Šiemet tikrai daug žaidžiau su lydekom. Nuo pat draudimo pabaigos iki birželio vidurio apturėjau bent jau tuziną žūklių. Skirtingai nei anksčiau, žvejojau vien stovinčio vandens telkiniuose. Pavasarį išplaukiau į keturis skirtingus ežerus ar tvenkinius, kuriuos jau labai seniai norėjau išbandyti. Kadangi pernai įsigijau ančiuką (tube float arba personal floatation device), tai dar nuo gruodžio mėnesio pasiplaukiojimų tarp ledų laukiau kada vėl bus galima pataškyti monstrines muses. Pavasarinis susitikimas akis į akį su pačiu Niklaus Bauer įpūtė dar daugiau įkvėpimo. Žinoma Lietuvos ežerai nesulyginami su Švedijos ar Suomijos Baltijos priekrante, bet po visų šių žūklių pagrindinės išvados yra:
1. Sausų žūklių nebuvo nė vienos.
2. Lydekų žūklė yra viena linksmiausių mūsų krašte.
Smagiausia yra tai, kad veiksmo buvo kiekvienoje žūklėje. Ir dažniausiai atakos būdavo rimtos, ketinant sudoroti masalą į skutelius. Tai yra tiesiog atskira kategorija muselinės malonumų sąraše, kai ščiupokas pakyla ir su purslais išsitaško ties musės buvimo vieta… ech…
Žvejojant lydekas gali atsipalaiduoti, mėgautis procesu ir kitokia aplinka. Be to, ant mūsų žemelės muselinė vis dar yra kažkokia mistika ir spiningautojų mimikos, kai jie savo baloje pamato fotelyje plaukiojantį barzdočių, elektros laidu svaidantį stambaus viščiuko dydžio musę, yra nepakartojamos. Cha.
Žinoma, buvo visko, ne tik super malonių žvejybų. Kai kelias valandas plaki vandenį ir niekas nekimba, tai galiausiai toks procesas ima pabosti. Bet užtenka vieno kibimo ir azartas grįžta su kaupu. Tiesa, daug šiltų, o gal net geriau būtų pavadinti, karštų dienų nebuvo labai tinkamos lydekoms. Greitai šylantis vanduo ir saulės perteklius nėra patys geriausi draugai žūklėje. Todėl kartais sulaukdavau vos vieno – dviejų kibimų per dieną. Bet buvo ir tokių žūklių, kai kibo lydekos vos ne kiekvienoje naujoje vietoje.
Šiaip, bendrai sudėjus, buvo tikrai šauni sezono pradžia. Ir, tikiuosi, dar ir likusi rudens pabaiga ir žiemos pradžia bus tokios pat įdomios, kaip ir pernai.
