Kiek pamenu, tai buvo paskutinė saulėta diena. Tokiomis rudens dienomis dar sunku suvokti, kad jau šąla, tad, žinoma, apsirengi per mažai. Tuomet saulutės atokaitoje būna karšta, tačiau tik užlidus kur į pavėsį, iškart pajunti, kad oras gerokai atvėso. Šį kartą turėjau laisvą dieną. Visą dieną, kurią galėjau skirti žūklei. Ilgai galvojęs ir svarstęs nusprendžiau, kad reikia važiuoti prie dar netyrinėtos upės, kur nėra jokių draudimų žvejoti pasibaigus rugsėjui. Sprendimą nulėmė keli dalykai. Pirmiausiai, pasiilgau sausos musės ir lengvos žūklės. Retai pasitaikančią žūklės dieną norėjosi praleisti vienam, o ne stovint eilėje prie penkių visiems žinomų pūlų. Ir galiausiai turėjau nuojautą, kad tai paskutinė graži diena. O kitą kartą pažvejoti sausa, matyt, teks negreitai.
Taigi pasisveikines su paupyje besiganančiomis karvėmis nusileidau prie vandens. Net keista, kokia tyli upė tampa rudenį. Paukščiau nebečiulba, vėjo nėra, vanduo žemokas ir skaidrus lyg ašara. Net sunkoka pasakyti, ar taip tikrai yra, tačiau, rodos, vanduo taip pat teka be jokio murmtelėjimo. Taip tykiai tykiai.
Ore ir vandens paviršiuje vabzdžių nėra. Tikiuosi, kad kol kas. Dar rytas, tad įdienojus ir įšilus orui turėtų suaktyvėti lašaliukai arba apsiuvos. Iškart išsirenku 14 nr. lašaliuko imitaciją. Kūnas suvyniotas iš povo uodegos plunksnos segmento. Pašalinus šerelius kūnelis gaunasi labai tikroviškas, tiek spalva, tiek ir segmentiškumu. Parašiutu suvyniotas akuotas, mano manymu, žymiai geriau imituoja gyvo vabzdžio kojytes nei tradiciniai akuotai. Tačiau pirmi keli posūkiai mano vilčių nepatenkina. Kol kas niekas neskrenda ir aklai šukuojant kiršliai kažkodėl nekyla.
Vis dėlto, ilgoko ir gilaus vingio pabaigoje, visai prieš nedidelę rėvą po medžiu pamantau ratilą. Rimtas, tačiau visiškai begarsis. Matyt, net ir kiršliai suprato, kad nevalia trikdyti karaliaujančios tylos. Žinoma, iškart prisėlinu iš apačios ir visiškai užtikrintai pateikiu musę. Tačiau mano imitacija ramiai praplaukia ir tuojau dar kartelį solidžiai bulktelėjęs kiršlys įsiurbia gyvą vabzdį. Jėga! Būtent tokios žūklės ir norėjau! Keičiu musę į tokią pačią, tik 16 nr. Pasikartoja tas pats. Gerai, keičiu į 18 nr. Tenka griebtis net 21 nr. Mažesnio nieko nebeturiu. Bandau apsiuvą, tačiau tai rezultatų taip pat neduoda. Hm. Labai įdomu. Galėčiau pamėginti nimfą, bet nusprendžiu eiti toliau. Tegul. Ne visada pavyksta pergudrauti tuos taparus, o gal už kito posūkio bus koks nors rimtesnis ir sukalbamesnis didžiapelekis.
Apart mažo kiršliuko daugiau nieko rimtesnio nepamatau. Praeinu seną tiltą ir aukščiau jo esančią duobę. Jos viršuje yra rėva ir lygaus vandens atkarpa. Ties rėva pastebiu kelis nedidelius ratiliukus. Įsižiūriu ir matau, kad vandens paviršiuje plaukia nedideli pilkai samaniniai lašaliukai. Kokio 16 nr. Iškart keičiu musę ir jau pirmu metimu įkertu kiršliuką. Tačiau iškart pasipila visa virtinė ratilų žemiau manęs. Matyt, saulutė įšildė šią atkarpą ir suaktyvino lašalus, tad jie ėmė ristis. Mano imitacija taip pat puikiai dirba, per kelias minutes vieną po kito ištraukiu visus bulkuojančius kiršlius. Gaila, kad jie nėra patys didžiausi, bet vis tiek labai smagu.
Tolimesnė žūklė visą likusią dieną buvo tikrai labai smagi. Lašaliukai ritosi ganėtinai intensyviai ir susibūriavę kiršliai noriai rinko tiek juos, tiek mano muses. Daugiau tokių įnoringų žuvų kaip pirma nebebuvo. Bet ir didelių kiršlių nebuvo. Tikiu, kad yra ten ir rimtesnių taparų, tačiau nedaug. Ir jie neišsiduoda taip lengvai. Visgi galėtų kiršlių standartas ne 35, o 45+ cm būti. Va tada tai pažvejotume. O kol kas tenka mėgautis tuo, ką turime, ir tikėtis, kad gal kada nors bus geriau.
