Lydekines muses domino mane visada. Pamenu, dar pacioje padžioje, lydekos museline buvo didelė svajonė. Ta saujele žveju, kurie reguliariai gaudydavo lydekas museline, atrodė kiek mistiškai. Internetas dar nebuvo pilnas geros informacijos, vos keli rišėjai buvo pakankamai geri ir musės buvo gan tradicines. Po to, rodos, viskas ėmė keistis šviesos greičiu, lydekų žuklė museline tapo norma, atsirado daug daugiau kurybingų rišėjų, norinčių dalintis savo žiniomis. Viena is didžiausių įtakų, mano manymu, turėjo Niklaus Bauer. Jis labai kūrybingai inkorporavo klasikines medžiagas su moderniomis. Daug kas skandinavijoje ir net visame pasaulyje pradėjo rišti jo stiliumi. Bet gal net dar didesne įtaką padarė amerikietis Bob Popovic. Nors jo taikinys buvo ne lydekos, o jurinės žuvys rytineje JAV paktantėje, bet jis atrado vienus pagrindinių medžiagų panaudojimo principų. Pimiausiai, tai elnio uodegos panaudojimą. Didžioji dauguma modernių musių naudoja tas pačias rišimo technikas, tik inkorporuoja vis kitokias medžiagas.

Pastaruoju metu ir aš pats susižavėjau tais paprastais klasikiniais strymeriais. Gal daugiausiai del to, kad per daug žiūrėjau Gunnar Brammer ir Paul Monaghan video klipų. Bet bežvejodamas atradau ir kelis minusus rišant ”moderniu” budu. Pirmiausiai, mano suristos muses yra gan skystos. Tiksliau, ju profilis skystas ir dėl to gal net nukenčia musės judesys. Todėl pabandžiau rišti muses su elnio uodegos pagrindu, kuris leidzia sukurti tinkama silueta ir muses judėjimą.

Didžiagalviai arba bulkhead anliškai yra tai, kas geriausiai atspindi tinkamą medžiagų paskirstymą ant kabliuko. Berišant šias muses belieka tik pasitelkti vaizduotę ir derinti vis kitokias medžiagas. Elnias apacioje leidžia tinkamai atsiskleisti minkštesnėms medžiagoms ir sudaro tinkama silueta, kuris itin gyvai juda.

Žvejodamas musemis su elniu tik gale i priekyje, pastebėjau, kad vandenyje jos subliuksta ir pasidaro gan skystos. Todel pradejau risti muses su geresniu siluetu ir ilgesne uodega. Skirtumas yra gan nemažas, nes net ir monotoniškai traukiant musę, šios uodega virpa ir juda į šonus lyg gyvos žuvies. Staigiau trūktelėjus ir sustojus, ji lėtai pasisuka į šoną arba sustoja vietoje. Kas įdomu, bulkheadai gerai subalansuoja musę ir kabliukas jos nesveria žemyn. Masalas lyg pakimba horizontaliai vienoje vietoje. Žinoma, ne visada to reikia, bet tokios savybės leidžia keisti ne tik spalvą, bet ir pravedimą, masalo judėjimą.

Pati pradžia šių musių gal buvo dar pernai rudenį, kai bandžiau ruoštis Ispanijai. Galvojau, kad pavyks surasti kokių nors didesnių žuvų, tad susimazgiau kelis šleivokus masalus. Vėliau, jau praėjusį birželio mėnesį, kai sumaniau pabandyti sugauti starkį museline ir susirišau nedidelį strymerį su gan ilga uodega iš plunksnų. Negalejau patiketi kaip nuostabiai juda ta naujoji muse. Kadangi musės priekyje yra platesnis ir tankesnis konusas, vanduo ateka jį ir sudaro sroves, kurios judina minkštas medžiagas uodegoje. Tam puikiai tinka gaidžio balno plunksnos ar šlapenas didesnėse musėse.

Sekančiuose keliuose straipsniuose kalbėsiu gerokai detaliau apie kiekvieną musę ir jos ypatumus. Bet pirmiausiai pasidalinsiu atrastais šaltiniais, kurie turėtų praversti bet kuriam, besitaikančiam į plėšrūnus.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.