Besikuisdamas senuose failuose radau dienoraščio įrašą, kuris labai daug pasako apie lašalus.
2011 m., gegužė
Pirmą kartą gyvenime mums taip pasisekė ir atsidūrėme prie upės lašalų skridimo metu. Vakarop paskambino Justas ir pasakė, kad skrenda lašalai ir upė tiesiog verda nuo bulkuojančių žuvų. Nesveikas veiksmas vyko. Ir Justas sugavo du šapalus (1.7 ir 1.3 kg) bei meknę (1.3 kg). Dar kuojų ir viena meknė nusinešė lašalą atminčiai. Pastaroji turėjo būti labai didelė, kad sugebėjo nutraukti 0.22 pavadėlį. Išklausęs jo pasakojimą, tuoj pat atšaukiau visus darbus ir išlėkiau pas jį. Nors ir nespėjau į vakarykštę puotą, bet užtai šiandien gal viskas bus gerai ir lašalai vėl skris. Ojojoj, nesveikai to laukiu. Dėžutėje keliolika lašalų ir viskas paruošta žūklei. Liko tiek nedaug iki paties įspūdingiausio momento metuose. Ir nesvarbu, kad egzaminas antradienį. Gyvenam tik vieną kartą ir tokias akimirkas reikia branginti.
Dar viena pastabėlė dėl lašalų. Justui tik dėl viso pikto daviau du lašalus pabandymui. Tai buvo pagal Oliverį Edwardsą surištos musės „Mohikan mayfly“. Originalioje musėje naudojamas sparnas iš stirnos kailio. Vieną surišau pagal originalų receptą, o kitą su CDC sparnu. Justas žvejodamas padarė kelias išvadas. Pirma, žuvys griebė tik labai tvarkingai, pačiame vandens paviršiuje plaukiančius lašalus. Spent stadija nesidomėjo visai. O jei imitacija plaukė bent šiek tiek priskėndusi, ji buvo ignoruojama. Antra, sparnas iš stirnos galiausiai prisigerdavo vandens ir versdavo masaliuką ant šono. Tokiu lašalu taipogi nieks nesidomėjo. O CDC galima lengvai išdžiovinti nusausinus į marškinėlius ir pamojavus ore. Na, šiandien žiūrėsime, kaip viskas bus praktikoje ir išbandžius savu kailiu. A, dar viena pastaba. Buvo labai daug nerezultatyvių kibimų, o tai galėjo nutikti dėl to, kad musė per kieta ir ją spėdavo žuvis išspjauti. Taigi negali žinoti kaip ten yra iš tiesų. Reikia daug ką išbandyti.
Labai laukiu vakaro, kai tekini lėksime prie upės.. Ajajajajai.. Diena karšta ir tavnki. Tikiuosi, kad lašalai gausiai skris.
Dar kai kas. Čia prieš pora dienų vyko labai gausus lašalų ritimasis, nes Juutas pasakojo ir rodė nuotraukas, kad upės paviršiuje daugybė lervų išnarų. Taigi reikia atminti, kad reikia turėti įvairių lašalų stadijų, kad galima būtų pateikti žuviai būtent tai, kuo ji tuo momentu maitinasi.
***
Vakar vakare pirmą kartą gyvenime pamačiau skrendančius lašalus. Stulbinantis vaizdas. Pirmiausiai dar iš tolo pamatėme virš upės skraidančius kirus. Jau nuotaika, kuri ir taip buvo visa sukoncentruota į tai, dar labiau pakilo. Priėję prie upės pamatėme, kad tik tam tikruose ruožuose skrenda, tad teko pavaikščioti nemažai kol radome, kur jų daugiausiai. Po to pradėjo lyti ir vabzdžiai ėmė kristi į vandenį. Va tada ir prasidėjo. Sukilo tokios meknės, kad vos širdis iš krūtinės neiššoko. Ir, kas svarbiausia, jos nekibo. Tiksliau, gal šiek tiek ir domėjosi lašalu, bet labai menkai ir jas domino tik labai gražiai ir tvarkingai paviršiuje plaukiantys lašalai. Taigi nieko nepešiau. Pakeičiau visus lašalus ir nė vienas netiko. Žodžiu, išvada ta, kad reikia tobulinti savo rišimo techniką, gerai atitaikyti musės dydį ir spalvinimą. O taip pat būtina išlavinti temperamentą, kad ramiau reaguočiau į tai. Bet juk pirmą katrą su tuo susidūriau…
Vėliau viskas nurimo ir kiek aukščiau savojo medžio sugavau šapalą ant vabalo. Nudžiugino jis mane labai. Vėliau, apie 20:00, prasidėjo lašalų skridimas. Tesėsi jis iki 20:30, o tada į vandenį kiaušinėlius ėmė dėti patelės. Žuvys vėl pasiuto. Bet lašalo negriebė. Išskyrus kuojas…
Taigi išvada ta, kad žuvys yra labai išrankios ir jas sugauti nelengva…
***
Pasitariau su labiau patyrusiais žvejais. Kabliukai – Prtridge klinkhammer #8, #10. Medžiagos – foam, stirna, elnias. Akuotas genetinis, žinoma, BET surišus musę apačioje reikia prakirpti plotelį, kad nevirstų ant šono. Plius sparanai statomi paaskutiniai. Tuomet jie gulsčiau stovi, o tai stabilizuoja musę ir atrodo daug natūraliau. Taip pat einant į žūklę būtina turėti gerą glėbį musių įvairiausių, kad skirtųsi jų spalviniai variantai, dydžiai ir panašiai. Viskas, viena dėžutė bus paskirta tik lašalams. O per metus išanalizuosiu įvairių masalų savybes, patyrinėsiu vystymosi stadijas ir susirišiu tų stadijų imitacijas. Taigi tokios išvados kol kas.
Pradžia
Viskas priklauso nuo orų. Jei šilta, tai viskas prasideda staiga. Lašalų nimfos ima masiškai kilti į paviršių, plaukia daug subimagų, daug išnarų. Žuvims prasideda tikra puota, nes jos alkanos ir ima viską, kas bent kiek primena lašalus. Visgi, jei orai šalti, tai reikalai nebūna tokie įspūdingi. Viskas gerokai išsitęsia ir tenka dar paieškoti aktyvių žuvų ir ruožų, kur gausiau skrenda vabzdžių.
Peržvelgiu savo musių atsargas – nieko įspūdingo. Pernai pažvejoti pavyko vos tris kartus. Žvejojau tik užpernai rištomis musėmis, kurių didžioji dalis jau ir taip buvo likusi medžiuose, draugų dėžutėse ar pasimetė mano dieviškoje tvarkoje. Būtina atnaujinti atsargas: nimfų, emerdžerių, subimagų ir spinerių. Tos įžvalgos, padarytos prieš septynerius metus tikrai buvo naudingos, nes dabar musių arsenalas yra atitinkantis daugmaž visas sąlygas, kurios būna lašalamečiu.
Nors nimfomis nesu gaudęs, nes gerokai smagiau žvejoti sausomis, tačiau šį kartą jų prisirišau gerą atsargą. Būna tokių dienų, kai orai gan vėsūs, aktyvumas paviršiuje minimalus arba jo nėra. Va tada reiktų prašukuot duobes su nimfa. Rišimo variantų yra daug. Paprasčiausias ir labai kibiai atrodantis yra švedo Eivid Berulvsen rišama Ephemera vulgata nimfa. Susirišau du atspalvius. Manau, užteks. Kas smagu, tai atradau kaip panaudoti Whiting vištos balną su chickabou. Tiksliau, chikabou jau žinojau kur naudoti, o akuotai iš balno yra labai ilgi, tinkami tik strymeriams ir lašišinėms musės. Įkišus vieną pusę į dubingo kilpą galima susisukti kokio tik nori ilgio akuotą.
Taip pat susirišau kelias muses su dvigubu kūnelius. Yra keli variantai. Aš nusprendžiau rišti pagal Oliverį Edwardsą. Jo musė, žinoma, turi gan įmanrių elementų, kurie, manau, nėra būtini. Uodegėlei užtenka vienos minkštos plunksnos šerių, o kojytes galima susisukti iš vištos. Tikrai nėra reikalo rišti šešias atskiras kojeles. Kadangi neturiu kreminio ar balto akrilinio siūlo mezgimui, tai naudoju dubingą. Vis dėlto, lervos žiaunos iš marabou man atrodo labai patraukliai ir jas susirišti nesunku. Žuviai, matyt, to nereikia. Bet jei jau kalbėtume ape žuvis, tai užtektų tinkamų spalvų 8-10 numerio wolly buggerių.
Emerdžeriai – tai dar vienas atradimas. Jie itin efektyvūs ritimosi metu. Pamenu, 2016 m. turėjau vos kelis emerdžerius, bet jie buvo tokie sėkmingi, kad greitai nebeliko kuo žvejoti, mat sugavus kelias žuvis CDC plunksna nebepakelia didoko kablio ir musė ima skęsti. Šį kartą ne tik rišu pakankamą atsargą, bet ir susiradau naują variantą su putos juostele vietoje CDC. Musės receptą radau instagrame Troutcastz puslapyje. Ten rašo švedukas, kurį kažkada sutikau Švedijos šiaurėje. Mano musė kiek kitokia, bet, manau, dar geriau būtų priekyje sukti CDC per dubungo kilpą.
Žinoma, eiliniai stambūs klinkhameriai atlieka savo darbą ne ką blogiau nei visokiausios ymantrybės.
Kulminacija
Vis dėto, pagrindinis darbinis arkliukas, kuriuo žvejoju 90% laiko, yra subimagas, dar kitaip vadinamas dun. Tinka jis ir spineriams imituoti, t.y. ant vandens nusileidžiančioms patelėms. Su šia muse istorija buvo ilga. Dar tais gūdžiais 2011 m., prieš man pačiam išbandant žūklę lašalamečiu, vienas dėdė paprašė surišti musių. Lašalų. Aš, žinoma, sutikau, nors nė karto nebuvau bandęs tokios musės surišti. Neturėjau net tinkamų medžiagų. Bet jaunatviškas entuziazmas padarė savo ir iš to, ką radau savo dėžėse, sunarpliojau gal tuziną lašalų. Tai buvo labai silpna Oliverio Edwardso mohican mayfly kopija. Kaip matėte dienoraščio įrašuose, musė nebuvo labai sėkminga… Įdomu, ką apie mane manė žmogus, sumokėjęs tuos 40 litų. Jei žinočiau jo kontaktus, atiduočiau dabartinius savo lašalus kaip kompensaciją už patirtą žalą.
Supratimas atėjo tik pradėjus žvejoti. Gal ponas Edwardsas kažką daro kitaip, bet man jo mohikanai nepatiko. Tiesa, teko čiupinėti tinkrą mohikaną Anglijoje, rištą paties Edwardso arba žmonių, kuriuos jis išmokė. Tai tenka pasakyti, kad musė ganėtinai delikati. Gerokai delikatesnė nei maniškės. Bet vis tiek man sparnas iš elnio pasitikėjimo nekelia. Pirmos normalios musės buvo išmoktos iš Ernesto Keturkos. Jis tada ir papasakojo pagrnidninius rišimo principus. Tokios musės yra paprastos surišti ir efektyvios. Tačiau muselininkai lengvų kelių neieško, tad norėjosi kažko dar geresnio. Labiausiai netenkino putos spalvų gama ir plunksnų sanauda akuotams. Galiausiai Justas atrado kelis straipsnius ir filmukus, kaip surišti silikoninius kūnelius. Kas svarbiausia, jis šį metodą išbandė. Kūneliai gavosi lengvi, lankstūs ir, kas svarbiausia, pludrūs! Vis dubingų spalvų gama atsivėrė prieš mus. O labai norint su silikonu kūneliai gaunasi ir skaidrūs.
Po kelių rišimo sesijų, daugybės filmukų peržiūrų ir atradimų, galutinė forma atgulė ant kabliuko. Na, galutinė šiai dienai. Gal viskas pasikeis iš esmės. Kai pasižiūriu Thomas Roos muses, suvokiu, kad man dar labai toli iki tokių rišimo aukštumų.
Tam, kad būtu lengviau viską išaiškinti, susukau buitinį filmuką. Ir musė nelabai kokia gavosi, bet ten sudėti visi esminiai elementai. Vienas pagrindinių – kabliukas. Jis turi būti lengvas, trumpu kotu, plačiu lenkimu. Kažkada atradome Tiemco 206BL. Tačiau po fiasko, kai metų senumo musių kabliukai sulūžinėjo ir dėl to praradau kelis didelius upėtakius, jų atsisakiau visam laikui. Tada radome Dohiku HDA254 10 nr. Kol kas man tai yra tobuli kabliai lašalams. Tačiau galimi ir kiti variantai, jei jie atitinka aukščiau išvardintus reikalavimus. Neseniai į rankas pakliuvo nauji Partridge Czech Nymph Fine. Rodos, jie dar geresni, bet tą išsiaiškinsiu kada nors vėliau.
Esminis elementas – kūnas, padarytas iš silikono ir sausai musei skirto dubingo. Viskas puikiai matosi filmuke. Tiesa, geriau būtų naudoti Super Fine dubingą, o ne Micro, nes kūnelis gautūsi mažiau pasišiaušęs. Bet man ir toks variantas puikiai dirba, tad kol kas naujo dubingo neperku. Nors jau greitai reikės… Silikoninis kūnelis yra lengvas ir lankstus, turi skaidrumo, ypač jei bus kiek mažiau dubingo. Plaukia kaip kamštis. Aš paprastai per vieną vakarą susisuku kelias dešimtis ruošinukų, o sekantį vakarą jau rišu.
Filmuke taip pat matote CDC sparniuko pastatymo techniką. Labai paprastas, tačiau itin efektyvus manevras, kuris stabilizuoja plunksną vertikalioje padėtyje.
Paskutinis dalykas – akuotas. Šioje musėje jis rišamas parašiuto stiliumi. Tai visokeriopai geriau nei įprastas klasikinis akuotas, nes plotas yra didesnis, plaukia stabiliau vandens pavišiuje, atrodo natūraliau ir sutaupoma plunksna. Aš padarau dar iš putos pagrindą, ant kurio vynioju akuotą. Tai šiek tiek jį stabilizuoja, tačiau pastebėjau, kad su geros kokybės plunksnomis šis elentas nėra būtinas.
Pabaiga
Antroje lašalamečio pusėje vabzdžiai į vandenį patenka dažniausiai tada, kai patelės deda kiaušinius. Tai vyksta vėlai vakare, kartais jau net nebesimato nieko. Tada žuvys jau būna pasisotinusios, tampa itin išrankios. Žinoma, viskas priklauso nuo upės, jos ruožo, orų, vabzdžių kiekio ir dar milijono įvairiausių kitų reikalų. Bet ne kartą teko susidurti su bulkuojančiais stambiais upėtakiais, kurie kažką intensyviai renka, tačiau mano musės neliečia. Va tada yra metas spentams. Nes patelės padėjusios kiaušinius miršta. Ir tampa lengvu grobiu. Visada turėdavau maksimum vieną spent musę, bet ja mažai žvejojau. Dažniausiai visgi išsisukdavau su įprastu lašalu. Šį kartą nutariau rimtai pasiruošti ir prisinarpliojau gerą atsargą. Rišimas paprastas: kūnelis silikoninis arba iš putos ir sparniukai iš polipropileno. Žinoma, galima rišti ir su sparnais iš akuoto arba CDC. Bet naudoju tai, kas guli po ranka, tad nereikia sukti galvos.
