Putoranai 2013. Dalis I

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet pajutome nenumaldomą šiaurės šauksmą. Šį kartą norėjome nuveikti ką nors gerokai sudėtingesnio, tad patraukėme į patį Rusijos centrą, į Sibiro gelmę – Putoranų plokštikalnį. Mažai kas apie šią vietą yra girdėjęs, o tie, kurie apie ją žino, tik skėsčioja rankomis, nes „ten neįmanoma patekti“. Įmanoma. Ir ne tik patekti, bet ir gyviems išsigauti. Taigi jums pateikiame mūsų žygio dienoraštį, tikėdamiesi, kad pajusite bent dalelę to, ką patyrėme mes.

2013 m.
Liepos 31 d., Svetlogorskas

Rytas. Nors nė velnio nesuprasi, kada rytas, o kada vakaras. Lauke lyja. Nesmarkiai, bet pakankamai, kad pargintų nuo ežero į palapinę. Tiksliau, nuo užtvankos, bet ne tame esmė. Esmė tame, kad šiek tiek užstrigom. Aišku, nėra ko varyti Dievo į medį, juk tik vakar atvykom. Vandens lygis šiemet anomališkai žemas, užtvankoje trūksta 12 metrų vandens, bent jau taip teigia vietiniai. Ir išties, vandens linija, žymima į krantą išplautais rastais, bent dešimčia metrų aukščiau esamo vandens paviršiaus. Upė, Kureikia, jungianti užtvanką su Diupkuno ežeru, taip pat siaubingai nusekusi ir niekas nenori ten plaukti. Sako, kad įmanoma nuplaukti tik 130 km iš 170. Bet ir tai jau geriau nei nieko, tad laukiam naujienų iš vietinių.
Į Svetlogorską atkeliavom vakar. Skrydžiai buvo sklandūs, tad čia atsidūrėme itin greitai. Tik tas nelemtas žemas vandens lygis sutrikdė tolimesnį greitą judėjimą. Gali būti, kad praleisime čia nemažai laiko.

Įsikūrėme prieplaukoje, jei ją taip galima pavadinti. Čia stovi laivas „Neptūnas“, su kurio kapitonu pirmiausiai ir susipažinome. Rodos, stengiasi padėti, negaili arbatos ir sūdytų peledžių.
Vakar vakare nusliūkinome pažvejoti ir patys. Sugavom pora ešerių, kurių vienas mažas, apie pora šimtų gramų, o kitas siekė 700-800 g. Nesveika! Ir tai tik pati pradžia… Sužinojome, kad aukščiau ešerių, mažesnių nei kilogramas, nebūna, pilna lydekų, yra lenokų, taimenių, kiršlių. Jei pavyks iš čia išsigauti, tai tikrai pažvejosim taip, kaip dar niekada nežvejojom!

Po pietų pas mus atėjo toks Sania, pasiūlęs su juo keliauti iki 130-tojo kilometro. Mes be galo apsidžiaugėme, susiruošėme ir išplaukėme. Pirmi pora kilometrų labai lėti, nes mūsų valtininkas niekada neplaukęs su tokiu sunkiu kroviniu, tad turėjo šiek tiek pareguliuoti variklio aukštį kol pagaliau išėjom į gliserį.

Greitai įsitikiname, kad išplaukę patys, būtume pasiklydę, nes užtvanka pilna didelių įlankų ir salų, tarp kurių susiorientuoti neįmanoma. O mes ir žemėlapio neturime.

Praplaukę pora valandų sustojame ir Sania ištraukia duonos, salotų ir butelaitį degtinės. Sako, kad šioje vietoje reikia išgerti, nes čia kažkada buvo didelė rėva, kurią bandydami praplaukti žuvo daug žmonių. Lenkiam taurelę po taurelės (tiksliau, puodelį po puodelio) ir šnekučiuojamės apie taimenius, kiršlius, lenokus, vilkus. Nuotaikos vis gerėja ir galiausiai vėl pajudame, tik jau gerokai linksmesni.

Plaukiam apie 6 valandas, kol pasiekiame rėvą, kurios įveikti mūsų valtis nebegali – per seklu. Išlipam, iškraunam daiktus ir Sania nusprendžia pabandyti laimę užutėkyje žemiau greitos srovės. Primas metimas ir apie 5 kilogramų lydeka spurda krante. O tada prasidėjo… Garbės žodis, dar tokio vaizdo nematėme: kiekvienu metimu užkimba tokios pat ir dar didesnės lydekos. Rodos, jos pešasi, kuri greičiau prarys blizgę. Užtenka tik įmerkti masalą į vandenį ir gali lupti lydį krantan. Jei nebūtume matę savomis akimis, niekada nebūtume patikėję, kad tai įmanoma. Neiškenčiame ir prisijungiame prie žūklės. Pirma dešimtis margašonių labai pradžiugino, tačiau galiausiai tokia žūklė pabodo, nes nebeliko jokio iššūkio, tereikėjo stiprių rankų atlaikyti galingus žuvų smūgius.

Galiausiai pakilo saulė, iškepėm kelis „žuveliokus“ ir, atsisveikinę su Sania, einam miegoti.

Rugpjūčio 1 d.,
Kureika

Miegoti karšta, tvanku. Saulė šviečia negailestingai, nors dangus ir skendi dūmuose. Kažkur dega taiga, todėl dangus aptrauktas pilku šydu. Labai keistas vaizdas, jausmas ir atmosfera aplink.
Po pusryčių konstruojam katamaraną. Darba lengvas, nesunkus. Anksčiau naudojom „Drakar“ firmos dvivietų katamaraną „Mustang“, o šiemet turim galimybę išmėginti keturvietį variantą, kuriam rėmas gaminamas iš medžių. Mūsų trijų žmonių komandai ir krūvai daiktų tai puikiausia transporto priemonė, nes tesveria 10 kg.

Baigę darbą sukrauname daiktus į laivą, pririšame virves ir pradedame ilgą tempimą prieš srovę. Jau po pirmų 50 m suvokiame, kad darbas bus itin sunkus. Tačiau nuotaikas kelia tai, kad ramumėlėse puikiai kimba lydekos! Vanduo skaidrus, tad galima išsirinkti, kurią žuvį nori sugauti, ir stebėti visą kibimo procesą. Žūklė tiesiog nesuvokiamai nereali. Lydekos stiprios, stambios. Jei ir yra geresnė žūklė, tai nebent ta, kai žuvys didesnės ir gal kiek išrankesnės.

Taip keliaujame iki vėlumos, vietomis tempdamiesi katamaraną prieš srovę, vietomis irkluodami, kur tėkmė ramesnė. Vanduo žemas, tad aplink likęs mirusių po patvenkimo medžių miškas, aptrauktas ūkanotu dūmų šydu, sukuria surrealią atmosferą. Situacija, kurioje atsidūrėme, šiek tiek kutena paširdžius dėl išsiskyrusio adrenalino. Vakar mes nuplaukėm 130 km ne iš reikiamų 170 km, kaip manėme anksčiau, o iš 400 km. Buvom labai optimistiškai nusiteikę ir manėm, kad mus nuplukdys iki Jaktali upės be problemų, tad nė žemėlapiais nepasirūpinome. Taigi, šviesia galva įvertinus situaciją, jį yra tokia: dabar teks keliauti prieš srovę 300 km, iš jų 120 km per ežerą, be žemėlapio, gaisrų ir dūmų apsuptyje. Suvokiam, kad Kotuj upę pasiekti šansų mažai. Visa tai į kelionės maršrutą neturėjo būti įtraukta, bet nėra kur trauktis, reikia eiti tolyn. Bent jau žinom kryptį – prieš srovę.

Rugpjūčio 2 d.,
Kureika

Miegoti karšta, tad nė nedengiame antro palapinės sluoksnio. Pusryčiai. Susikraunam daiktus ir pajudam. Šiandien patobulinam tempimą: vienas traukia virves, o kitas sėdi ant tolimosios gondolos ir irkluodamas vairuoja. Taip katamaranas neskersuoja ir dėl to tempti daug lengviau bei greičiau. Iki vakaro nukeliaujam, remiantis GPS (deja, jame žemėlapių nėra) duomenimis, 13,3 km tiesia linija. Įskaičiavus visus upės vingius, matyt, pasistūmėjome pusanto karto daugiau. Tačiau be žemėlapio sunku ką nors tiksliai pasakyti, nes nė nežinome, kur randamės ir kiek dar teks keliauti.
Dūmų dar daugiau, matomumas vos kilometras – du. Su lydekomis taip pat prasčiau, nes jos ne taip koncentruotai laikosi, bet jas sugauti daug pastangų nereikia. Tik dabar tenka užmesti tris ar keturis kartus, kad sulauktum kibimo.
Vakare sėdime prie laužo, mėgaujamės gera kompanija ir lydekos kepsniu. Gera ir įdomu gyventi!

Rugpjūčio 3 d.,
Kureika

Velniškai sunki diena.

Tempiamės aukštyn, tačiau krantas nelygus, daug įlankų, kurios gilios, pilnos didelių nestabilių riedulių, apaugusių slidžia augmenija. Ėjimas sunkus, lėtas. Praeiname didelę rėvą, virš kurios upė atsiremia į aukštas stačias uolas. Tenka persikelti į kitą krantą, bet čia kelias ne ką lengvesnis.
Pastebime, kad už posūkio kyla tamsus ir tirštas dūmų debesis – gaisras. Priėję pamatome atvira ugnimi degantį miško plotą, tačiau tarp upės ir gaisro pakankamai vietos, kad daugiau mažiau saugiai praeitume. Net pažvejoti pavyksta gražesnėje duobutėje.

Pietaujame prie didelio intako. Iki pietų praėjome apgailėtinai mažai – vos 4.3 km tiesia linija. Velniava.

Po pietų bandome laimę intake, tačiau nesėkmingai. Sania sakė, kad pakeliui bus upė Enda, kur yra taimenių ir lenokų. Parodė net nuotrauką, kad žinotume, kaip vieta atrodo. Sunku pasakyti, lyg uolos nuotraukoj buvo, o čia jų nėra… Ir vandens gerokai daugiau. Gal tai Meandra? Velniai žino… Vandens labai mažai, tad aukštyn nė neinam, o tempiam katamaraną tolyn Kureika.

Tolimesnis ėjimas tampa gerokai lengvesnis. Iki vakaro nueinam apie 6 km tiesia linija. Pasiekiame namą, esantį kairiajame krante. Tiksliau, ten visa sodyba, su ūkiniais pastatais, pirtimi. Matyt, tai meteorologijos stotis, apie kurią mums papasakojo Svetlogorske. Šeimininko nėra. Nusprendžiame čia pernakvoti.

Šios dienos išvada – jei prisėmei brydkelnes, būtinai išpilk vandenį ir išgręžk apatinius rūbus, nes dėl karščio ir trinties pėdos išbrinks tiek, kad atsisluoksniuos raginis odos sluoksnis. Visi nuvargę kaip šunys einam miegoti.

Rugpjūčio 4 d.,
Meteostotis

Pirmasis nubunda Peteris ir iškepa duonos. O dievuliau, tai nuostabiausias dalykas pasaulyje! Dar gavom ir košės, kurią Peteris praminė specialiais pusryčiais. Mums tai pats įprasčiausias žygio maistas, o jam košė su taukais ir mėsa – egzotiškas patiekalas, į kurį pradžioje mūsų naujasis draugas žiūrėjo labai skeptiškai, tačiau jau po pirmo šaukšto įvertino jo vertę.

Po pusryčių jaučiamės visiškai atsigavę, lyg vakarykštės dienos nė nėbūtų buvę. Kūnas – nuostabus mechanizmas, kuriam pakanka tik maisto ir poilsio, kad pasikrautų naujų jėgų. Dar kelias ryto valandas praleidžiame filmuodami, fotografuodami, tyrinėdami namelyje atrastus žemėlapius. Vaikščiodami po valdas randame maisto sandėlį, iš kurio nukniaukiame kondensuoto pieno indelį.

Iškeliaujam. Kadangi tempti laivą laikant virvę rankoje nėra patogu, tai sumąstome ją pririšti prie Peterio kuprinės rėmo (rėmas ir kuprinė lengvai atskiriami). Tai labai geras sprendimas, kuris žygį gerokai paspartina.

Tyrinėdami žemėlapius nusprendėm, kad esam vis dar žemiau Endos upės, tad tikimės jau už kelių posūkių ją prieiti. Rodos, ji čia pat, už sekančio posūkio. Tačiau už jo atsiveria didelis išplatėjimas su keliomis salomis. Taip posūkis už posūkio upė vis labiau platėja, o Endos kaip nėra, taip nėra.
Iki pietų pasiekiame labai plačias vietas, kur srovės beveik nebelieka. Papietavę irkluojam prieš srovę tiesiai į tirštą dūmų debesį. Vakarėjant įplaukiam į tokį smogą, kokio dar neteko regėti: matomumas vos šimtas metrų, gal dar mažiau. Graužia akis, sunku kvėpuoti, tačiau iriamės tolyn. Galiausiai kaip reikiant sunerimstame, nes esame viduryje ežero, mažiausiai 800 metrų nuo artimiausio kranto, kurio nė nesimato ir nežinome kaip pasielgti. Ar plaukti atgal, tikintis pabėgti nuo dūmų. Galbūt irkluoti pirmyn, tikintis, kad tirštas debesis greit baigsis, bet nusprendžiame pasukti atgal. Kad ir kaip bebūtų gaila prarasti sunkiai įveiktus kilometrus, bet taip saugiau, nes debesies pabaigos nė nematyti. Vis dėlto pasiseka ir kitame krante matome medžius – ten dūmų ne tiek daug. Plaukiam ten ir mus pasitinka gaivaus oro pliūpsnis. Kaip gera laisvai kvėpuoti! Šiame krante dūmų beveik nėra, tad ramiai nuplaukiam dar keletą kilometrų aukštyn.

Nuostabi diena! Daug nuotykių ir įspūdžių, tačiau svarbiausia, kad sugebame įveikti 18 km tiesia linija. Vadinasi, bent 20-25 km einant palei upę.

Prieš miegą Laurynas suvokia, kad paliko kilimėlį meteostoty – neišpasakytas žioplumas, kuris gali sukelti daug problemų. Tačiau kilimėlį atstoja hermomaišas su rūbais, gelbėjimosi liemenė, striukė. Anokia čia bėda.

Rugpjūčio 5 d.,
Diupkunas?

Po pusryčių patraukiam toliau. Irkluojam, irkluojam ir dar kartą irkluojam. Pakeleivingas vėjas iki pietų leidžia įveikti 9 km tiesia linija. Vietos čia plačios, ramios, daug įlankų. Plaukdami matome dažnai į paviršių iššokančias lydekas, tačiau žvejoti nestojame – nėra laiko. Galiausiai pasiekiame upę, kur tenka temptis laivą per natūraliai susifromavusias dambas ir užutėkius. Ir tada, kai jau, rodos, pats laikas būtų pasiekti Endą, įplaukiam į be galo plačius vandenis.

Diupkunas? Jau? Kaip taip gali būti? Ar tai tikrai jis? O gal tai Mažasis Diupkunas, apie kurį kalbėjo vietiniai? Kad ir kaip ten būtų, vis tiek nieko gero neįžiūrime, nes viskas skendi tištame smoge, tad nematyti nei aplinkinių kalnų, nei krantų… Nusprendžiam, kad gal jau esame Diupkune ir tiesiog pražioplinome mums rūpimą intakėlį. Taigi dabar mums reikia surasti žmogų, gyvenantį šalia ežero. Žinom tik tai, kad ežeras 120 km ilgio, o žmogaus namelis kairiąjame krante (nuo Svetlogorsko pusės), tad ten ir plaukiam.

Iš vienos ežero pusės persikelti į kitą užtrunka beveik valandą – arba mes labai lėtai plaukiam, arba tai tikrai Diupkunas. Gylis nesuvokiamas, o dar tas ūkas aplink verčia jaustis itin nejaukiai. Vanduo lygus it stiklas, negirdėti nė garselio. Geresnės aplinkos siaubo filmui nė nesugalvosi.
Prie kranto gan ilga sekluma, kur Justui kažkas pabando nukąsti strymerį, tačiau apsisukęs nuplaukia į gelmę. Tiek tą žuvelioką ir tematom.

Įsikuriam drėgnoj vėsioj vietoj, kurią valdo nesuskaičiuojamos mašalų kariaunos. Tačiau prie jų jau pripratome, tad pasigardžiavę Peterio duona ir paklausę kasdienių Haklberio Fino nuotykių skaitymų einame miegoti.

Ryt trauksime ieškoti atsiskyrėlio.