Prieš daug metų buvo toks žvejybinio gyvenimo momentas, kai pradėdavom gaudyti karpius pavasarį, dar plaukiojant paskutinėms ledo lytims. O baigdavom, kai jau krantai būdavo aptraukti, ledas ant valų, palapinių, ričių. Vėlyvo rudens karpinės žvejybos man visada labai patiko. Stipriai atvėsta ne tik žvejams, žuvims irgi. Karpių metabolizmas sulėtėja, bet jie dar maitinasi. LABAI viskas “slidu”: pora šaltų naktų, o jeigu ir parų…. gali būti, kad teks “rūkyti pypkę”. O jeigu atvirkščiai? Gali “būti šokolade”.

Gamtoje niekas nepraleidžia progos. Karpis irgi bando, kiek leidžia aplinkybės ir organizmo funkcijos, prikaupti kuo daugiau riebaliuko. O kas nori pasitikti žiemą nepasiruošęs?

Kelios dienos šiltesnio – oro puiki proga pagaudyti vėlyvo rudens karpį. Gal net gerai “kortoms sukritus” išeitų pasidaryti foto su karpiu puraus sniego fone 😍

Stojusi ramybė, nurimusios paežerės, krentantys lapai, tas vėsumas rytais su karštos arbatos puodeliu…pasaka!!! 🥰

O dabar važiuojam į žvejybą!

Pasimokęs iš praeitų trejų metų licenciją nusiperku gerokai iš anksto. O prieš važiuojant, aišku, pasiruošimas. Bala jo, aš tai mėgstu, bet va jeigu man kažkas daiktus padėtumėt susitempti. 😏😁 Juokingi 7 kartai, kaip kupranugariui, ir viskas jau mašinoje. Dieną prieš važiuodamas pasitikslinu rezervacijas, FB įrašus. Man atrodo Arturas Vinkevicius turėtų dabar būti tame pačiame sektoriuje. Tiksliai jis. Ok, rašau Artūrui.

-Sveikas, tave, matau, pakeisiu?

-Aha, išvarau ryte. Nusidžiovinu plapinę ir važiuoju. Būk ant 11h parodysiu kur šėriau, kad nereikėtų blaškyt žuvies. (Malonu pajausti draugiškumą tarp “pamišusių” žvejų!!!).

Šėriminė bazė – peletės, ir smulkinti boiliai + booseris. Paimu du skirtingus: vieną žuvinį, kitą vadinamą “bird food”, su pieno baltymais. Nors viską “statau” ant žuvinės bazės, nes ten karpiai pripratę prie žuvinio, gero maisto. Atvažiavus niekur neskubu, mėgaujuosi akimirkom. Šilta, ramu, gera… Žiūriu į vandenį, o ten vakarėjant ir vienas kitas karpis išlenda pasisveikint ❤ Nuotaika MAX!!! Pasistačiau palapinę, surinkau stovą ir t.t. Pasijaukinu, užmetu meškeres jau beveik temstant. Praeina gal 15minučių ir girdžiu pyyyyyp pyp pyyp, kairės meškerės “swingas” į viršų ir iškart į apačią atgal, ech – “laineris”, užkabino žuvis valą. Už 10 minučių ant dešinės meškerės – tas pats. Jau darosi visai tamsu, nelabai ką matau. Galvoju, reikia eit prožektorių pasiimt ir, spėkit, kas atsitinka 😁 Vidurinė meškerė “išvažiuoja”. Pakeliu – jaučiu didelė, masyvi žuvis!!! “Važiuoja” nestoja nei kiek, jau ruduo, beveik žiema, o jis kupinas jėgų!

-Stok!!!

Ji sako ne, o aš net neturiu prožektoriaus 😁

Suka valą be sustojimo, visiškai neina valdyti. Ir dar plaukti pradėjo į kairę pusę. Po truputį pradėjau valdyti žuvį. Iš kairės pagaliau patraukiau, ten prie kranto yra kliuvinių apie kuriuos jie gerai žino, tada ji vėl suspurtavo į dešinę… Irgi nėra geras scenarijus, nes ten irgi kliuviniai kuriuose esu ne vieną žuvį prateriojęs. Bet ir iš ten apsuku, susitarėm 😊 Paimu graibštą, įmetu į vandenį, tikiuosi geriausio, kad nelys po valais ir nesupins visko į vieną kasą 🤦‍♂️ Ir pavyksta iš pirmo karto atsivesti į reikiamą vietą. Žuvį atsivedu link kranto. Jaučiu, jog sunkiau pradėjo plaukti, nejau pilvu jau dugną siekti pradėjo? Lygtais užvedu žuvį ant graibšto. Keliu neužtikrintai (prožektorius būtų padėjęs 😁). Turiu!!! Prisitraukiu arčiau kranto ir bandau viena ranka įkelti į “matą”. Nežinau, kaip apsakyti tą jausmą: bandai pakelti ir supranti, kad per mažai jėgų naudoji nei planavai panaudoti 😁 Ir nejučiom veide atsiranda šypsena: čia tas, tas dėl kurio čia važiavau ir taip ilgai svajojau!! Įkėliau į matą ir nekantrauju pažiūrėti, kokio jis dydžio, greitai pasišviečiu telefonu. Per visą lovį 😳 Greitai nubėgu į palapinę pasiimu prožektorių, svarstykles, svėrimo maišą ir specialų maišą karpiui laikyti. Pasveriu, svarstyklės sustoja 22kg su trupučiu! Kadangi naktis, o ir nufotografuoti iškarto nėra kam, karpis keliauja į vandenį laukti ryto. O aš į palapinę ruoštis permetimui. Permetus nueinu pas kolegas pasišnekučiuoti. O grįžus – į šiltą miegmaišį. Tik ne iki ryto, nes antras karpis prižadino prieš 3h nakies. Bet tas jau nebe toks, net mažiukas pasirodo. Ryte paaiškėja, kad tas mažiukas – 9kg 😁 Sekančią dieną stipriai atšąla, vėjas pasikeičia ir mano signalizatoriai visą naktį net nepypteli. Dar kitą naktį pradeda lyti. Man visai tas patinka. Ir ne veltui, nes per tą lietų užkimba dupletas! Du karpiai vienu metu. Visa laimė, kad antrasis buvo mažasis ežero gyventojas, jis net nesugebėjo ritės būgnelio kibimo metu prasukti 😁 Taigi naktis duoda 12kg gražuolį ir būsimą galiūną po kelerių metų 😊 Sekantį vakarą, dar prieš sutemstant, užkimba 3,5-4kg karpiukas. Šitas karpis buvo vienintelis užkibęs šviesoje. Vėlyvas ruduo – toks metas kai karpiai maitinasi trumpai ir dažniausiai naktį. Dieną galima gamintis skanų maistą, miegoti į valias arba eiti grybauti. Ką aš ir padariau dieną prieš išvažiuojant. Tik jų nesusirinkau, “pasiauginau” iki išvažiavimo 😊 Gryžęs po grybavimo susirinkau daiktus, sukroviau į mašiną ir laimingas važiavau namų link, tempti juos vėl per 7 kartus ir laukti kitų metų 😊 Ačiū visiems bičiuliams, buvusiems prie ežero!!! Buvo smagu su jumis susitikti, iki susitikimo kitais metais!!!

Tekstas ir nuotraukos Arūno Jasionio.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.