinkamų imitacijų. Aišku, gilintis į kiekvienos rūšies entomologinius niuansus yra beprasmiška, nes praktikoje to nereikia. Pakanka tik turėti tam tikrus pagrindus, kad būdami prie upės galėtume stebėti ir matyti, kas vyksta.

Taigi, kaip jau visi žinote, lašalų nimfos kelerius metus gyvena vandenyje (apie nimfas kitą kartą reiks pakalbėti) ir atėjus ritimosi arba emergencijos laikui, jos kyla į vandens paviršių. Čia iš nimfos ritasi subimagas – dar nesubrendęs suaugėlis, kuriam liko dar vienas ritimasis. Tuo metu jis ramiai plaukia vandens paviršiumi ir dažnai tampa žuvų pietumis. Jei ritimasis pakankamai masinis, net ir mažiausi lašaliukai prišauks į paviršių žuvis. Tačiau net ir nematant bulkuojančių žuvų, galima daryti išvadą, kad būtent tokio dydžio nimfomis ir emerdžeriais vertetų žvejoti. Kai subimagų sparniukai pakankamai sutvirtėja, jie pakyla ir nutupia kur nors augalijoje, kur ritasi dar kartą, po to poruojasi ir patelės deda kiaušinius. Angliškai pastarasis momentas vadinamas “spinner fall” ir jo metu, jei vabzdžių pakankamai daug, žuvys gali itin selektyviai rinkti tik mirusius individus – lengvas ir gardus grobis.

Čia įdomus filmukas, kur aiškiai matyti paviršiummi gausiai plaukiantys subimagai. Pabadyk tik neturėt tinkamos musės 🙂

Vis dėlto, tenka prisipažinti, kad mažai kada buvo tokių atvejų, kad būčiau intensyvaus lašalų skridimo liudininku. Nuolat tenka matyti vieną kitą subimagą vandens paviršiuje, tačiau retai būna taip, kad jų koncentracija pasiektų tokį lygį, kad į medžioklę išlįstų ir didieji upėtakiai. Greičiausiai nepraleidžiu pakankamai laiko prie upių, kad galėčiau kiekvienai jų sudaryti tikslų vabzdžių ritimosi kalendorių (tai būtų nuostabus pagalbininkas). Kažkaip sunku būtų patikėti, kad mūsų upės nėra tokios produktyvios vabzdžių atžvilgiu, kad nesusidaro intensyvūs lašalų skridimai. Taigi tai ženklas, kad reikia daugiau laiko praleisti paupiuose.

Suaugėliai

Tačiau gržkime prie musių. Dabar sukauptoje musių dėžutėje daugiausiai vietos užima parašiutai. Žinoma, yra ir klasikinių Adamsų, tačiau, kaip jau minėjau vakar, siluetas ir paliekamas įspaudas vandens paviršiuje turėtų būti realistiškesnis. Matyt, dėl to būna momentų, kai pamatai bulkuojantį kiršlį ir siūlai jam vos ne visą dėžutę, bet jis, zaraza, vis tiek nekimba. Taip būna pavasariais ir ypač rudenį, kai išties ganėtinai intensyviai ritasi maži lašaliukai. Tam reikalui į dužutę atgulė keli spalviniai variantai ir dydžiai nuo 12 iki 16. Labai trūksta 18 nr. musių, bet tokių kabliukų atsargos šiuo metu išsekusios. Tiesa, radau beveik pilną dežutę 21 nr. kablių, tai visa eilė parašiutų užėmė garbingą vietą. Šie mikriukai rudenį bus mirtinas ginklas įmitusiems taparams.

Atkreipkit dėmesį ir į uodegytes. Lašalai turi tris cerkus, kurie subimaguose gražiai išskleisti ir tarnauja kaip atrama. Dauguma dirbitinių musių turi tiesiog vos vos praskleistą gaidžio šerių kuokštelį. Tačiau specialias sintetines uodegėles galima tvirtai išskleisti ir vaizdas gaunasi labai tikroviškas. Tokios musės turėtų būti pranašesnės nei paprastas kuokštelis, tik reikia kiek daugiau laiko tokias uodegas surišti.

Kalbant apie medžiagas kūnui tai naudoju paprasčiausią smulkų dubingą, skirtą sausoms musėms. Žinoma, gyvų vabzdžių kūnai turi blizgesio, tad ga verta bus susinarplioti ir musių su kūnais iš nuvalytos povo plunksnos ar kalakuto plunksnos segmento. Tokie kūneliai atrodo itin realistiškai ir dar turi natūralų segmentavimą.

Kalbant apie parašiutų rišimą, tai kai kurie susiduria su problema, kai reikia pririšti plunksnos galą. Aš naudoju itin paprastą ir efektyvią amerikiečių techniką.

Daugiau apie tokio stiliaus muses galima pažiūrėti labai įdomiame Oliverio Edwardso filmuke:

Žinoma, dėžutėje išlieka ir klasikinės musės: Adamsas ir Humpy. Adamsas – tai viena efektyviausių musių ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje. Taigi originalas ir jo parašiutinis variantas – tai būtinybė dėžutėje. Humpy susirišau daugiau pabandymui, jei tektų žvjeoti sraunesnėje vietoje, nes musė sukurta tam, kad gerai plauktų.

Emerdžeriai

Emerdžeriai – taip pat puikios musės. Žinoma, mums visiems puikiai žinomas Klinkhameris, kuris naudingas dar ir tuo, kad gali “panešti” ne tik savo, bet ir nedidelės nimfos svorį. Tai puikus derinys, kuris itin efektyvus pamačius vieną kitą subimagą vandens paviršiuje.

Quigley Cripple – amerikiečių mėgiama musė imituojant lašalus, kai šie ritasi iš nimfos. Manau, puikiai imituoja nelaimėlius, kurie užstringa besilukštendami iš nimfos apvalkalo. Originalas rišamas sparnaui naudojant elnio šerius, tačiau galimas ir CDC variantas, kuris ir papildė emerdžerių gretas.

Balloon emerger – tai dar vienas variantas tam atvejui, jei žuvys koncentruotųsi į šalia vandens paviršiaus plaukiančias nimfas. Nors anksčiau išsiversavau vien su klinkhameriais, tačiau būdavo momentų, kai žuvys ignoriodavo ir juos. Taigi naujovės, koncentruojantis į tam tikrą kritinį lašalo emergencijos momentą, neabejotinai pravers.

Emerdžerių kūnai surišti iš zuikio dubingo – jis linkęs sugerni daugiau vandens ir dėl to musės kūnas įskęsta. O būtent to rišdami emerdžerius ir siekiame.

P.S. VISIEMS KABLIAMS UŽLENKTOS UŽKARPĖLĖS (IŠSKYRUS 21 NR). PER PASKUTINES KELIAS ŽŪKLES DĖL PER GILIAI ĮRYTOS MUSĖS IR UŽKARPĖLĖS NEGALĖJAU NORMALIAI IŠLAISVINTI KABLIO TEKO PASIIMTI ŽUVĮ, TAD GALUTINAI ĮSITIKINAU, KAD NEGALIMA NAUDOTI KABLIŲ SU ŽKARPOM.