Pasiilgau lydekų. Jei gerai pamenu, tai šiemet jų taip ir negaudžiau. Tikrai. Žiemą ir pavasarį galvoje buvo tik šlakiai. O tada atėjo vasara ir lašišos. Po atostogų žvejyba apsiribodavo kelių valandų išvykomis iki Kalvsjön tik tam, kad pasigauti kelis upėtakius maistui. Rugsėjį vėl buvo Mörrume. O dabar jau atėjo tas tikrasis ruduo: apniukęs sunkus oras, rudai juodi atspalviai tiek ant žemės, tiek ore, drėgmė, vėsuma ir pilkuma. Man toks oras labai patinka. O dar maloniau per pelkes nubristi iki užtvankos. Kelio iki pat vandens nėra – reikia eiti apie kilometrą. Mašiną palieku prie pagrindinio kelio, ančiuką ant kupros, kuprinė, meškerė, pompa ir plaukmenys rankose. Dabar jau lyg atradau patį greičiausą kelią. Anksčiau eidavau takeliu, bet gaudavosi gerokai tolimesnis atstumas. Dabar bandau eiti pro pušimis apaugusią priepelkę. Nors vietom reikia ir pro krūmynus ir du melioracijos griovius praeiti, atstumas vis tiek mažesnis gaunasi. Užtvanka yra siaura, bet daug kur išsiliejanti į seklias platumas su daugybe įlankų, žolėmis apaugusių platumų, senosios vagos atkarpų ir nuvirtusių medžių. Lydekoms, o ir kitoms žuvims, sąlygos yra puikios. Vanduo rudas, vos ne juodas, subėgęs ir visų aplinkinių pelkių. Muses dažniausiai naudoju ryškias, su baltu, geltonu ir oranžiniu akcentais. Bet kimba realiai ant visko. Ruduo jau vėlyvas, tad vandenžolių sąžalynai jau žuvę, bet vis dar ganėtinai gausūs. Gylio čia mažai, todėl dėl valo pasirinkimo sukti galvos nereikia: mano mėgstamiausias lengvas intermedia. Musė plaukia ganėtinai sekliai ir galima pravesti ją itin lėtai. Su greitu intermedia būtų per sunku, o plaukiantis irgi tiktų kuo puikiausiai. Šiaip su intermedia galima be jokių problemų gaudyti 2-3 metrų gylyje.

Išplaukus iškart prasideda kibimai. Panašu, kad lydekos aktyvios. Pirmasis ščiupokas kimba tris kelis kartus iš eilės, vejasi musę, bet taip ir nepaima normaliai. Matyt, musė kiek per didelė, o ir kabliukas gal nelabai tinkamas. Gaudau su Brammerio Swim Bait kabliu, kad neužsiknisinėčiau su žolėm. Lydekos mėgsta tūnoti žolynuose, o naudojant paprastą kablį stengiesi nemesti visai į jas. Su neužsikabinančia muse galima įmesti į patį centrą žolyno ir ramiai pravesti musę. Dažnai būtent tai pasiteisina, ypač kai vanduo vėsus ir žuvis nenori plaukti papildomo pusmetrio.

Nors nežvejojau metus, bet lydekos savo pozicijose ir sulaukiu keturių smagių kibimų per pirmą žūklės valandą. O tada viskas aprimsta. Bet po truputį slenku link pagilėjimo, kur prieš dvejus metus ant poperio sugavau monstrinę lydeką. Gal ji vis dar ten? Sulaukiu susidomėjimo, bet žuvis nepasirašo fotosesijai, tik palieka vandens sūkurius paskui musę. Jau beveik apžvejojus visą plotą ir praradus viltį, netikėtai gerulė lydeka ramiai praryja masalą. Ech, nėra nieko smagiau nei matyti stambios lydekos kibimą. Šita gi dar pasirodė esanti šokinėtoja ir padovanoja dvi gražias žvakes. Vieną jų pavyksta net užfiksuoti. Nors užuolaidėlės judėjimas buvo per lėtas, tad žuvis išsiliejo. Bet gal kada pavyks geriau…

Nors po to dar pagaunu vieną silkę ir dienos likęs geras gabalas, nusprendžiu traukti namo. Pora valandų žūklės, ištraukta graži lydeka ir ko gi daugiau bereikia? Buvau jau pasiilgęs savo pelkės…

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.