Visas velykas ir savaitę po jų buvau laisvas, tad į darbą eiti nereikėjo. Tačiau dirbau po 12-13 valandų per dieną užsiimdamas mėgėjiškom statybom. O gal reiktų sakyti mėgėjų statybom, jei labai norėtūsi įtikti kalbininkams. Nors buvo visko, ypač pirmosiomis dienomis, bet užtai labai džiaugiuosi, kad viskas pavyko visai neblogai. Ir dabar suprantu, kad staliaus darbas yra daug patirties reikalaujantis užsiėmimas. Žemai lenkiu galvą prieš tuos, kurie kasdien sunkiai dirba statydami ir renovuodami namus. Visai rimtas užsiėmimas. Tik problema tame, kad teko palaukti kol galėjau važiuoti pažvejoti. Vis dėlto, pasinaudojęs proga, kad vis tiek važiuosiu Gotenburgo link susirinkti šeimynos iš oro uosto, vėl aplankiau Ljungkiles apylinkes.
Norėjosi pažvejoti bent kelias dienas, bet gavosi taip, kad žvejojau šeštadienio popietę ir sekmadienio rytą. Šeštadienį buvo pavasarinė talka prie klubo ežero, tad tik apie 13 valandą patraukiau link jūros. Važiuoti gaunasi trys valandos, bet kad jau vis tiek ton pusėn reikia, tai ką jau padarysi… Atvažiavus oras buvo saulėtas, bet vėjas pūtė iš šiaurės rytų, tad spėjau ir sušalti bežvejodamas. Pradėjau žūklę toj pačioj pakrantėj, kur praėjusį kartą man nutrūko stambus šlakis. Vėl gaudžiau su stikliniu šeštuku ir turiu pasakyti, kad kuo toliau, tuo labiau jis man patinka. Kadangi buvo jau popietė, tai pataikiau ant aukšto vandens. Žvejojau woolly buggeriu su oranžine uodega ir mažu oranžiniu vėžiuku. Pirmojo kibimo sulaukiau greitai, kai pamačiau bulktelėjimą ir pasiunčiau muses ton pusėn. Apie 45 cm šlakiukas susiviliojo vėžiuku. Po kelių metimų sekė dar vienas kibimas, bet nerezultatyvus. O tada prasidėjo ilgas ir gan nuobodus vandens šukavimas. Rodos, nekas nenorėjo bendrauti ir kibti. Priešingam krante stūgsančios salos pusėje mačiau intensyviai skraidančius kirus, bet atrodė rizikinga iki ten eiti, nes atstumas bent jau kilometras, o ir ši pakrantė tikrai gera. Nusprendžiau, kad geriausia toliau nuodugniai tikrinti tiltukus ir akmenynus. Tik saulei ėmus slinkti už horizonto prasidėjo kibimai ir pavyko ištraukti kelis šlakius. Vienas buvo tikrai gražus, arčiau 50 cm ribos. Kelios rimtesnės žuvys atsikabino ir sulaukiau dar saulejės kibimų. Na, gal ir nebuvo žiauriai sėkmingas vakaras, bet realiai tai buvo visai neblogai.
Temstant ėmiau mąstyti apie vakarienę ir nakvynę. Kadangi esu skrudžas, tai mėgstu bomžauti miške. Užtai valgyti norėjosi kažko gardesnio ir pagooglinus suradau, kad Lungkilej vis dar veikia restoras, kur suėdžiau tikrai gardžią picą. O gal tik buvau alkanas, bet buvo skanu. Jau visai sutemus ėmiau ieškoti vietos nakynei. Sudėtingiausia yra ne surasti vietą, kur miegosi, o kur statysi mašiną, nes keliukai yra privatūs ir veda dažniausiai iki kokios vilos. Dabar jau turiu planą kitam kartui, bet tada nežinojau, kad yra stovėjimo aikštelė šalia tilto į salą, o pačioje saloje daug miško, kur galima ramiai niekam netrukdant pakabinti hamaką. Taigi klaidžiojau tamsiame miške ieškodamas tinkamų medžių. Pirmoje vietoje medžiai buvo per seni ir per stori kabinti hamakui, bet užtai antroje vietoje, kiek arčiau kelio, pavyko surasti tinkamus medžius. Nors ir nesitikėjau, bet miegojau žiauriai gerai. Paprastai pirma naktis miške būna nerami ir dažnai tenka nubusti, bet šį kartą miegojau kaip užmuštas iki pat suskambant žadintuvui. Nors ne, prabudau gal 10 min anksčiau nei žadintuvas skambėjo – ženklas, kad senstu.
Rytas buvo tobulas: apniukę ir šiek tiek vėjuota. Šį kartą nusprendžiau žvejoti saloje, tose vietose, kurias buvau nusižiūrėjęs praėjusį kartą. Pradėjau vakarykščiu tandemu, bet po pirmų bandymų sugauti bulkuojančią žuvį ir nesulaukus kibimo, nuspredžiau keisti buggerį į krevetę. Jau pirmu metimu musę giliai įrijo 47 cm šlakis. Nors ir turėjau mintį pasiimti žuvį, bet nesitikėjau, kad tą daryti teks taip anksti. Žuvis įrijo musę taip giliai, kad ją beišiminėjant pažeidžiau žiaunas. Bet, žinoma, skūstis nėra kuo. Kibimų dar buvo, bet jiems nurimus, patraukiau iki kyšulio, kur praėjusį kartą spiningautojai visai neblogai pažvejojo. Kibimai pasipylė vienas po kito ir sugavau kelias žuvis 40-45 cm ribose. Vis dėlto, kibimai lygiai taip pat greitai ir pasibaigė, tad, nors matėsi viena kita musėmis nesidominčios žuvies bulka, nusprendžiau eiti atgal link mašinos, palikti laimikį ir atsigerti kavos.
Po kavos pertraukėlės buvo ne tiek jau ir daug laiko iki mano išvažiavimo, tad greitai nupėdinau į šiaurinę salos dalį, kur vakar ir net šiandien sukosi kirai. Šiuo metų laiku tai gali reikšti tai, kad sukruto jūrų sliekai. Rytinis atoslūgis darė savo įtaką, nes ir taip negili protaka tarp salų tapo dar seklesnė, tad stengiausi žvejoti sparčiai. Ties akmenynais ir tiltu pastebėjau žuvis, bet jos kažkodėl nenorėjo nei vakare dirbusio vėžiuko, nei ryte veikusios krevetės. Likus 20 min iki žūklės pabaigos surizikavau ir iš dėžutės gilumos ištraukiau kažkada gal prieš trejus metus rištą jūrų slieko imitaciją. Na ir pasipylė… Kibo beveik kiekvienu metimu, tik, gaila, ne pačios didžiausios žuvys. Apmaudu, kad teko važiuoti oro uosto link, bet tai vis tiek buvo smagi akimirka.
