Savaitgalį kartu su Raivydu, jaunu muselininku iš Varėnos, aplankėme mažą upelį Dzūkijos miškuose. Matyt, tai paskutinis pasivaikščiojimas su meškere, nes tuoj prasidės nerštas. Tada reiks klajoti su fotoaparatu.
Per vasarą upelis pasikeitė: visur tankūs sąžalynai, jau spėję pagelsti ir būti apkandžioti rudenėlio. Upelis taip pat patamsėjęs, daugiau sąnašų. Upėtakiai tapo tikrai rudaisiais, net baltas apvadas ant analinio peleko atsirado – ruošiasi nerštui.
Vietos čia nuostabios, labai retai lankomos žmonių. Kaip ir prieš kelis šimtmečius, čia karaliauja bebrai, stirnos, briedžiai ir elniai. O šimtametės eglės ir pušys dar mena laikus, kai atplaukdavo svečiai iš jūros…
