Ramu. Tiesiog visiškai ramu dėl žūklės. Turiu prisipažinti, kad taip ne visada būna ir juo labiau buvo. Bet pastaraisias metais dėl to yra ramu. Taip, žinoma, nerimas dėl vykstančio karo, geopolitinės situacijos, ekonomikos problemų su savo palūkų augimu egzistuoja, bet užtai nebėra nerimo žvejojant. Galiu tiesiog mėgautis procesu, gamta, draugija, jei tokia būna. Man nebepavydu, kad kitas pagauna daugiau ir didesnių žuvų. Nebeturiu to nenumalšinamo noro būti geresniu. O taip tikrai buvo…

Šiemet nebevažiavau į Morumą. Tiesiog nebuvo didelio noro. Bet vietoj to, jei viskas bus gerai, po poros savaičių būsiu šiaurėje. Su niekada nesileidžiančia saule ir mase uodų. Kaip aš to pasiilgau. Nors pavasarį apskritai nedaug žvejojau, jei lyginčiau su ankstesniais metais, bet užtai gan kokybiškai. Nebuvo tuščios šlakinės išvykos ir gerai pagaudžiau Kalvsjön lašalo metu. Tiesa, net licencijas Ätran aukštupiui pavyko gauti, bet taip ir nenuvažiavau dėl asmensinių reikalų gausos. Bala nematė, kitais metais.

Gal vienas džiugiausių dalykų buvo tas, kad Justas pagaliau atvažiavo pažvejoti Kalvsjön. Kadangi viskas nebuvo tobulai suplanuota ir su mažais vaikais ilgai nepasisvečiuosi, tai pažvejoti pavyko tik du vakarus. Pirmasis vakaras buvo tobulas, su šiek tiek lietaus, bet aktyviomis žuvimis ir smagiais pagavimais. Antrasis vakaras buvo su gan stipriu vėju, kuris nenurimo net ir saulei nusileidus. Ne baisiai malonios sąlygos. Be to, pasiėmėm du vyresnėlius vaikus. Valtyje su jais liūdna nebūna, tad normaliai pasižvejoti pavykos tik išlaipinus vaikus į krantą, kur jie susirado laipiojimui tinkamus medžius.

Žūklė nesudėtinga, bet su savais ypatumais. Kaip jau esu minėjęs kažkada anksčiau, ežere sunkumas yra tame, kad žuvis visą laiką juda ir kartais sunku numatyti jos judėmimo kryptį. Vi dėl to Justui pavyko pagauti kelis gražius upėtakius ir gal įdomiausia buvo antrą vakarą, kai teko net ir tinkamos musės paieškoti. Vandens paviršiuje buvo daug spent lašalų, tad emė tik tokias muses, kurios dar ir tinkamai surištos turėjo būti.

Man buvo žiauriai smagu, nors, jei gerai pamenu, nesugavau nė vienos žuvies. Tiesiog smagu buvo pasidalinti savais atradimais ir net gauti naujų įžvalgų.

Tiesa, žvelgiant į visa tai, ką mes turime Lietuvoje, tik dabar imu suprasti, kokią vertę mūsų upės ir upeliais su juose gyvenančiomis žuvimis turi. Patikėkit, ne visur Europoje galima eiti ir žvejoti kur nori. Ir juo labiau žuvis, kurios yra laukinės, likusios kaip minumum nuo paskutinio ledynmečio. Tai yra unikalu. Tą pamatyti sugebėjau tik žvelgdamas iš atstumo..

Jei bus laiko ir noro, pasidalinsiu ir kitomis išvykomis, musėmis, naujomis meškerėmis ir įžvalgomis 🙂

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.