Ramus ir šiltas priešpaskutinis vasaros vakaras. Oras nepaprastai malonus. Nepalyginsi su beveik savaite vyravusiu lietumi ir stiproku šiaurės vakarų vėju. Po malonio, pilnos kaimo darbų, dienos žingsniuoju tvenkinio link. Na štai, jau matau mylimą seklumėlę. O čia yra ir pasikeitimų: atsirado sąnašų, paviršiuje pilna burbulų ir, kas svarbiausia, katrs nuo karto kažkas žolėse krusteli taip, kad į šalis nuvilnija nemaži ratilai. Che che, karpiai šiandien gerokai aktyvesni!
Pasiruošiu meškerę, ant kablio kabinu bulvės kubelį. Mesti toli nereikia, tik pataikyti į langelį tarp žolių. Gylis čia menkas – vos pusmetris. Plūdė nutupia šalia vandenžolių ir išnyra tiek, kad būčiau tikras, jog masalas ant dugno. Belieka laukti.
Staiga plūdė ryžtingai neria – aiškiai karpinis kibimas. Kertu ir anam gale žvėris iškart neria į žoles. Va čia tai kovotojas! Valas šį kartą atlaiko ir karpis padaro esminę klaidą – sprunka į atvirus vandenis. Čia jis gali lakstyti kiek nori, tačiau meškerės sugeriamai jėgai ir jautriam ritės stabdžiui nepasipriešinsi. Žinoma, žuvis nemaža ir kova užtrunka, tačiau galiausiai gražus, riebus, apie pustrečio kilogramo sverantis paršelis atgula žolėje.
Graži žuvis, graži kova, gražus kibimas, graži žūklė.
