Pastebėjau, kad mano gyvenime išryškėjo savotiškas cikliškumas. Maždaug nuo sausio iki balandžio, priklausomai nuo užimtumo ir orų, imu beprotiškai ilgėtis vasaros. Ne, ne tokios vasaros, apie kurią svajoja didžioji dauguma populiacijos, kai yra karšta ir galima be jokio tikslo ir prasmės švaistyti gyvenimo laiką ir odos epitelio ląsteles pliaže. Ne, aš pasiilgstu vabzdžių, kurie priverčia žuvis žvelgti aukštyn ir maitintis nuo paviršiaus.
Geriausiai tai atspindintis požymis yra Adamsukių rišmas. Tai reiškia, kad pernelyg didelę įtaką padarė John Gierach raštai, Rolf Nylinder ir Jazz and Flyfishng filmukai… Imu impulsyviai pirkti plunksnas, kurių gal man visai nereikia, rišti 16 ir 18 nr muses, kurias jau darosi sunkiau sužūrėti ir šeimai skirtas laikas eina šuniui ant uodegos, nes aš ištisai svajoju apie tai, kaip tyrinėsiu naujus upelius, kaip mėgausiuos upėtakių bulkavmu vasaros vakarais… Žodžiu, visa tai yra visiška priešingybė frazei “gyventi šia akimirka”. Bet šią problemą turėjau visada.
Keista, bet panašu, kad išties gyvenu šia akimirka tik tada, kai svaidau plastikinį laidą su anglies pluošto pagaliu rankoje.
Tačiau noras žvejoti ima viršų. Nesvarbu, kad kovą norisi lašalų, jų vis tiek nebus. Šiaip ne taip per trisdešimt gyvenimo metų imu priprasti prie minties, kad neįmanoma gauti visko čia ir dabar. Su šia problema tik ima susidurti mano vaikai. Įdomu, kiek laiko jiems prireiks suvokti tas pačias tiesas. Tikiuosi, mažiau nei man.
Nors tema apie orą yra banali, tačiau visada aktuali, nes kasdien būna kažkas naujo. Kol kas oras lygiai toks pats kaip ir lapkričio pabaigoj: lyja, pučia vėjas, kartais sninga ar pašąla. Retai kada šviečia saulė ir būna ramūs orai. Žodžiu, nelengva. Bet aš ir toliau rišu papiaakius, imu skęstantį valą ir keliauju prie ežero. Noras žvejoti ima viršų. Kadangi nesimėgauju galimybe žvejoti kada tik noriu, tai tenka prisitaikyti ir stengtis išnaudoti menkiausią galimybę. Prakeikta lazda turi du galus, todėl oras, kaip tyčia, būna baisus. Tada ir vėjas būna stipriausias, oras šalčiausias ir kritulių kiekis didžiausias. Bet juk mes, muselininkai, lengvų kelių neieškom.
Kai pasiseka gauti galimybę ištrūkti prie vandens, stengiuosi išnaudoti kiekvieną akimirką. Nė nesvarbu, kad prištai net dega nuo drėgmės ir šalčio, o striukė, kurią naudoju jau kokius penkerius metus, nesulaiko lietaus. Jaučiu kaip sprandas ir nugara šąla, o ištisai pučiantis vėjas visai nepalengvina situacijos. Vėjas toks, kad galiu užmesti tik viena kryptimi. Na ir pati žūklė nėra itin maloni, nes mėtau skęstantį valą su gan dideliu strymeriu. Nors, gerai pagalvojus, žūklė yra lygiai tokia pat įdomi kaip ir strymeriavimas Lietuvoje: llgas drožimas ir ganėtinai reti kibimai. Tik kibimai čia dažnai apdovanojami pusantro kilogramo ir didesniais upėtakiais.
Užmetu ir lėtai skaičiuoju iki šešių ar aštuonių. Valas turėtų skęsti apie 10 cm per sekundę. Plius, jis skęsta viso pravedimo metu, tad beveik kiekvieną kartą kabinu dugną. Net jei musės ir plaukian gan aukštai, kiek leidžia pavadžio ilgis, jos vis tiek sugeba užsikabinti už įvairiausių žolių. Bet dažniausiai pravedimas būna be kliuvinių. Timpt….laukiu kelias sekundes…timpt….timpt… Vos vos juntamas valo patempimas ežero link – kertu – kažkas anam gale pradeda spurdėti. Uj… Smagiai kovoja tie vaivorykštukai. Aišku, ne vasaros jėga, kai šokinėja visą laiką ir prašo valo iš ritės, bet vis tiek meškerė į riestainį susiraičius.
Viskas labai paprasta. Bet dar ne tas. Ne, dar tikrai ne tas momentas, kai gali stebėti vandens paviršių ir tikslingai pateikti musę godžiai kažką nuo paviršiaus renkančiam upėtakiui. Bet jau greitai, labai greitai ateis tas laikas. Net ir dabar, jei tik būtų ramesnis oras, be vėjo ir termometro stulpelis pakiltų iki 8 laipsnių, pradėtų krutėti uodai ir ankstyvės, gal net vienas kitas lašalas pasirodytų paviršiuje.
O dabar belieka toliau sukti Adamsiukus svajojant apie artimus ir tolimus vandenis. Smagu juos rišti, nors jie gal dar ilgai gulės nepanaudoti…
