Nuo vaikystės galvojau, kad Švedija – tai lydekautojo meka. Čia kiekvienoje kūdroje plaukioja metrinės lydekos ir kimba viena po kitos. Bent jau kažkur giliai mano galvoje knibždėjo tokios mintys. Realybė, žinoma, kiek kitokia. Pirmiausiai, ne kiekvienoje kūdroje plaukioja metrinės lydekos, bet jų yra daug. Nepalyginamai daugiau nei Lietuvoje, bet lydekos dažnai užsiima savo lydekiniais reikalais ir jas sugauti nėra taip jau paprasta. Teko šiek tiek pavargti kol atradau geresnių vietų.

Vasaros klajonės

Į Švediją atsikraustėm vasarą. 2019 metų vasara buvo normali, ne tokia kaip 2018 – šilčiausia iš visų. Tačiau visada vandens temperatūra būna gan aukšta ir surasti lydekas nėra lengva. Tačiau aš tikėjausi lengvos žūklės ir išsiruošiau tyrinėti netoliese esančius ežerus. Jų yra daug, tad teko išsirinkti kelis. Pradėjau nuo užtvankos, esančios apie 10 km šiauriau miestelio. Prie jos buvau uogauti ir mačiau, kad ji atrodo kaip svajonių telkinys lydekoms: daug įlankėlių, žolynų, seklu, yra ir duobių, sena upės vaga…

Išplaukiau žvejoti vieną gražią vasaros popietę. Juokingiausia buvo, kad iki vandens ėjau per kirtimą, esantį ant užtvankos šlaito. Tik išplaukęs pamačiau, kad yra kuo puikiausias nusileidimas per eglyną už kokių penkiasdešimt metrų nuo mano pasirinkto kelio… Tai puikiai atspindi atradimų kelią: dažnai sėkmingas pasirinkimas būna visai šalia, tačiau jam atrasti reikia laiko. Bet pati žūklė buvo nelabai sėkminga. Kiek pamenu, sugavau vos vieną mažą lydekaitę, nors vietos atrodė labai gražios.

Sekantį kartą nuvykau prie didelio ežero. Jis gilus, akmenuotas, skaidrus kaip ašara. Ir jame gyvena daug ešerių bei lydekų. Žūklė buvo nelengva. Plaukiojau labai daug, o tai daryti su tūba nėra lengva. Bet sunkiausia buvo tai, kad ežeras yra nerealiai didelis ir jo gylis nėra aiškus, nes neturiu echoloto. Stengiausi gaudyti šalia salelių ir vienoje vietoje turėjau kibimą.

Tokios pirmosios žūklės grąžino į realybę. Sugauti lydekas ežere nežinant vietų ir neturint įrankių ežero dugnui tyrinėti yra itin sunku. Žūklė tampa ištisiniu drožimu be aiškios taktikos. Echolotas yra mano pirkinių sąraše, bet praėjusią vasarą dėmesį nuo ežerų perkėliau lašišoms.

Rudens atradimai

Rudenį, kai pasibaigė lašišų sezonas, galėjau ramiai tyrinėti tuos pačius telkinius. Kitur nevažiavau, nes turėjau metinius leidimus. Viskas prasidėjo dar spalį, kai kartu su dukra smagiai gaudžiau ešerius. Jų čia yra nerealiai daug! Kai išsiruošiau žvejoti vienas, pasiėmiau ir spiningą ešeriams. Sugavau vieną apie 650 g, bet ir museline pakirtau vieną lydeką toje pačioje vietoje, kur vasarą turėjau kibimą. Žodžiu, nei trys nei dešimt, bet įsitikinau, kad ešerių yra daugybė!

Vėliau ėmiau nuodugniau tyrinėti užtvanką. Pirmiausiai apžvejojau vietas, kur lankiausi vasarą, o tada praplaukiau aukštai esančius ruožus, kur pagrindinė upė išsilieja į daugybę įlankėlių ir protakų, atskirtų salomis ir salelėmis. Kiekvienoje žūklėje pavyko pagauti po penkias ar šešias lydekas, bet žūklė nebuvo labai lengva. Tikiuosi, kad pavasarį, kai vanduo bus kiek šiltesnis, ten galima bus smagiai pažvejoti paviršiniais masalais.

Taigi pirmieji rudens atradimai buvo visai neblogi, tačiau ne tokie, kokių tikėjausi. Dar labai daug reiks praplaukioti, bet jau aišku, kur ir kada reiks ieškoti aštriadančių.

Žiemos sėkmė

Galiausiai, jau gruodžio pradžioje, nukeliavau iki rytinės pakrantės. Tikslios vietos niekas neužrodė, bet žurnale “Flugfiske i norden” perskaičiau straipsnį apie lydekas Baltijos jūroje. Ten buvo parašyta, kad lydekos laikosi sekliose įlankose, kur minkštas dugnas. Na, dugno nenuvažiavęs nepamatysiu, bet google maps išsirinkau vieną įlankėlę ir nuvažiavau iki jos.

Važiuoti apie dvi valandas: nėra labai toli, tačiau per dieną gaunasi keturios valandos kelyje. O dienos žiemą čia būna trumpos. Kadangi važiuoti galiu tik tada, kai turiu galimybę, tad teko susitaikyti su baisiu oru. Kol kas buvo tik dvi dienos su tokiu vėju ir lietumi. Buvau tikras, kad bus blogai ir nieko nepagausiu, bet užkniso sėdėti namuose. Gerai buvo bent tiek, kad įlanką neblogai apsaugojo miškelis ir nendrės, tad žiauriai baisu nebuvo.

Atvažiavęs pamačiau, kad vanduo skaidrutėlis, dugnas minkštas. Nusiteikiau ilgai ir sudėtingai dienai, tačiau per pirmas dešimt minučių sugavau pirmą lydeką. O po to tereikėjo tik mėgauti žūkle… Tai buvo viena įspūdingiausių žūklių per kelerius metus, ypač kalbant apie lydekas. Nematavau žuvų, bet didžiausia buvo virš 90 cm ir dar kelios panašaus kalibro kibo. Nerealu…

Planai

Smagu, kad dar tiek daug galima bus atrasti. Ežerų daugybė, krūva upių, visa Baltijos pakrantė su lydekom ir šlakiais, vakarinė pakrantė (Šiaurės jūra)… Žinoma, reiks nemažai laiko, bet viskam savas laikas…

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.