Putoranai 2013. Dalis II

Rugpjūčio 6 d.,

Visgi Diupkunas

            Atsikėlus ryte kamuoja nerimas, kad dūmuose galėjome praplaukti  ir nepastebėti medžiotojo trobelės, todėl dviese išeiname pakrante atgal, patikrinti. Lengvai basomis nužygiavę per nusekusius dumblynus iki pat ežero pradžios, taip ir neradę jokios trobelės ir jau pasukę atgal,  išgirstame variklio garsą. Atrodo, kažkur visai šalia, tačiau per dūmus nieko nesimato. Valtis juda greitai, todėl pasileidžiame bėgti pakrante, bet nesugebame pasivyti. Staiga variklis nutyla, pamatome laivelio siluetą, artėjantį link kranto. Neįtikėtina, žmogus tiesiog sustojo pailsėti, puikus sutapimas! Pasirodo tai turistas iš Krasnojarsko, plaukiantis į Svetlagorską. Jis mums patvirtina, kad tai tikrai Diupkuno ežeras ir labai nustemba, kad mes iki čia atkeliavome be žemėlapių ir prieš srovę be variklio. Kadangi jis jau keliauja namo, padovanoja mums trūkstamus žemėlapius. Padėkojame, atsisveikiname ir laimingi žigsniuojame atgal į stovyklą.

            Pakeliui dar ir puodo dangtį radom – itin naudingą rakandą kepant žuvį. Rytas – itin produktyvus, mat dabar žinome, kur esame, kur ieškoti atsiskyrėlio ir turime žemėlapius. Be to, pastebėję, kad ėmė pūsti pakeleivingas vėjas, nusprendžiameiš tento suręsti burę. Gerą valandą vėjas neša mūsų laivą lyg kokią raketą, bet galop štilis verčia inirtingiau irkluoti. Kad būtų lengviau, vienas žmogus eina pakrante, o kiti du irkluoja. Justas ir Peteris žygiuodami sugeba nukauti 4 kurapkas! Gaila, neturime ginklo, tad tenka prisiminti pirmykštes akmens svaidymo technikas. Čia atgimsta medžiotojo instinktai.

            Įveikę 18 km pamatome ant kranto stovinčias valtį. Priartėjus arčiau mus pasitinka du draugiški šunys, nebandantys nukąsti nei rankos, nei kojos. Eidame numintu keliuku nesunkiai randame miške paslėptą trobelę.

Pasibeldus pro žemas duris išlenda apšepusi vidutinio amžiaus vyro fizionomija. Matom, žmogus nustebęs, matydamas mus čia, žvelgia su įtarimu, tačiau pakviečia užeiti vidun arbatos. Užeiname į tamsų, žemomis lubomis ir mažyčiais langais rąstinį namelį, kurio gyventojas ne itin kalbus, bet užkaičia arbatos, paraiko duonos ir stambaus sūdyto arktinio šalvio. Prisėdame, įsivyrauja nejauki tyla… Į klausimus Igoris atsakinėja vienu – dviem žodžiais. Pats nieko neklausia. O paprašytas nuplukdyti mus ežeru tolyn link Jaktali upės,  nesutinka, sako, kad nėra benzino.

            Užvalgę, einame įsikurti stovyklavietės. Žadame kepti musų medžioklės laimikį, pasikviečiame ir Igor, bet jis neateina. Keista. Bet mes neliūdime – gardžiai kramsnojame minkštą kurapkos mėsą, draugaujame su kaulintojais šunimis. Netoli palapinės praina šleivakojis lokys, o šunys nė dėmesio į jį nekreipia. Karts nuo karto prabėga  lemingas. Atrodo, kad šie maži pikti žiurkėnai gelbėjasi nuo tolumoje degančio miško ir masiškai bėga į priešingą pusę nei  mes žygiuojame.

Rugpjūčio 7-8 d.,

Igoris

            Ryte, prieš iškeliaudami, pasikviečiame Igorį atsigerti kavos. Keista, bet jis sutinka. Pavaišiname jį šokoladu, chalva, džiovinta duona – viskuo, ko turime skaniausio. Po pusryčių jis sako: “Tai kraukitės, pamėtėsiu jus šiek tiek”. Sunku patikėti, nes vakar jo nuomonė šiuo klausimu buvo  visai kitokia. Plaukiame apie 4 valandas ir įveikiame 40 km.

Sustojame papietauti, Igoris paduoda poros kilogramų paliją ir pasako: “Pietūs”. O toliau reikia patiems susiprasti, kad turime susikurti laužą, išdoroti žuvį, ją iškepti ir išvirti arbatos. Konkretus mūsų naujasis draugas. Prie sultingų palijos kepsniukų ištraukiame litrą lietuviško spirito. Palengva bendrauti darosi lengviau, rūsčiame Igorio veide atsiranda šypsena ir mes smagiai pasišnekučiuojame saulutės atokaitoje.  Daug sužinome apie Igorį, gyvenimą ir medžioklę taigoje.

            Pradėjo palengva temti, toliau Igoris mūsų plukdyti negali, nes nebeužtenka kuro. Jei būtume tik dviese ir su mažiau daiktų, būtų kita kalba. Trumpai pasitarę randame sprendimą – daiktus ir vieną komandos narį Igoris nuplukdys kiek įmanoma toliau, o likę du ateis pakrante. Saulei beveik nusileidus Peteris išplaukia su Igoriu, o Justas su Laurynu iškeliauja pėsčiomis. Susitariame susitikti prie kažkokios apleistos trobelės. Prieš išplaukiant paklausiame Igorio, kiek kilometrų iki tos trobelės. Jis atsako: “Šešiasdešimt”. Na ką, turėsime “smagų”naktinį žygį!

            Einame pakrante, matome tolumoje degantį mišką, iš už kalnų tekančią saulę ir meškų bei vilkų pėdas beveik kiekviename žingsnyje. Nuėję apie 15 km, užkandame chalvos ir įlindę į miegmaišius pasnaudžiame. Geresnio miego turbūt neteko turėti- nereikėjo nei kilimėlio nei palapinės, tiesiog prasimėtę akmenis ir šakas užmigome  ant žolytės.

            Po poilsio nuėjus dar 10 km, susitinkame atgal plaukiantį Igorį, jis mus įsisodina į valtį ir šiek tiek paplukdo aukštyn. Sustojame iki trobelės likus maždaug 15 km. Draugiškai pagurkšnojame arbatos ir atsisveikinę einame tolyn ieškoti Peterio.

            Gamtovaizdis pamažu keičiasi: ežeras nuo kelių kilometrų susiaurėja iki poros šimtų metrų, įsispradžia tarp aukštų 1200-1300metrų aukščio  stačių uolų. Eiti darosi vis sunkiau dėl didžiulių riedulių pakrantėje, kaitrios saulės ir plačių įlankų, gerokai prailginančių mūsų kelią.

            Peterį randame, žinoma, saldžiai miegantį. Jis naktį praleido trobelėje, pastatytoje nuostabioje vietoje šalia krištolinio ežero, tarp aukštų kalnų ir krentančių krioklių. Tačiau bevalgant Peteris pasakoja keistą sapną, kuriame jis nužudė buvusią merginą, po to sakmbino prisipažinti, ką padaręs. Sapnas buvo itin tikroviškas.  Mums net šiurpas nubėga per nugaras. Prisimename istoriją, prieš savaitėlę girdėtą Svetlagorske. Vietiniai mums pasakojo, kad kažkur kalnuose prie Diupkuno ežero laimingai sau gyveno žmogelis su žmona ir jauna dukryte. Jis karts nuo karto priimdavo priklausomybę narkotikams turėjusius žmones reabilitacijai. Jie pas jį dirbdavo, pagelbėdavo ūkyje ir atrasdavo pamestą gyvenimo kelią. Viskas buvo gerai, kol vienas iš jų kartą neišžudė visos šeimos, o kūnus nuskandino greta esančiame ežere, kuriame mes ką tik maudėmės. Pasirodo tai ta pati trobelė, o Peteris naktį miegojo žudiko lovoje. Namelyje viskas palikta, lyg ką tik būtų gyvenę ir išėję žmonės: mėtosi indai, drabužiai, vaiko žaislai… Staiga ramus rojaus kampelis mums virsta pačia nejaukiausia vieta. Nors jau temsta ir turime progą nakvoti po stogu, nusprendžiame plaukti tolyn, kuo toliau nuo šios vietos.

Rugpjūčio 9 d.,

Gagarija II

            Nakvojome prie intakėlio Gagarija II, apie 7 km aukščiau žudiko trobelės Upelis taip nusekęs, kad ties įtekėjimu į ežerą pasislepia po akmenimis ir santakos nė nematyti. Skaidriame ežero vandenyje zuja kiršliai. Bandome žvejoti, tikėdamiesi sugauti paliją, bet, deja, be norimo rezultato. Pagriebę meškeres sausa upelio vaga pasikeliame porą kilometrų aukštyn. Randame gaivų krioklį, o po juo vandens išmuštą gilią duobę, kurios net dugno nematyti. Smaragdinio atspalvio vandenyje plaukioja nesuskaičiuojama galybė stambių kiršlių. Paradoksas – žemiau upelis beveik išdžiūvęs ir niūrus, o čia knibždėte knibžda gyvybė. Spalvingi arktiniai kiršliai noriai griebia sausas museles nuo paviršiaus. Žūklė itin žavi, nes šalia šniokščia krioklys, o visos žuvys puikia matosi skaidriame vandenyje. Kiekvienas atsižvejojame kiek tik širdis geidžia.

Suspėjame prisirinkti kalnų krištolo kristalų, kurie tviska  intakėlio šlaituose. Svarbiausia tai, kad pradėjome ir filmuoti – pirmoji žūklės scena, kuri, reikia tikėtis, bus labai įspūdinga.

   Plaukiame tolyn ir pagaliau pasiekiame  šio nesibaigiančio ežero pabaigą, tiksliau vietą, kur į jį įsilieja Kureika. Bet tai labai nenudžiugina, nes dabar tenka judėti ne stovinčiame vandenyje, o prieš srovę. Upė čia sekli, išsišakojanti į daugybę smulkų rankovių. Vietomis tenka tempti katamaraną visai per akmenis. Tačiau iki vidurnakčio sugebame nukeliauti dar 10-12 km, tad rytoj jau tikrai turėtume pasiekti Jaktali.

   Viltis upėje sugauti gražuolių palijų neblėsta, tačiau nuovargis ima viršų ir pavakarieniavę einame miegoti.

Rugpjūčio 10 d.,

Jaktali!

            Šiandienos tiklas – pasiekti Jaktali upę, dešinį Kureikos intaką, musų verus į Kitą Putoranų pusę. Iki jos netoli, apie 16 km, tad ryte ilgai nebimbinėjame, o greitai susiruošiame ir iškeliaujame. Ėjimas nesunkus, tačiau kamuoja karštis ir vis dažnėjančios seklios rėvelės, per kurias temptis gan sunku.

            Per pietus sugauname lydeką, kurią paimame ir užsūdome – bus puiki vakarienė.

            Dar po penketo valandų pasiekiame Jaktali ir, kiek paklaidžioję bandydami atskirti santaką nuo Kureikos atšakos, patraukiame ja aukštyn. Vanduo upėje gerokai skaidresnis ir šaltesnis. Nusprendžiame toli neiti ir pasiekę pirmą gilią duobę įsikuriame. Tenka pripažinti, kad tokios skanios lydekos dar niekada neteko valgyti – tikrų tikriausias dievų maistas! Lydeka ir duona atgaivina sielas, o maudynės lediniame vandenyje kūnus.

            Besėdėdami prie lauželio tolumoje pamatome didžiulį juodą meškiną. Jis, pašnairavęs mūsų pusėn, pauostęs orą ir nusprendęs, kad su šiais kurapkų žudikais geriau neprasidėti, nusliūkina miško tankmėn. Mes tuo tarpu mąstome apie tolimesnio žygio eigą, mat vanduo upėje labai žemas ir gali būti, kad pėsčioji žygio dalis bus dvigubai ilgesnė nei planavome. Vis dėlto, vietą, kurią planavome pasiekti per vieną dieną, pasiekiame per 10 dienų. Jei iki Kotujaus nueisime dar per 10 dienų, tai mūsų žygio planas pavyks ir gal kaip nors pasieksime civilizaciją nesulaukę žiemos.

Rugpjūčio 11 d.,

Krioklių link

             Tempamės aukštyn. Darbas nelengvas, tačiau įmanomas. Yra daug ilgų ruožų, kur nesunkiai pratempiame katamaraną, kartais net galime irkluoti, nes srovės beveik nėra. Tokias vietas skiria trumpos, apie 10 m ilgio rėvos, kur upė krenta apie metrą. Nors vandens jose vebeik nėra, tačiau dviese jas nesunkiai pratempiame – gelbėja mūsų katamarano tvirta konstrukcija.

            Taip iki pietų pasiekiame Neralo upelį, ištekantį iš siauro tarpeklio aukštomis uolomis. Kiek žinojome iš pasakojimų, čia vandens turėjo būti labai daug, tačiau dabar upelį prabdrendame be jokių problemų. Spėjame ir pažvejoti santakoje, kur susiformavusi ramuma, kurios dugno nė nesimato. Tikimės sugauti paliją ar taimenį, tačiau kimba tik nelemti kiršliai.

            Po pietų kelias gerokai pasunkėja ir sugebame pratemti vos 5 km, nes rėvų skaičius didėja, jos tampa ilgensės ir seklesnės.

            Šiandien įveikiamie 15 km. Jei tokiu greičiu keliausime ir toliau, tai ryt turėtume pasiekti krioklius.

Rugpjūčio 11 d.,

Kriokliai

             Rytinė košė, kava ir gabalėlis obuolių sūrio puikiai nuteikia ir suteikia daugiau jėgų. Tačiau vos po kelių kilometrų jaučiame, kad tempas lėtėja. Rėvos siekia kelis šimtus metrų, esti labai seklios. Katamaraną tenka tempti tiesiog akmenimis. Kai kur srovė tokia stipri, kad verčia iš kojų. Tačiau mes nenusleidžiam rankų ir ryžtingai einame pirmyn.

            Dangus apsitraukia debesimis ir prapliumpa lietus. Tai pirmasis lietus per visą kelionę, jei neskaičiuotume poros lašų Svetlogorske. Miškas aplink visiškai sudegęs, maumedžių spygliai pageltę. Rodos, staiga atėjo ruduo: šlapia, šalta ir niūru.

            Po pietų pratempiam vos kilometrą ir nusprendžiame, kad geriausia būtų viską susikrauti į kurpines ir nunešti ant pečių. Nutariame eiti per du kartus: paliekame katamaraną, filmavimo ir žūklės įrangą.

            Eiti smagu, yapč dėl to, kad mūsų greitis keleriopai išauga. Be to, kuprinės visai lengvos, tad žygiuoti nesunku. Taip per pora valandų pasiekiame krioklius, kur netikėtai sutinkame rusų turistus, filmuojančius čia filmą apie gamtą. Pasilabiname, gauname kiršlienės ir arbatos. Metę burtus, Laurynas su Peteriu patraukia atgal, o Justas lieka surasti stovyklavietę ir nunešti ten mantą.

            Visi vėl susitinkam jau visai sutemus ir šiaip ne taip radę Justą, apsidžiaugiame, kad šį diena jau baigėsi. Baigėsi ir lengvoji žygio dalis. Dabar teks gerokai paplušėti, norint pasiekti išsvajotąją Kotuj upę.