Pasakojimai apie rišėjus. Timo Kontio

KAIP IR ŽADĖJOME, TĘSIAME PASAKOJIMUS APIE RIŠĖJUS. ŠĮ KARTĄ PAS MUS SVEČIUOJASI LABAI TALENTINGAS JAUNUOLIS IŠ SUOMIJOS – TIMO KONTIO. GAL JAU BŪSITE MATĘ JO DARBUS FLYTYINGARCHIVE.COM PUSLAPYJE, TAČIAU DAUGIAU APIE JĮ PATĮ, ŽŪKLĖS YPATUMUS SUOMIJOJE IR KELIS PATARIMUS GALITE RASTI TIK ČIA. SMAGAUS SKAITYMO AR PAPRASČIAUSIO MĖGAVIMOSI NUOSTABIOMIS NUOTRAUKOMIS. NUOTRAUKŲ AUTORIAI YRA PATS TIMO IR JO DRAUGAS RISTO RUOKALA

Mano vardas Timo Kontio, gimiau 1986 m. mažame miestelyje, pavadinimu Vihati, Suomijoje. Didžiąją savo gyvenimo dalį gyvenau Lahti mieste, apie kurį kai kurie iš jūsų esate girdėję dėl žiemos sporto rungtynių: klasikinio slidinėjimo ar šuolių su slidėmis. Būdamas dvidešimties persikėliau į Heslikį studijuoti, tačiau vis ieškojau tinkamo karjeros kelio ir galiausiai pradėjau dirbti didžiausioje muselinės žūklės reikmenų parduotuvėje “Helsinki Spey Clave”. Šaunu dirbti mano mylimo sporto industrijoje ir susipažinti su žmonėmis, su kuriais niekada nebūčiau susitikęs dirbdamas kitoje srityje.  Tačiau visada žinojau, kad noriu normalaus išsilavinimo ir labiau tradicinės karjeros, todėl šiuo metu studijuoju biotechnologijas Aalto universitete.

Pradžių pradžia

Žvejoju nuo mažens, tačiau, kai buvau 12 m. amžiaus, draugas pradėjo žvejoti museline ir įkalbėjo mane tai išbandyti. Savo tryliktam gimtadieniui, kuris būna vasarį, paprašiau rinkinio musių rišimui ir pradėjau rišti muses likus mėnesiams iki jų išbandymo. Kai pagaliau jos nutūpė ant vandens, paaiškėjo, kad mano sausos musės visai neplaukia, o kai kurios šlapios vandenyje nevaldomai sukasi apie savo ašį. Aš susimąsčiau ir vietoj to, kad viską mesčiau, pajutau poreikį tinkamai surišti muses ir žvejoti jomis kiek įmanoma geriau. Taigi mano mokymosi kreivė nebuvo visai tipinė, mat pirmiau ėmiau rišti muses, o ne žvejoti. Nuo tos dienos save laikiau daugiau rišėju, ne žveju. Mes neturime išskirtinių žūklės vietų čia, pietų Suomijoje, o dėl ilgų žiemų šiaurėje sezonas trunka vos keletą mėnesių, tad nieko nuostabaus, kad Suomija garsėja gerais rišėjais.

Man pasisekė, kad mano dėdė turėjo namelį šiaurėje, Laplandijoje, kur praleisdavau dalį savo vasarų žvejodamas upėtakius ir kiršlius. Kai grįždavau į namus, visuomet ilgėdavausi palčiosios šiaurės ir žvejodavau vietiniuose upeliuose ir ežeruose, planuodamas sekančią didžiąją kelionę.

Žūklė Suomijoje

Dabar stengiuosi žvejoti taip dažnai, kaip tik galiu, tačiau dėl Suomijos valdžios menko domėjimosi geromis sąlygomis lašišinėms žuvims, gerų nerštaviečių neužtikrinimo ir prastos žūklės tvarkos, tenka keliauti gan toli, norint kad gerai pažvejoti. Namuose daugiausiai gaudau šlakius ir lydekas.

Man patinka Finmarko regionas šiaurės Norvegijoje dėl geros upėtakių, kiršlių, lašišų ir arktinių palijų žūklės. Problema tik ta, kad žvejų vis daugiau ir, bent jau lašišų žūklė, pabrango. Tačiau geriau jau draudimai ir didelės kainos nei žuvų išnykimas, kaip įvyko ten, kur gyvenu. Taip pat dažnai gaudau upėtakius centrinėje Suomijoje – tai smagu ir, nors yra galimybė sugauti išties gražių upėtakių, tačiau dėl didelio žvejų kiekio ir jų žūklės įgudžių gerėjimo, žuvų kokybė sumažėjo. Esu didelis selektyvios žūklės ir pagavai – paleisk principo rėmėjas ir, manau, tai būtina daugumoje vietų, kur žvejoju. Nekenčiu matyti suluošintų žuvų. Žmonės turi, visų pirma, išmokti deramai elgtis su žuvimis, ne tik jas pagauti.

Lašišos

Mano pirmoji pažintis su lašišomis įvyko dar būnant namelyje šiaurėje, kai dėdė mane ir pusbrolį paėmė į lašišų žūklę Mounio upėje. Mes matėme keletą lašišų šuolių , bet aš labiau domėjausi dideliais kiršliais ir dar nejaučiau poreikio joms. Kaip ir su museline apskritai, pirmiausiai susidomėjau lašišinėmis musėmis. Tuomet daug rišdavau varžyboms ir mėgavausi kurdamas realistines muses upėtakių žūklei ir net ultrarealistines muses, kuriomis nebuvo galima žvejoti. Plunksnasparnės lašišinės musės buvo minimos kaip pačios sudėtingiausios, tad, žinoma, turėjau priimti šį iššūkį. Pirmieji bandymai nebuvo sėkmingi. Tuo metu internete apie šias muses informacijos buvo labai mažai. Naršiau bibliotekas tikėdamasis rasti informacijos ten, tačiau daug naudingų knygų neradau. Tuomet neturėjau jokio noro žvejoti lašišas, tik intensyviai rišau muses, kas atsispindėjo rezultatuose.

Didelis proveržis įvyko man išvykus studijuoti ir sužinojus, kad naujasis mano kaimynas, Ari-Heikki Rintaniemi, yra lašišinių musių meistras. Jis buvo laimėjęs pasaulio čempionatą ir noriai man padėjo. Mes ėmėme drauge rišti ir dalintis informacija. Geriausia šias muses išmokti rišti stebint patyrusį rišėją ir, žinoma, daug lavinantis. Kadangi tuomet visai nesidomėjau savo studijomis, turėjau daug laiko rišimui, tad pažanga buvo greita. Tai buvo metas, kai internetas tapo pagrindine musių rišimo mokymosi priemone ir aš perimdavau viską, ką tik įmanoma. Kadangi ir anksčiau varžydavausi rišdamas muses, pradėjau dalyvauti ir lašišinių musių konkursuose, galiausiai daugumą jų laimėdamas, įskaitant ir du pasaulio čempionatus.

Rišau vis daugiau ir daugiau lašišinių musių ir po to, kai pradėjau dirbti “Spey Clave”, galiausiai pajutau, kad esu pasirengęs lašišų žūklei. Be to, gaudavau daugybę komentarų dėl to, kad lašišų nežvejoju, nors ir rišu joms muses. Nors ir neteko daug žvejoti lašišų, bet jaučiu, kad turiu neblogą supratimą apie tai, nes mokiausi iš labai daug patirties turinčių žvejų. Man žūklėje visuomet buvo svarbiausia stebėti gamtą ir aš per daug nesijaudinu nepagavęs žuvies. Svarbiausia patirtis būnant gamotje kartu su gerais draugais, planuojant išvykas, dėmesingai žvejojant ir analizuojant – visa tai man daug reiškia.

Šiuo metu mane labiausiai domina klasikinės musės, išbandau jas ir žūklėje. Tačiau nenoriu būti per daug dėl to pretenzingas. Kaip ir upėtakių žūklėje, naudoju visokiausias muses ir klasikinė musė yra tik viena iš priemonių įrankių dėžutėje. Vis dėlto, estetinis elementas klasikinėse musėse yra tai, ko negaliu ignoruoti ir jomis žvejodamas paprasčiausiai jaučiuosi geriau. Kartais aš taip pat rišu muses be stovelio, nes mėgstu išbandyti senuosius metodus, kurie buvo naudoti tuomet, kai viskas prasidėjo. Aš šventai tikiu, kad turi naudoti tai, ko žuvis nebuvo prieš tai mačiusi. Dažniau nei dauguma keičiu muses ir, jei visi naudoja vieną musę, aš renkuosi ką nors visiškai skirtingo. Žinoma, jei visi pagauna, o tu ne, tuomet vertėtų pabandyti tai, ką naudoja ir kiti.

Pradedantiesiems

Aš visuomet patariu pradėti nuo pagrindų. Žinau, tai nuobodu, bet aš pats to nedariau, nors tai būtų labai padėję. Aš pagridnus turėjau išmokti vėliau ir, tenka pripažinti, tai buvo gerokai nuobodžiau nei pradžioje, kai buvau kupinas entuziazmo išmokti bet ką, kas susiję su musių rišimu. Pavyzdžiui, vis dar suku dubingą prieš laikrodžio rodyklę, dėl to dubingas vyniojant atsipalaiduoja, nuolat reikia jį papildomai pataisyti. Tai viena paskutinių klaidų, išlikusių dar iš pirmųjų rišimo dienų, kurių privalau atsikratyti.

Patariu rišti žinomas muses, bandant perprasti skirtingų elementų funkciją prieš nuklystant į tamsiąją savos kurybos musių pusę. Rišant klasikines lašišines muses nebūtina turėti visų brangių medžiagų. Riškite paprastesnes muses, pakeisdami retas ir brangiai kainuojančias medžiagas. Naudodami pakaitalus galvokite apie jų formą ir funkciją, ne tik apie spalvą, nes dažnai yra priežastis, kodėl buvo pasirinkta vienokia ar kitokia medžiaga.

Jei jūsų rajone yra muselininkų klubas, prisijunkite prie jų ir mokykitės rišti iš labiau patyrusių rišėjų.

Pradėdami rišti klasikines muses, pabandykite sunarplioti muses, su paprastais sparnais, iš vienos plunksnos segmentų. Paprasta paslėpti prastai surištą sparną kitais elementais, tačiau koks tikslas apgauti draugus ar kitus rišėjus. Paprastos musės leis visiems pamatyti, kad jums pasisekė ir jas gerokai pigiau bei paprasčiau rišti nei, pvz., Jock Scott. Spey ir Dee musės taip pat tinka mokantis, nors pirmąsias, panaudojant didžiosios anties plunksnas sparnams, yra labai sunku gražiai surišti.

Stebėkite kitų žmonių muses ir atkreipkite dėmesį į dydį ir proporcijas. Suriškite jas patys ir palyginkite. Internetas pilnas informacijos, tačiau ji skiriasi instrukcijų kokybe. Prireikia laiko atrasi perlus didelėje masėje.

Ateities perspektyvos

Netikiu, kad klasikinės musės kada nors taps populiarios, nes reikia laiko norint išmokti jas rišti. Taip pat šios musės reikalauja retų paukščių plunksnų, tad rišėjai turėti naudoti daugiau pakaitalų. Originalių medžiagų visa augančiam entuziastų skaičiui paprasčiausiai nepakaks.

Visgi tikiuosi, kad klasikinių musių menas nebus pamirštas, mat jo istorija yra per daug vertinga. Būčiau laimingas, jei lašišinėse musėse būtų naudojama daugiau plunksnų. Gal vis daugiau žmonių ims rišti tokias muses, kaip kad naudoja žvejai Amerikoje, gaudydami plienagalves lašišas.

DAUGIAU INFORMACIJOS http://flytyingarchive.com/