Mano pažintis su šia muse prasidėjo prieš dvejus metus. Man ją užrodė Arūnas Jasionis, o efektyvumą įrodė Justas. Žvejojome Norvegijoje, kur viename ramiame ruože bulktelėjo lašiša. Aš pažiūrėjau į tą vietą ir sugalvojau, kad ji netinkama žūklei, nes nepakanka srovės pravedimui. Kaip aš dėl to klydau (kaip ir daugybę kitų kartų)… Justas, kuris yra žymiai geresnis žvejys nei aš, nusprendė išbandyti laimę. Šlapios musės žuvis nenorėjo, o štai nuskandintos ir prieš nosį pakeltos Red Frences neatsisakė. Tai buvo eilinis įrodymas, kiek daug aš nežinau. Ir nuo to laiko ši musė yra būtina mano dėžutėje. Po kelių dienų ir pats suviliojau grilsą, nors, rodos, žuvys daugiau nieko nenorėjo. Nuo to karto ne kartą įsitikinau musės efektyvumu. Kiek žinau, ne man vienam ji atnešė laimę net ir rytinėse Baltijos jūros upėse, tad, manau, reiktų kiek giliau pasidomėti šia gan kontraversiška muse.
Musė yra gan sena, sukurta 1964 m. Anglijoje. Ji buvo užsakymo dalis, sukurta žvejui, kuris ruošėsi keliauti į Islandiją. Dizaino idėja priklauso Peter Deane, o pavadinimas kilo nuo jo padėjėjos, Frances Hydon, tuo metu dirbusios su juo, vardo. Tai įrodo ir sekančiais metais pasirodžiusi katalogo reklama, kur musė buvo pavadinta “Frances prawn fly”. Tiesa, ji dar turėjo ir dvi juodas akytes ir atrodė dar keisčiau nei šiandieninės musės. Vis dėlto, musė nukeliavo į Islandiją, ten pasiliko ir tapo tokia sava, kad dabar asocijuojama tik su šia šalimi. Bet ji efektyvi visur!
Frances musės atrodo išskirtinai ir man visuomet priminė morką. Taip, tiesiog oranžinis kūnas ir lapų kuokštu. Matyt, dėl to keistumo prireikė daug laiko ją išbandyti. Esminiai musės elementai yra kūnas, plonėjantis į priekį ir uodega, kurią sudaro trumpesnių šerių kuokštas ir ilgi ūsai. Kūnas dažniausiai rišamas iš vilnonio siūlo, bet galima rišti ir iš dubingo. Uodegos šereliai dažniausiai būna iš kaukazinio fazano arba veršiuko uodegos plaukų. Bet galimi variantai ir iš vištos plunksnos ar net auksinio fazano raudonų krūtinės plunksnų. Ūsai rišami įvariai: gaidžio plunksnos stiebai, šerno šeriai arba net guminės kojytės. Variantų daug ir viską lemia žūklės sąlygos ir, matyt, svarbiausia, žvejo asmeninis skonis.
Šiuo metu dažniausiai sutinkami spalviniai variantai yra raudona, juoda, alyvuoginė (olive) ir geltona. Skiriasi tik kūno spalva. Teko skaityti teorijų, kad drumstesniam vandeniui labiau tinka ryškesnės spalvos, skaidresniam ir žemesniam juoda ar alyvuoginė. Gal. Aš kol kas normaliai išbandęs tik raudoną, originalią spalvą, tad nieko gero pasakyti negaliu.
Esminis skirtumas tarp Frances musių, mano nuomone, yra dydis ir žūklės metodas. Pats esu kol kas išbandęs tik du variantus:
- Įprastas pravedimas, kaip ir su kitomis šlapiomis musėmis. Metimas kito kranto link, valo valdymas siekant palėtinti arba pagreitinti musę. Nors sakoma, kad šis metodas nėra toks efektyvus, kaip kiti, bet man šiemet puikiai veikė. Praeini su pūliuką su įprasta muse – nieko, užsidedi mažutėlytę Red Frances ir iškart kibimas. Matyt, vis tiek kažkas toje musėje yra tokio, kad žuvį priverčia pakilti ir paragauti.
- Nimfinis pravedimas. Geriausiai veikia tada, kai tiksliai žinoma žuvies stovėjimo vieta. Musė užmetama gerokai aukščiau, užskandinama ir tada pakeliama tiesiai prieš žuvį. Galima tokiu metodu ir šukuoti pūlą, siekant išprovokuoti kibimą.
Esu skaitęs ir apie kitus būdus, tokius kaip žūklė super mažomis musėmis, surištomis ant 14-16 nr. ar net mažesnių tiršakiukų. Kita spektro pusė yra didelės musės, kurių vien kūnas sieka 4 cm ir daugiau. Turiu kelias tokias muses, bet jas užmesti yra reikalų. Apskritai, mano Frances musės kol kas yra surištos beveik išskirtinai ant vamzdelių ir turi volframines auksines galvas. Turiu ir kelis trišakiukus, bet jais vengiu žvejoti. Tiesiog kol kas dorai neišbandžiau.
Iš tų skaitytų metodų man labiausiai įsiminė du, kurių dar kol kas nelabai išbandžiau. Pirmasis – gaudymas mažulytėmis musėmis jas itin greitai traukiant. Metimas 90 laipsnių kampu ar net prieš srovę, kotas po pažastim ir agresyvus traukimas. Šį metodą būtinai išbandysiu kitais metais. Antrasis – visų būdų kombinacija, bet gaudant musėmis, kurių ūsai surišti iš guminių kojyčių. Gal ir turi jos kažkokį efektą. Nepabandęs nesužinosi.
Reikia paminėti ir vieną įdomų faktą. Sakoma, kad Red Frances, ypač dideli skęstantys variantai, yra tokie efektyvūs, kad kai kuriose upėse (jei neklystu, tik Islandijoje) ar atskiruose ruožuose yra uždrausti. Taip pat manoma, kad Red Frances savotiškai paveikia lašišas ir “užmuša” pūlą. Su Red Frances arba sulauksi kibimo, arba ne tik pats nepagausi, bet ir kelias ateinančias dienas gali ten nebesilankyti. Nežinau, gal… Bet aš pats musę dedu visada paskutinę.
Rišimas
Kalbant apie Frances muses yra būtina paminėti jų rišimą, nes, nors tai ir labai keista, jis nėra pats lengviausias. Visas sunkumas yra kūno rišime. Norint surišti gražų, į priekį plonėjantį kūną, reikia gerokai pasistengti ir dažniausiai reikia nemažai bandomųjų musių kol pagauni kampą. Be to, rišimo etapai skiriasi priklausomai nuo musės dydžio bei naudojamo nešiklio. Su kabliukais viskas gan paprasta, bet su vamzdeliais reikia šiek tiek pasistengti. Rašydamas šį straipsniuką maniau, kad įdėsiu visus etapus čia, tačiau bandydamas viską sufotografuoti, pamačiau, kad man dar reikia daug pasistengti tam, kad suriščiau tikrai tvarkingą musę. Vienintelė graži musė, kurią turėjau, buvo Arūno dovanota ir vieną žuvį man atnešusi vidutinė – maža trūbkė. Kad ir kiek bandžiau surišti tokią pačią musę, man tai nepavyko. Tad galiausiai pasiryžau ją išardyti. Ir atradau kelias paslaptis, kuriomis pasidalinsiu kitame straipsnyje savaitės begyje. Jau sufotografuotos ir paruoštos nuotraukos trijų skirtingų musių, kurios turi esmius skirtumus, nors jie pasimato tik rišant Frances. Beliko tik viską sudėlioti ir surašyti komentarus. Todėl tikrai neteks laukti du mėnesius iki sekančio įrašo puslapyje.
