Gyvenimas yra gražus. Šiais metais daug žvejoju. Nors nieko įspūdingo pagauti nepavyko, tačiau pamačiau kaip po žiemos miego bunda gamta: tirpsta sniegas, daugėja žalumos, skleidžiasi pirmosios gėlės, šyla oras, grįžta paukščiai. Ir gegužė, pats gražiausias ir mieliausias metų laikas – buvo itin įspūdinga. Tiek žiedų, sodrios žalios ir geltonos spalvos laukų, su debesų baltumo išsibarsčiusiomis po visą kraštą sodybų obelimis dar niekada neteko matyti. O gal tiesiog to nepastebėdavau.
Žinoma, labiausiai laukiau lašalų. Toks jau esu. Rodos, kažkoks vabzdys, apie kurio egzistavimą didžioji žmonijos dalis nė nenutuokia, gali taip stipriai paveikti. Keista. Tačiau šiemet net atostogas tam pasiėmiau. Žmona sakė, kad manęs dar niekada nematė tokio užsidegusio dėl kažko. Ruošiausi, matyt, daugiau nei kokiai kelionei į šiaurę. Pirmiausiai, prisirišau kelias dešimtis, o gal ir visą šimtą, lašalų. Visokiausių. Kad nebūtų kaip pernai: trys šleivi lašalai , o kiti surišti ant iš galiojimo išėjusių kabliukų. Taip pat įsigijau naują valą, prisirišau pavadėlių, kuriuos atsakingai išbandžiau ir atsirinkau. Net marškinius gražius radau. Žodžiu, pasiruošiau lyg kokiai šventei. Ir tai tikrai buvo šventė.
Šiemet, kaip jau esu minėjęs, viskas anksčiau prasideda. Todėl labai tikėjausi, kad lašalai pasirodys iškart po kiršlių draudimo, bet klydau. Oras atšalo ir net ten, kur jie labai anksti pradeda ristis, nieko nevyko. Tačiau per kelerius metus su Justu pastebėjome, kad yra tolygi orų ir lašalų tendencija. Antrąjai gegužės pusei būdingos bent kelios karštos ramios dienos. Va tada ir prasideda viskas. Žinoma, gal yra kažkokios variacijos tarp laiko, priklausomai nuo upės ir panašiai, tačiau bent jau kelerius metus iš eilės kartojasi tas pats. Kepinantis karštis, kažkur gal net lietus su perkūnija ir lašalai ima krutėti. Paskui juos ir žuvys. Vienur meknės ir valus traukantys šapalai, kitur didžiausi upėtakiai. Nepykit, bet kiršlius šiuo metu aš laikau tik papildomu laimikiu. Smagi žuvis, bet ne tada, kai galima sugauti pusmetrinius upėtakius sausa muse. Jei jie svertų po kilogramą – du, tuomet būtų kita kalba.
Taigi pirmosios dienos buvo prastokos. Nei tai šilta, nei tai šalta, gal daugiau šalta. Vienas kitas besiritantis lašalas. Ir mažokai bulkuojančių upėtakių. Vabzdžių masė toli gražu ne pati didžiausia, kad pritrauktų patriarchus paviršiun. Žodžiu, ne kažką. Žūklė labiau primena eilinę vasaros dieną, kai tiesiog eini ir kaišioji sausiaką į tikėtinas buveines. Žinoma, negaliu skųstis, nes tikrai kasdien pavyko sugauti ne vieną upėtakį. Pirmąją dieną visai gerai kibo ant lašalo. Sekančią gi dieną lašalą daugiausiai ignoravo ir net širšė dirbo geriau. O štai trečią dieną, kai jau ėmė rastis daugiau vabzdžių, pagaliau išsėdėjau didelį upėtakį. Prie senos geros duobelės nusprendžiau luktelti ir še tau boba dedivtinę, iškart išlenda šmikis upėtakis ir labai smagiai bulkteli. Trečiu metimu musė yra siurbte susiurbiama ir pirmasis 45+ cm margis įrašytas į sąskaitą. Kelios skubomis darytos prastos nuotraukos ir žuvis keliauja vandenin. Čia kaip pasakoj. Trečią dieną trečiu metimu pagaliau pavyksta sugauti tai, apie ką svajojau ištisus mėnesius.
Lašalai prasidėjo!!!!
Orai ima taisytis, temperatūra kyla, o kartu pasirodo vis daugiau vabzdžių. Tenka daryti paros pertrauką, nes dirbant dvejose vietose ne visada galima suderinti atostogas. Per tą laiką vanduo upėje pasidrumsčia, nors lietaus lyg ir nebuvo. Gal kur aukštupyje nulijo? Nesvarbu. Grįžęs į tas pačias vietas, kur sugavau pirmąjį rimtą laimikį, randu krūvas lašalų, tačiau žuvys paviršiuje nesirodo. Laukiu. Ieškau, vėl laukiu. Galiausiai pamatau vienoje ramumoje gausiai besiritančius lašalus ir gan intensyviai bulkuojančias žuvis. Šapalai. Vieną pavyksta sugauti. Bet atkeliavau ne to. Vis dėlto toliau, tarp dviejų nuvirtusių medžių pastebiu rimtą bulką. Tenka ilgai padirbėti kol žuvis galiausiai paima musę, o tuomet po kelių galingų smūgių neria gelmėn, užkabina viską už kliuvinių ir pasprunka. Et.. Bet nieko tokio, ne visus juk galima ištraukti.
Laiko iki tamsos nėra daug. Ir rytuose niaukstosi. Vis dėlto, nusprendžiu pervažiuoti aukščiau, kur dar nė karto nesu žvejojęs. Sustoju pirmoje pasitaikiusioje proskynoje. Upė čia graži, gerokai seklesnė ir, rodos, mažiau pasidrumstus. Gal po penkių minučių lašalas dingsta nuo paviršiaus taip subtiliai, kad iškart pamaniau, jog tai kiršliukas. Bet pakirtęs supratau, kad priešininkas rimtas. Ir kokią kovą jis man padovanojo… Lakstė tai aukštyn, tai žemyn, šokinėjo, gudravo lįsdamas po šakomis… Tai buvo nuostabus patinas, apie 45 cm.. Stiprus, gražus, nepakartojamas. Sunku net nupasakoti tą jausmą, kai sugauni tokią žuvį. Tačiau kai po 15 min. už kelių šimtų metrų pagauni dar didesnį upėtakį, tuomet apskritai geriau tik patylėti…
Sekančios kelios dienos, o tiksliau, tik vakarai, buvo taip pat puikūs. Nors tokio itin gausaus lašalų skridimo ir nemačiau, o kartu ir masyvaus bulkavimo, tačiau žuvų pagavau daugiau nei pakankamai. Kaip jau sakiau, gegužė – tai nuostabus metas. Už jį geresnio, tikriausiai, nė nebūna.
