Žiūrint į senus įrašus išaiškėja, kad vasara – neproduktyviausias metas mūsų puslapyje. Yra kelios priežastys. Pirmiausiai, anksčiau mes keliaudavome ir mažai rašydavome apie vasarines žūkles Lietuvoje, jei apskritai čia žvejodavome. Šiemet viskas kiek kitaip, nes abu turime šeimynas ir mažus vaikus, kurie gyvenimą apverčia aukštyn kojom. Kiekviena žūklė – tai reta šventė, kuria norisi pasimėgauti kiek įmanoma labiau. Ir tuomet, bent jau man, rodosi, kad nėra laiko fotkinti. Be to, po žūklės nuotraukas reikia redaguoti, sudėlioti, parašyti tekstą – tai užima nemažai laiko. Namuose visą laiką užima mažoji, kuriai labai reikia parodyti, kad vonioje yra dantų šepetukas, o už lango bėga šuo. Ir čia tikrai nesiskundžiu, nes kiekviena ta akimirka yra nuostabi, ne ką mažiau džiaugsmo teikianti nei, sakykim, pagauti lašišą ar didelį upėtakį. Darbas taip pat užima daug laiko, tad rašyti blogui laiko nėra. Net musių negaliu prisėsti pasirišti, o ką jau kalbėti apie jų fotografavimą!
Vasarą ir rudens pradžioje žvejojom. Mažai (nors mūsų žmonoms taip neatrodo). Kelis kartus upėtakių, kelis kartus šapalų (Justas daugiau, aš vos vieną kartą), kelis kartus karšių, kelis kartus lašišų. Buvo gerai. Labai gerai. Nors ir nieko labai įspūdingo nepavyko pagauti, bet vis tiek smagu. Atradom naujas vietas, naujas muses, taktikas, net naujus žūklės būdus (karšių). Tačiau su nuotraukom ir atskirais reportažais situacija prasta.
Nežinia kiek pavyks, bet planuose tikrai yra pakalbėti plačiai apie lašišines muses (vamzdelius), naujus lašalų rišimo metodus, šiek tiek apie netikėtas įžvalgas į sausas muses bei apskritai vabzdžių imitacijas. Taip pat šiemet teko pamatyti, kad mes Lietuvoje turime labai daug problemų ir visų jų esmė yra mūsų viduje, o ne išorėje.
