Ir vėl Mörrum

0
270

Valio, Justas vėl pažvejojo Mörrume. Buvo gerai. Nors ir ne taip gerai, kaip praėjusiais metais, bet vis dėlto gerai. Žvejojome visą praėjusią savaitę, visas penkias dienas. Šiemet sutapo, kad tai kaip tik buvo paskutinė sezono savaitė. Žiauriai gerai pastovyklavom ir pažvejojom. Dienos, žinoma, viena su kita susiliejo, tad gal net ne viską tiksliai beprisimenu.

Pirmadienį Justas labai operatyviai atskrido iki Kopenhagos ir tada su traukinuku iki Mörrum miestelio. Sakė, kad buvo labai patogu. Aš gi vėlavau jį paimti, nes ryte reikėjo užsukti į darbą, priduoti vaikus ugdymo įstaigose, nupirkti maisto ir užpilti kuro. Bet galiausiai buvau vietoje ir patraukėme prie upės. Šį kartą net alaus nepirkome ir vėliau buvo akimirkų, kai gailėjomės, bet išgyvenom.

Rudenį, ypač paskutinėmis dienomis, Mörrume vėl būna knibždalynė: daug žvejų ir kai kuriuose pūluose net ne vienas. Vis dėlto, žuvies daug ir ji pasiskirsčiusi per visą upę, tad nėra nei vieno pūlo, kuris yra geresnis už kitus. Tereikia nesėdėti vietoje ir tikrai pagausi. Mes jau daugiau mažiau atsirinkę vietas, kur gerokai mažiau liaudies, tad ten ir stengiamės žvejoti. Žodžiu, net ir tokioje populiarioje upėje yra kelios “slaptos” vietelės.

Pradėjo lyti. Pakeliui sustojam pažvejoti visiškai prie kelio esančiuose pūluose, kur, mūsų nuostabai, nieko nėra. Niekas nekimba, bet Justui žuvis per valą pasitaškė. Matyt, pabaidė. Kaip jau esu rašęs, lašišos yra keisti padarai. Lekiam toliau, tiesiai į nežvejotus plotus. Lyja – oras tobulas. Jau pirmu praėjimu Justui užkimba lašiša. Antru praėjimu aš sugaunu patinuką. Kas įdomiausia, pirmą kartą sugavau žuvį pačioje aukščiausioje pūlo vietoje. Justas gi sugauna savo žuvį apačioje, o vidurys, kur yra pati geriausia pūlo dalis, niekas nė dziubt. Įtartina.

Dienos greitai nebelieka ir mes spėjame tik įkurti stovyklą ir pasikepti dešrelių. Šį kartą palapinę pastatėme miške, kur niekam netrukdėme. Be to, visai gerai gavosi su visais tentais, nes galėjome džiovinti šlapius rūbus. Jei gerai pamenu, sekančią ar dar sekančią dieną pradėjo smarkiai lyti ir taip lijo visą parą. Paaiškėjo, kad mano palapinė pro kažkur leidžia. Gerai, kad turėjau dar vieną tentą. Ne tik apsaugojo palapinę, bet ir leido turėti prieangį, kur buvo patogu gaminti maistą. Buvo super.

Sekančią dieną Justui nelabai sekasi, tik man pavyko sugauti dvi žuvis, kurių viena buvo visiškai mažiukas grilsiukas. Bet užkibo rėvoje, kur dar niekada nesu nieko pagavęs. Rodos, dar blaškėmės kažkur žemiau, bet sunku jau ir prisiminti viską.

Trečią dieną pradėjo labai intensyviai lyti. Aš ryte nesugebėjau normaliai pakirsti dviejų žuvų, tad jos man nusipurtė. Vakarop dar apturėjau kibimą Rosendaloj. Bet užtai Justas sugavo gražią lašišą Vitskövlės aukštutiniame pūle. Labai džiaugiausi už draugą! Šį kartą turėjome samtelį, kuris yra pats nuostabiausias daiktas pasaulyje! Manau, siekiant kuo optimaliau paleisti žuvį, samtelis yra būtinas. Tik bėda ta, kad vienam būtų ganėtinai nepatogu jį tampytis…

Ketvirtą dieną blaškėmės po įvairuos ruožus ir jau rodėsi, kad nieko nepagausim. Nebelijo, tad visi išlindo iš savo šiltų namelių. Matyt, kibo ganėtinai prastai, nes tik vienas kitas buvo gerai nusiteikęs. Aš net aprėktas buvau vieno dano, kuris manė, kad per greitai žvejoju. Ką aš galiu padaryti, kad jis 10 m eina bent jau pusvalandį. Bet vis dėlto vakare, kai grįžome į savus plotus, Justui pavyko pagauti gražią patelę. Buvo labai smagu! Dar matėme išėjimų, tad greičiausiai dieną prieš pylęs lietus situaciją tik pagerino.

Penkta diena buvo gan intensyvi. Šį kartą beveik visą dieną švietė saulė. Kėlėmės anksti ir norėjome pirmieji apžvejoti gerus pūlus, bet pamatėme, kad yra daug anksčiau besikeliančių žvejų. Justui užkibo ir nusipurtė žuvinas jau pirmu užbridimu. Tada visą dieną praslampinėjom iš vienos vietos į kitą ir kibimai prasidėjo tik saulei pasislėpus už debesų. Justas sugavo labai gražią lašišą populiariausiame pūle. Dar sugebėjo apturėti kibimą. Žodžiu, pavarė kaip reikiant ir, rodos, atrado naują musę, kuri įeis į rudeninių musių arsenalą.

Jau visai vakare nuėjome į tokį vieną nelabai žvejotą pūliuką. Justas pasiliko kiek aukščiau, o aš pradėjau žvejoti pirmas. Jau ties pirmu akmenuku, kur kelerius metus nesu turėjęs nei vieno kibimo, sugavau patelę apie 80 cm. Teko pačiam išsitraukti. Keliais metrais žemiau sugavau ir nedidelį patinuką. Pačioj geriausioj pūlo vietoj kibimų neapturėjau, bet Justas sekančiu ėjimu sugebėjo prikalbinti lašišą. Ši net musę sudraskė, bet neužsikabino…

Tai toks ava trumpas pasakojimas. Apie muses papasakosiu kitą kartą. Nieko kažko labai naujo, bet pasitvirtino senos geros musės ir, rodos, reiks pasiraišioti dar Blue Charm variantų. Bet apie tai kitą kartą.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.