Putoranai 2013. IV dalis.

Rugpjūčio 20 d., antradienis

Gera pabusti ir nejausti alkio. Pusryčiai pas mus taip pat šventiniai: kondensuotas pienas, kurį sugebėjome išsaugoti 16 dienų (jį mes paėmėme dar meteorologo namelyje). Kaip gardu buvo gerti kavą su kondensuotu pienu ir net kelis šaukštus aplaižyti!

Dar vakar pastebėjome, kad turime problemų: vienos katamarano gondolos viršutinė dalis leidžia orą, tad ją reikia papildyti kas 20 minučių. Tai žiauriai užknisa. Justas su Peteriu nueina paieškoti taimenių ar palijų Kotujaus ir Deloči santakoje, o Laurynas lieka rasti skylę gondoloje, per kurią išeina oras. Viską išardžius, pripūtus ir apžiūrėjus skylė taip ir nebuvo surasta. Gali būti, kad pažeidimas rimtesnis ir oras prasiskverbia per membraną, kaip jau buvo nutikę prieš kelerius metus.

Peteriui su Justu taip ir nepavyksta sugauti nieko išskyrus kiršlius, tad nieko nelaukiam ir išplaukiame. Charpičiaus ežeras yra už 8 kilometrų, tad su ryžtinga srove greitai jį pasiekiame. Tačiau atsivėrus ežero platybėms, mus pasitinka stiprus priešpriešis vėjas, su kuriuo kovoti vien irklų nepakanka. Tenka vėl tempti laivą pakrante.

Priėję upelį, įtekantį į ežerą, nusprendžiam pažvejoti. Šiaip ne taip sugebam sugauti pustuzinį kiršlių, kuriuos čia pat ir iškepame, nes vėl esame alkani kaip šunys. Papietavus pakyla nuotaika, o vėjas nurimsta, tad galime ir plaukti. Pakankamai nesunkiai nuplaukiame 12 km, iki ežero vidurį žyminčio upelio. Sunkiausia buvo kas pusvalandį, kai tapdavo nebeįmanoma normaliai sėdėti, pūsti katamaraną iš jo neišlipus. Plaukdami išmetame velkę: meškerę su greičiausiai skęstančiu valu. Tie 30 metrų muselinio valo yra juokas lyginant su 200 metrų gyliu, kuris yra šiame ežere. Tačiau išlipę į krantą pamatome, kad meškerės galiukas kažkaip neįprastai juda. Traukiam, pasipriešinimas menkas – greičiausiai kiršlys. Tačiau tik ištraukę žuvį pamatome, kad tai apie pusantro kilogramo svorio palija! Smagu, tačiau iš to džiaugsmo, kad tuoj skaniai pavalgysim, net nufotografuoti žuvies nesugebam. Ką padarysi, dar tik žygio pradžia, bus tų palijų.

            Po vakarienės intensyviai žvejojam, tačiau kimba tik kiršliai, o palijų daugiau nesugauname. Prieš meigą šildydamiesi prie laužo nupsrendžiame paskaičiuoti mums lukusį atstumą. Taigi liko 300 kilometrų, iš jų 50 km ežerais. Jei vėjas bus palankus, tuomet įveiksim greitai, bet čia palankaus vėjo, rodos, nebūna. Be to, laukia ir apie 60 km žygio pėsčiomis iki Čirindos kaimo. Reikia leistis greičiau žemyn, nes laiko nėra tiek daug, o atstumas dar ilgas. Čirindoje reikia būti antros rugsėjo savaitės pabaigoje, tuomet gal pavyks 12 d. išskristi į Turą. Tik nežinia kelintadieniais skraido sraigtasparnis į Turą, o iš jos lėktuvas į Krasnojarską. Žodžiu, kada parigausim namo, nežinia.

Rugpjūčio 21 d., trečiadienis

            Tai viena įdomiausių žygio dienų ir, panašu, toliau gali būti dar įdomiau.

            Nors atsikėlėme anksti, tačiau rytas buvo ilgas, nes pakavomės, vėl tikriname katamaraną, žvejojom kiršlius, juos dorojom ir tikėjomės, kad dviems dienoms maisto atsargų pakaks. Be to, prieš iškeliaudami iškepėm žuvies, kad stipriau būtų.

            Žygis buvo gan lėtas, nes teko kovoti su vėju ir prakeiktas kiaurasis katamaranas neleido greitai judėti. Bet, kaip ir planavom, maždaug per tris valandas įveikėme 12 kilometrų. Ten, kur ežeras pamažu pereina į upę, kitame krante pamatėme namelį. Nusprendėme joje laiko negaišti, tačiau pamatę iš kamino rūkstančius dūmus nusprendėme nuplaukti pažiūreti, kas ten gyvena. Tikėjomės sutikti medžiotoją, ką tik nudobusį elnią ar briedį ir besiruošiantį gaminti nuostabų troškinį (taip, maistas pastaruoju metu pradėjo užimti didžiąją dalį minčių).

            Nuplaukę pamatėme iš išorės jaukiai atrodančią trobelę. Mus pasitiko žmogelis, visas perdžiūvęs, tačiau, rodos, laimingas mus pamatęs. Sprendžiant iš rūbų, tai turistas. Ką gi, troškinio negausime. Pabendravę išsiaiškinome, kad jis vardu Andrejus Dobryninas, gyvenantis Jaroslavlio srityje. Pasirodo, šioje trobelėje jis jau apie dešimt dienų. Visą tą laiką prasirgo – apsinuodijo sugedusia žuvimi. Kaip tik šiandien jam kiek palengvėjo, atsirado jėgų, tačiau vis dar kankina skrandžio skausmai. Keliauja Andrejus iš Norilsko į Čirindą pėsčiomis, nes nori tapti pirmuoju žmogumi, perėjusiu Putoranus be laivų pagalbos. Prieš dvejus metus bandė atlikti tą patį, su dviem bendražygiais. Tuomet jų bandymas vos nesibaigė tragiškai, nes trijulė dėl per mažo maisto kiekio ėmė badauti. Į labai rimtą situaciją buvo papuolę ir išliko vos kelių atsitiktinumų dėka. Šį kartą situacija vėl nepaprasta. Gerai, kad bent jau taisosi sveikata.

            Taigi nusprendėme pasilikti namelyje, pabendrauti, sušilti , išsimaudyti, išsiskalbti drabužius ir juos išsidžiovinti. Iškepėme beveik visą žuvį, kurią ryte sugavome. Mūsų naujasis draugas ją labia godžiai valgė. Jo paties maisto resursai ėjo į pabaigą. Smagiai pasibuvome, paplepėjome, gavome patarimų dėl tolimesnės žygio eigos. Labai malonus žmogus tas Andrejus, net pakvietė kada atvykti į zuikių ar ančių medžioklę. Gal kada ir nuvažiuosim!

Rugpjūčio 22 d., ketvirtadienis

            Naktis buvo be galo šilta. Šauniai išsimiegojome trobelėje, rūbai išdžiūvę ir mes patys švarūs. Labai jauku čia. Mes atsigauname ir pasikrauname teigiamos energijos. O Andrejuj labai blogai. Paryčiais jis ilgai lauke vėmė ir pravaitojo visą rytą iš skausmo. Situacija prasta, tad jo prašome keliauti su mumis, tačiau jis atsisako. Matosi, kad nori, tačiau teigia, kad per ilgai siekė šio tikslo. Dabar atsisakyti negalima, nes kitaip grauš save visą gyvenimą. Mūsų akimis tai kvaila, tad kiekvienas po kelis kartus jo prašome prisijungti prie mūsų. Tačiau Andrejaus valia ir užsispyrimas geležiniai. Padedam jam kiek galime su maistu ir vaistais.

            Viską susikrovę pajudame. Iškart už ežero upė pagreitėja, tad plaukiam smagiai. Vos per  3-4  valandas nukeliaujame apie 30 km. Iki vakaro įveikiam dar tiek pat. Taigi kelias gerėja. Visą dieną pramąstome apie Andrejų. Tikimės, kad jam viskas bus gerai. Nors jam dar liko 257 km kelio (pagal GPS duomenis). Jei jis eis 10 km per dieną, kelionė užtruks 25 dienas. Neužteks nei maisto, nei jėgų, o žiema čia pat, juk jau rugsėjo vidury užšąla upės…

            Velniava, reikėjo jį prievarta pasiimti kartu…

Rugpjūčio 23 d., penktadienis

Įprasta plaukimo diena. Judame greitai ir iki vakaro įveikiam daugiau nei 40 km. Apsistojame šalia ežeriuko, mažu upeliu besijungiančio su Kotujumi. Čia bandom pagauti lydeką ir mums pavyksta! Šiame ežerėlyje jų knibždėte knibžda. Ir dar kokių! Žūklė tiesiog nereali. Meti didelę musę ir pravedinėji ją beveik visai paviršiumi, kai staiga vanduo ties masalu užverda ir žuvis įnirtingai plešia valą iš ritės. Ėch, kaip mes jau buvome pasiilgę tokios žūklės.

Tas kiršlių gaudymas maistui visai demoralizavo. Žūklė buvo tapusi vien maisto gavimo būdu. Mąstai kokią musę naudoti, kaip ją pravesti ne dėl malonumo, o tik tam, kad turėtum ką valgyti. Kitaip vėl gali tekti mėgautis grybiene. Tokiomis sąlygomis visos idiliškos svajonės apie romantišką gyvenimą šiaurėje pranyksta. Tampi dalimi to, kas tave supa, pats pasidarai aršus kaip ta lydeka, siekianti tik prikimšti pilną pilvą.

 O lydekos mus labai pradžiugino. Jos galingos ir kovingos, be to, kaip įsitikinome vėliau, labai skanios. Pora apie 4 kg sveriančių žuvelių mums užteko sočiai vakarienei. Matyt, sykų ir kiršlių dieta joms yra labai tinkama, nes net mėsa įgavusi rausvai oranžinį atspalvį.

Sėdėdami prie laužo ir valgydami lydeką labai šauniai pasibuvome. Taip gera, jauku. Tentas virš galvos, kaitrus laužas, sotus ir gardus maistas puikiai nuteikė. Naktį taip pat miegojome labai šiltai. Ryt planuojame daug filmuoti ir fotografuoti.

Rugpjūčio 24 d., šeštadienis

Naktį šiltai miegojome. Nubundame anksti, papusryčiaujame ir nuskubame filmuoti lydekų žūklės. Pradžia nelabai sėkminga, žuvys kimba gėrokai prasčiau. Tačiau galiausiai pavyksta nufilmuoti kelis gerus kadrus bei padaryti šaunių nuotraukų.

Iki antros valandos išsiruošiame į kelią. Leisdamiesi žemyn sustojame šalia žemėlapiuose pažymėtų ežeriukų, tačiau juose tik ančių pulkai. Gaila, kad neturime šautuvo…

            Galiausiai nusprendžiame plaukti tiesiai iki Diupkuno ir iki 22 val. tą padarome. Taigi diena tikrai produktyvi.

Rugpjūčio 25 d., sekmadienis

            Naktis buvo šalta: ryte aptikome puoduose užšalusiį ledą. Keista, tačiau meigoti buvo šilta, tik šiek tiek kojas gėlė. Planavome anksčiau atsikelti ir pajudėti, kad greičiau pasiektume medžiotojo, gyvenančio šalia Diupkuno trobelę (taip, tai antrasis Diupkunas, prie kurio taip pat gyvena medžiotojas).

Laurynas su Justu drauge irkluoja pora valandų, tačiau tai varginantis darbas. Peteris, eidamas krantu, juda gerokai greičiau. Taigi nusprendžiame eiti krantu ir mūsų greitis padvigubėja. Oras puikus, šviečia saulė, danguje reti kamuoliniai debesys ir tik žvarbus vėjas neleidžia atsipalaiduoti ir pamiršti, kad esi už poliarinio rato.

Iki pietų įveikiame apie tuziną kilometrų. Labai skaniai ir sičiai prikirtę džiūvėsių su marinuotu kiršliu ir sultiniu, desertui pasimėgavę šokoladu, einame toliau. Oras tobulas, nuotaika taip pat. Iki vakaro nueinam daugiau nei pusę ežero. Įsikuriam ant jaukaus kranto, kur pilna malkų.

Rugpjūčio 26 d., pirmadienis

            Kartais rytai atrodo lyg įprastiniai šeštadieniai, kai sočiai pavalgai, atsigeri kavos, paskaitai knygą. Toks rytas buvo ir šiandien. Matyt, labai nebloga kompanija susirinko, nes šnekučiuojamės apie gyvenimo prasmę, šiuolaikinės civilizacijos ir visuomenės problemas, filmus, serialus, knygas. Taip net pirmadienio rytas gali atrodyti kaip šeštadienio.

            Po lengvo ir visai neįtempto žygelio pamatome tolumoje esančią valtį ir žmogelį, statantį tinklą. Ant aukšto kranto stovi lūšnelė ir keli pagalbiniai pastatai.

Mus pasitinka pulkas laikų ir vilkšunių, tačiau jie draugiški, kiek paloja ir seka iš paskos. Čia gyvenančio medžiotojo nėra, tik jo pagalbininkas, Valera. Olegas, medžiotojas, šiuo metu Turoje, o Valera saugo turtą ir prižiūri šunis. Iš pradžių kiek nusiviliame, nes planavome Olegą įtraukti į filmą, tačiau vėliau, išgėrę arbatos ir paragavę sūdyto taimenio, nusrendžiame, kad žmogus linksmas. Pavaišiname jį šokoladu. Susipažinimo proga išgeriame likusią spirito dalį. Kažkaip ir linksmiau tapo, daugiau šnekos atsirado. Oi, daug pasakojo Valera, matosi, kad žmogus ilgai su niekuo nebendravo.

Šiuo metu jis čia jau nuo balandžio mėnesio. Vienas. Tik su šunimis. Tačiau su jais apie gyvenimą nepakalbėsi, o nugyveno Valera jį įdomiai. Gal geriau sakyti savotiškai. Matyt, tai vienas iš gyvenimo variantų.

            Užaugo Valera kažkur rytų Kazachstane. Močiutė jam jau nuo aštuonerių leido rūkyti, o rūko nuo penkerių. Dar iki armijos pradėjo rūkyti hašišą. Papasakojo, kaip lankydavo nuogi po kanapių laukus, kaip darė hašišą. Po armijos šešerius metus dirbo duobkasiu ir šį laikotarpį įvardija taip: „Negėriau tik tris dienas, kai buvo balti arkliai“. Net savo vizijas, matytas alkoholinių psichozių metu: jį besivejančias beždžiones, žmogeliukus, ropinėjančius po lėkštę, mėsą, ją bemalant rėkiančią… Dabar pusmečiui į Taigą pailsėti atvažiuoja. Na, savotiškas žmogelis. Tiesą sakant, labai nuo jo pavargom, ne tiek dėl nuolatinių kalbų apie kvaišalus, kiek nuo kas antrą (patikėkit, tikrai kas antrą) žodį lydinčių „jolki matalki“.

            Taip prabendraujame visą dieną ir susprendžiame pasilikti pernakvoti čia. Ryt gal net pirtelė bus!