Tai buvo išties nerealiai smagus ir, palyginus, rezultatyvus sezonas. Ir, kas svarbiausia, sužinojome paslaptį, kaip sugauti lašišą.
Pavasarį, kaip žinia, kelis kartus važiavome į Latviją. Na, ten žūklė yra žiauriai smagi ir gali būti nepalyginamai rezultatyvesnė nei pas mus. Ir žuvys, tenka pasakyti, būna ne ką mažesnės. Dabar jau mintys sukasi apie naujo sezono pradžią ir tikimės pliurzinės žiemos. Nors bala nematė, gali būti šalta ir snieguota, kad po to geras potvynis būtų, o žuvys galėtų pailsėti.
Ruduo gi įsivažiavo lėtokai, bet kai įsivažiavo, tai vos vos nulaikėm stogą. Žuvies matėm daug. Nors nežvejojome nuo liepos vidurio iki pat pabaigos kas antrą dieną, tačiau rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje stengėmės kuo dažniau ištrūkti prie upės. Justas pagaliau pagavo savo lašišą Lietuvoje. Uj, geras vaizdelis buvo. Buvome ir Latvijoje, kur buvo žiauriai gerai… Lietuvoje keturias paras neršėme viename pūle ir supratome, kad norint pagauti lašišą, reikia žvejoti. Žvejoji, žvejoji, žvejoji ir tada, kai jau pradeda trykšti kraujas iš nosies, privalai dar bent šimtą metimų padaryti ir praeiti visus įmanomus pūlus iki galo. Kol sutems. O kai prašvis, turi jau stovėti vandenyje. Paprasta ir visai ne genialu.
Žinoma, yra ir kitas variantas. Pora kartų nuvažiuoji ir, jei esi gimęs laimėti “Tele-loto”, pasigauni pora lašišų, o tada belieka važiuoti namo gerti alaus ar dirbti visuomenei naudingus darbus. Yra ir tokių pas mus,
Trečias variantas yra burtai: žuvies konservų valgymas (šiemet silkė didžiausią galią turėjo), licencijų deginimas, barzdų skutimas (lenkiški ūsai rūls), kepurių kaita ir deginimas. Turiu pasakyti, veikia… Tik svarbiausia yra neliesti bebrų, gulbių ir visada paaukoti alkanoms lauko pelėms.
Šiaip buvo smagu. Labai smagu. Kitais metais imsim atostogas, kad būtų dar smagiau. Kažkaip labai įdomu buvo stebėti šutvę žvejų, kurie susirinkdavo vakarais prie laužo. Kažkoks laukinis ir primityvus instinktas vis dar valdo mus, nes, rodos, ir prieš kelis tūkstančius metų po sėkmingos mežioklės susirindavo vyrai, pazėdavo nesąmones, pasakodavo istorijas, skirtas “ne tam laužui”, riaumodavo iš juoko ir buvo laimingi. Be jokių žmonių žurnalų, kakaduarnorimdartvlaidų, feisbukų ir uonų, putlerių ir salamakinų.
Visa tai yra gerokai daugiau nei žuvies pagavimas.
