Nėra geresnio laiko už gegužės mėnesį. Viskas pradeda žaliuoti, žydėti, šilti, skristi ir… kibti. Žinoma, šis aspektas yra vienas svarbiausių. Anksčiau beveik kiekvieną gegužės savaitgalį praleisdavome pas Justą kaime. O dabar džiaugiamės, kai kartu ten nukeliaujame bent kartą per metus. Taigi teko ten būti tik lygiai prieš metus. Pasakiškame tvenkinėlyje gaudėme karpius ir kitus jo gyventojus, o upėje pakalbinome šapalus. Šiemet gi net su muse pabandėme šapalų kantrybę. Bet apie viską iš eilės.
2015
Pavasaris, jei gerai pamenate, buvo ganėtinai vėlyvas. Tokia žaluma, kokia yra dabar, atkeliavo bent savaite vėliau. Mūsų tikslas buvo suvilioti pirmuosius karpius ir upėje pasigauti šapalą. Plūdine. Taip, plūdine – lengvai, ramiai, šiek tiek pajaukinus kukurūzais. Labai smagu buvo. Justas sugebėjo net lydeką strymeriuku suvilioti.
Tvenkinėlyje karpiai nekibo. Tiksliau, vienas užkibo, tačiau sugebėjo atsikabinti. Nors eiliniai lynai ir karšiai džiugino.
2016
Šiemet netyčia gavosi, kad abiems sutapo savaitgalis, kai nebuvo būtinybės kažkur lėkti ir užsiimti pasaulio gelbėjimu. Nerealiai pasisekė, kad tokiu laiku turėjome dvi dienas, kurias galėjome skirti bulvių rūšiavimui, perrūšiavimui, jų nešimui iš rūsio ir vėl atgal, sodinimui ir žemės kasimui. Juokauju, šie darbai buvo tik tarp kitko. Didžiąją dalį laiko praleidome prie upės ir tvenkinio.
Kadangi diena buvo itin karšta, tai iškart po sočių pietų lėkėme prie upės. Viskas atrodė labai daug žadančiai: šilta, vandens paviršiuje daug vabzdžių, nuoat šmirinėja aukšlės. Tačiau šapalo pagauti nepavyko. Kadangi Justas užsikasęs darbais tiek, kad net nesugalvojo, kad riekia pasikeisti skęstanį valą į plaukiantį, tai žvejojo strymeriais. Ir jam vieninteliam pavyko sugauti žuvį – salatį. Gražus, stiprus. Jei gerai pamenu, jų gaudymas dar draužiamas. Taigi žuvis keliavo atgal į upę. O mes, žinoma, prie tvenkinio.
Sėdėjome ilgai. Ir vakare kol jau visai nieko nesimatė. Ir ryte, kai dar nieko nesimatė iki kol vėl nieko nebesimatė. Kibimas toks nelabai koks. Karpiai tapo tikrais gudragalviais ir mūsų primityvūs metodai jiems nelabai patiko. Tačiau vis tiek vienas kitas pasirašė, pavyko ištraukti tik vieną. O šapalai, lynai ir karšiai karts nuo karto džiugino. Justo brolis, Vytautas, sugebėjo net vabalu šapalą sugauti. O vakare pakilo TOKIA meknė, kad galima į kelnes pridėti. Prieš trejus metus Justas į tvenkinuką įleido tris meknes, svėrusias po maždaug 1.5 kg. Sprendžiant iš nugaros pločio ir nugarinio peleko, dabar šios žuvys terorizuoja viską, kas kruta ir telpa į žabtus… Ateis laikas, ir jas pavyks suvilioti..
Šiaip buvo labai smagu. Seniai taip gerai bebuvo…
