Hökensås
Niekaip negaliu apsispręsti kur važiuoti. Savaitgalį budėjau, nors to tikru budėjimu nepavadinsi: telefoniniai pokalbiai su akušerėm ir naujagimių apžiūra vieną kartą per dieną. Žinoma, būna visaip, tačiau šį kartą buvo ramu. Prisimenu ne tokius jau senus laikus, kai nė pamyžti nebūdavo laiko, nes visą parą keliasdešimt žmonių laukiamajame susėdę…
O šiandien problema yra nuspręsti, kur važiuoti žvejoti. Šeštadienį galvojau nulėkti iki Kasseno, nes jis visiškai netoli ir galima per kelias minutes atsidurti ligoninėje, jei toks reikalas ištiktų. Bet didžiausiam mano nusivylimui ežeras uždarytas iki gegužės 9 dienos. Dabar gali žvejoti tik klubo nariai, o klubo narystės reikia laukti bent jau kelerius metus. Gyva eilė, kurią gali patrumptinti Covid (tikiuosi, kad ne, žinoma, bet tokia mintis nori nenori peršasi).
Vaikai darže, žmona darbe. Aš gi suku galvą dėl žūklės vietos. Gal lydekų į Baltiją? Nežinau… Šiandien ledinis vėjas iš šiaurės ir žiauriai saulėta diena. Nebaisiai smagu būtų šalti supantis ant didelių bangų. O gal į Mörrumą? Bet jau reiktų dabar būti ten, nes tokį kelią nuvažiavus ir sumokėjus už nepigią licenciją norėtūsi žvejoti maksimaliai ilgai. O man dar reikia į parduotuvę ir kelis darbus nuveikti.
Staiga prisimenu kažkada matytą skelbimą apie Hökensås. Googlinu. Hm, gal ir įdomu visai. Oho, ten yra 23 ežerai! Ir licencijos kaina visiškai normali. Tik pliusas tas, kad galima žvejoti ištisus metus! Nuspręsta – važiuoju upėtakių.
Kelias malonus, besiraizgantis pro idiliškus Švediškus kaimelius. Beveik kaip visuomet pakeliui sutinku vos vieną kitą mašiną. Saulė tvieskia, bet termometras rodo vos tris laipsnius. Praėjusią savaitę buvo saulėta ir šilta, o šeštadienį staiga atslinko frontas iš šiaurės. Vakar net snigo! Nors esu tikras, kad arktinis vėjas nepagerins vabzdžių aktyvumo ir žuvų bulkavimo, tačiau viltis mirštas paskutinė.
Paskutiniai kilometrai veda pušynais, kurie labai primena šiarinės Švedijos vaizdus. Gal net Dzūkiją, tik kiek atšiauresnę ir su daugybe akmenų. Nors tai sunku suvokti, tačiau ši vietovė susiformavo po paskutinio ledynmečio. Jis lėtai slinkdamas, tirpdamas ir sudarydamas ežerus ir upes supylė vadinamasias morenas. Patikėkit, terminų nesuprantu nei leituviškai, nei švediškai, tačiau vienintelį suprantamą paaiškinimą radau štai tokį: morena – tai ledyno palikta kalva ar kalvagūbris, sudarytas iš ledyno perneštos, sutrupintos, bet neišrūšiuotos nuotrupinės medžiagos. Tad Håkensåse yra didelė tokių kalvų ir kalvagūbrių raizgalynė, sudaranti daubas ir slėnius su ten esančiais ežerais. Viso jų yra daugiau nei pusė šimto. Man itin sunku įsivaizduoti, kad čia, kur dabar rieda mano senutė Volvo, kažkada ne vieną tūkstantį (!!!) metų gulėjo ledynas. Tuomet ir tokios problemos kaip pandemija, ekonomika ir žūklės trūkumas neatrodo tokios jau rimtos.
Iš pusšimčio ežerų 23 priklauso Hökensås Sportfiske klubui. Licencijas galima įsigyti vietoje, kas yra pigiau, arba internetu, kas yra patogiau. Nors šiandien niekas nedirba, bet važiuoju iki parduotuvės tikėdamasis rasti žemėlapius. Man pasiseka juos rasti ir iš karto suprantu, kad teks važiuoti beveik septynis kilometrus atgal. Nes į akį krinta vienas raudonai nuspalvintas ežeriukas, turintis mįslingą Princassjön pavadinimą. Mano licencija galioja raudoniems, o ranžiniams ir geltoniems ežerams. Raudonuosiuose galima žvejoti tik su museline. Pliusas tas, kad museline galima gaudyti visuose ežeruose, o spiningu ir gyvu masalu tik keliuose.
Visi ežerai sujungti gerais žvyrkeliais, įrengtos pavėsinės, kepsninės, viskas švaru ir tvarkinga. Tiesa, nėra tiltukų, bet mano išsirinktas ežerėlis gan seklus. Šalia pavėsinės pakabintame batimetriniame plane giliausia vieta yra 2,4 metro. Šiaurinėje pusėje yra sekluma, tad tikiuosi, kad saulė ten bus sušildžiusi vandenį bent keliais laipsniais ir aktyvumas bus didesnis. Daugiau dėl tingumo nusprendžiu nelįsti į bridkelnes ir eiti tik su guminiais. Valas plaukiantis, nes jo labai pasiilgau… Masalui pasirenku olive spalvos bugeriuką su žalia galva. Nežinau, ar yra kas nors ypatingo spalvoje, bet ryškių musių nesinori, nes ežeras skaidrutėlis. Nė nepalyginsi su Kassenu ar Kalvsjönu.
Čia visai seklu ir vietos už nugaros daugiau nei pakankamai, tad smagu mesti kiek įmanoma toliau. Kartais net visai pavyksta. Po vieno tokio visai vykusio metimo kažkas susidomi mano muse. Kova gal ir ne itin įspūdinga, tačiau pirmasisvaivorykštukas yra įstabaus grožio… Nugara žalsvų atspalvių, o šonai ryškiai violetiniai. Visas kūnas ir pelekai nubarstyti juodais taškais. Neįsivaizduoju, kam upėtakiai tokie gražūs, bet jie turi savas priežastis, kurių mes niekada nesužinosime. Šis žuveliokas keliauja atgal į vandenį. Daugiau gal netyčia, nes po trumpos fotosesijos jis apsiverčia, musė pati atsikabina ir žuvis laisvai nuplaukia gilumon.
Nors esu įsitikinęs, kad imti upėtakius valgiui nėra gera mintis, tačiau čia viskas kiek kitaip. Lietuvoje margiai yra laukiniai, gyvenantys jau ne vieną tūkstantį metų tose pačiose upėse. Jie yra žymiai vertingesni upei nei mano pilvui. Vaivorykštukai gi yra auginami dirbtinai, maitinami kombinuotu pašaru ir išleidžiami tenkinti žvejų malonumui. Nors ta žūklė yra labai linksma, tačiau tokių žuvų paėmimas valgiui yra visiškai absoliučiai normalus dalykas. Tad galvoje jau sukasi ir būsimi receptai. O šis pirmasis žuveliokas gal net per gražus buvo, kad jį suvalgyti.
Pažvejojus dar geras dvidešimt minučių niekas daugiau nebeužkimba, tad nusprendžiu, kad reikia pagaliau apsirengti. Vėjas šaltas, nors ir esu užuovėjoje, tad jaučiu, kad ne tik rankos baigia sustirti. Nusprendžiu keisti ne tik aprangą, bet ir valą. Paviršiuje nematau jokio žuvų aktyvumo, o saulei pasislėpus už debesų žiedeliai apledėja. Tikriausiai ir žuvys šiandien nėra pačios aktyviausios, todėl reikia pasižiūrėti, kas gi apskritai gyvena šiame ežere. Imu skęstantį valą ir rišu baltą papiaakį. Nežinau, kiek žuvų yra šią musę apvalgiusios, bet kol kas rankos nekyla rišti naujos (turiu vienintelę). Mane kankina itin dvejopi jausmai gaudant šia muse. Viena vertus, ji itin efektyvi, bet, kita vertus, tin šlykšti. Surišau kažkada paskubomis iš po tanka gulėjusių medžiagų, bet musė pasirodė esanti itin efektyvi… Tad užmerkiu akis ir žvejoju.
Gal trečiu pravedimu įkertu upėtakį. Šis jaučiasi tikrai didesnis. Ir kova užtrunka gerokai ilgiau. Nors kol kas žuvys nekovoja taip įnirtingai, kaip esant šiltesniam vandeniui, tačiau juos išprašyti į krantą nėra lengva. Galop įridenu paršelį į tinkliuką. Oho, dar tokio didelio nesu sugavęs. Šis keliauja į pintinę. Niom niom, bus geri pietūs.
O po to ežeras visai nurimsta. Tik vėjas pakyla ir žiedeliai šąla net šviečiant saulei. Apeinu visą ežerą, net išbandau šiauriau esantį, sekliu kanalu susijungusį ežeriuką. Jos pasirodo per seklus, kad būtų verta ilgai žvejoti. Bet greičiausiai aš klystu ir bus įdomu čia atvykti atšilus orams. Net alkis ima kankinti, bet prieš tai reikia išbandyti gražiai atrodantį kyšulėlį. Metimas nėra visai lengvas, nes už nugaros status krantas, apaugęs pušimis, krūmais, mėlynių ir girtuokių krūmeiais. Pavyksta užmesti nieko neužkabinus ir musė nespėja praplaukti nė kelių metrų, kai ją sugriebia didelis ir piktas upėtakis. Šis iškart prašo valo, daro žvakę ir bėga kažkur dešinėn. O ten, matyt, žolių sąžalynai, nes žuviai iškilus į paviršių, ant valo kabo didelis kuokštas vandenžolių. Manau, tik pavadėlio storis išgelbėjo nuo nutrūkimo… Taip, va čia tai žūklė.
Pietūs šį kartą bus karališki: dešrelės su bandele, kukurūzai ir net desertas su kava… Seniai taip bevalgiau. Tik bėda tame, kad tik pavalgęs pamačiau, kad čia negalima kūrenti laužo. Laužavietės skirtos anglims. Velniava, kitą kartą reiks įdėmiau viską skaityti. Šalimais esančioje kalvelėje matosi ganėtinai šviežio gaisro likučiai. Nors švedai tikrai liberalūs laužų kūrenimo klausimais, tačiau čia jie nusprendė visiškai uždrausti juos. Matyt, tai yra lengviau nei tikėtis, kad kiekvienas laužo kūrentojas yra pakankamai sąmoningas. Aš gi pasistengiu žarijas užlieti keliais litrais vandens, kad neliktų jokios galimybės gaisrui įsiplieksti.
Popietę nusprendžiu praleisti prie kito ežero. Žemėlapyje matosi visiškai mažutėlytis ežeriukas šalia gerokai didesnio. Abu skirti tik muselinei ir yra netoliese, tad pervažiavimas ilgai netruks. Kelių valandų, likusių iki saulėlydžio, tikrai užteks naujiems plotams ištyrinėti.
Atvažiavęs matau didelį ežerą ir dvi dideles laukines žąsis, kurios, panašu, pasirinko čia perėti. Vaikšto sau po stoyklavietę ir nelabai kreipia dėmesio į atriedėjusią metalo krūvą. Tik man išlipus jos lėtai nukrypuoja vandenin. Nors realiai tai nežinau, ar jos per šiose platumose. Greitai einu kairuoju krantu kažkur link mažojo ežerėlio. Nežinau, ar rasiu, nes žemėlapis pieštas ranka ir mastelis nelabai aiškus, bet lyginant su ežeru, tai neturėtų būti kažkur toli. Mąstau, kad nuo pagrindinio ežero turėtų eiti takelis ir esu teisus. Net ženklas su rodykle: “Sjtärnan”. Lietuviškai turėtų būti Žvaigždis. Takelis itin aiškus ir, matyt, dažnai naudojamas. Tad man belieka tik mėgautis tuo, kad šiandien esu čia visiškai vienas.
Ežeriukas matosi beveik iš karto. Mažutėlytis, apipelkėjęs ir apsuptas pušynų su gretimai esančiais kirtimais. Vieta labai primena Povilnį, esantį Dzūkijoje. Tokių pelkėtų ežeriukų pas mus nedaug. Įdomu, ar ir ten būtų įmanoma prileisti upėtakių?
Visai šalia kranto bulktelėjusi žuvis nuteikia itin gerai! Keičiu valą, bet rišu ryte naudotą bugerį. Bet ties bulkavusia žuvimi niekas nebenori kibti. Visgi pametėjus į kitą pusę musę sugrebia kažkas ir gan smagiai priešinasi, bet iškart jaučiu, kad bus mažiukas. Tik prisitraukęs matau, kad tai margis. Gražus, bet toks daugiau papilkėjęs nei pasipuošęs didingu gelsvai rudu apdaru. Bet gal kada nors užaugs ir iki rimtų dydžių. Betraukdamas žuvį įlankėlėje matau didelę bulką, bet pradėjus žvejoti, žinoma, niekas nekimba. Gal kokią valandą bandau ir vienur, ir kitur, bet nei kas kimba, nei žuvys rodosi. Galiausiai nusprendžiu grįžti prie papiaakio. Ilgai laukti netenka: beveik visai po kojomis kažkas agresyviai paprašo musės ir valo. Ujuj, labai smagiai kovoja vaivorykštukas. Net keista tokiame mažame ežerėlyje žvejoti tokias žuvis. Bet smagu!
Saulė jau leidžiasi už miško. Kaip gera, kai sugrįžta šviesa. Rodos, taip ilgai buvo tamsu, kai ryte išeini tamsoje ir tokioje pat tamsoje grįžti namo. O dabar viskas tik geryn. Greitai ateis laikas, kai nebereikės nė papiaakių. Bus galima mėgautis žūkle nuo paviršiaus.
