Toks jau esu, kad rašau retai. Tiesiog nebesu to amžiaus, kai viską reikia kelti į internetą, kad gauti bent jau kelis laikus. Nors, gerai pagalvojus, gal vis dėlto ir įkeliu. Tik tą darau instagrame. Hm, reiks įsikelti instagramo karuselę ir čia puslapy. Bus daugiau laikų iš kokių penkių žmonių, kurie vis dar karts nuo karto paskaitinėja sapaliones šiame puslapyje. Bet kažkaip nuklydau. Šį kartą norėjau pasidalinti mintimis apie trumpas atostogas šiaurėje, kurias apturėjau birželį. Buvo smagu. Nors, kaip sako Justas, vienam žvejoti yra kažkokia nesąmonė. Aš visgi jau pripratau… Dabar keista žvejoti ne vienam.

Taigi kažkada 24 savaitės sekmadienį susirinkau visas šmutkes į mašiną ir anksti ryte išlėkiau šiaurės link. Iškarto turiu pasakyti, kad man vairuoti nepatinka ir aš nekantraudamas laukiu, kada mašinos važiuos pačios. Tada va bus galima ramiai snausti. Dabar gi snausti yra pavojinga, o aš turiu tendencijų užmigti, kai to mažiausiai reikia. Todėl 13 valandų kelionė vienam nėra pats geriausias reikalas. Tačiau, mano nuostabai, viskas praėjo sklandžiai. Perklausiau pusę knygos, bandžiau atrasti naujas muzikas ir krūvas podcastų. Kava, užkandžiai besikeičiančios Švedijos vaizdai kelionę pagyvino. Vakarop jau buvau vietoje.

Dienoraščio neberašau, tad prisiminti visus kiekvienos dienos dienos niuansus būtų sunku. Rodos, viskas susiliejo į vieną. Žvejojau naktimis, o dienomis miegojau, valgiau ir skaičiau knygą. Superinės atostogos, manau. Vietoj nuodugnaus pasakojimo, geriau pakalbėsiu apie mano strategiją žvejojant lašišas. Aš tikrai nežinau, ar taip viską reiktų daryti, bet man taip labiau patinka ir rezultatai nėra patys blogiausi.

Aš žvejoju labai aktyviai. Pirmiausia, tai neužsibūnu vienoje vietoje. Turiu 4-6 pūlus, kurie man patinka ir juos nuolat keičiu. Praeinu du – tris kartus ir lekiu kitur. Dažnai praeinu vieną kartą, nes tiesiog nematau prasmės užsibūti. Geriau jau sugrįžti vėliau. Nebent matau, kad žuvis nuolat kyla ir ateina šviežia porcija potencialiai kibti norinčių žuvų. Tikrai nežinau, ar taip yra, bet dažnai susidaro įspūdis, kad tik dalis lašišų nori žaisti pagal mūsų taisykles, tai yra, ragauti musę. Aš ieškau būtent tokių žuvų, kurių, matyt, yra mažuma. Man atrodo, kad nuolat keisdamas žūklės vietas, padidinu savo šansus pravesti musę būtent tokiai žuviai prieš nosį. Bet gal aš visiškai klystu. Galų gale, aktyvi žūklė yra daug įdomesnė nei sėdėjimas viename pūle ar juo labiau eilėje.

Antra, aš žvejoju labai aktyviai. Tai reiškia, kad musė plaukia greitai. Birželį vanduo šiltas, tad skandinti ir ridenti padugniais musės neverta. Stengiuosi mesti 45 laipsnių ar statesniu kampu, kas leidžia greitai pravesti musę. Be to, beveik visada aktyviai ir greitai surinkinėju valą. Net ir ten, kur srovė gan stipri. Žinoma, pravedimą varijuoju, bet pastebėjau, kad toks metodas ganėtinai pasiteisina. Esu tikras, kad greitis yra vienas svarbiausių aspektų. Vadinamąjį stripiną atradau Mörrume, nes ten daug vietų, kur srovė lėta arba sudėtinga ir tai leidžia gerokai pagerinti musės pravedimą. Kai pagalvoju, kiek Lietuvoje praleista dienų netinkamai pravedinėjant musę arba nurašant pūlus dėl to, kad “neįmanoma pravesti musės”, net plaukai šiaušiasi…

Kalbant apie muses, realiai žvejoju viena muse: sunray shadow muse su Haugur spalvine variacija. Justas pernai užrodė tokį spalvinį variantą, kuris kuo puikiausiai pasiteisino. Žinoma, turiu dar šimtą ar kelis šimtus musių su savimi, bet keičiu tik kartais, jei matau, kad įprastinis variantas visiškai nepasiteisina. Musė nemaža, bent 7-8 cm, bet ją pravedinėju greitai, kam ji ir yra skirta.

Taigi tokie va pastebėjimai, kurie išsigrynino per pastaruosius kelerius metus. Kaip bus vėliau, nežinau, nes gal viskas keisis iš esmės. Gal atsivers galimybės aplankyti kitas, kardinaliai kitokias upes. Su lašišomis tas ir įdomu, kad nėra jokių taisyklių, viskas reliatyvu. Man visa tai pasiteisina, bet kitiems gal visiškai kita dirba…

Apibendrinant, žvejojau geras penkias dienas. Oras buvo puikus, gan vėsokas, net šiek tiek palijo. Tik paskutinę dieną atslinko karščiai. O šeštadienį atsikėliau dėl neįmanomo karščio. Kai hamake guli be jokio pašiltinimo ir prakaituoji kaip kiaulė, geriau vynioti meškeres ir traukti namo. Taip ir padariau. Keista, bet net ir kelionė namo nebuvo sudėtinga. Nors teko nusnausti miškuose prie Grännos. Viso sugavau tris žuvis ir dar buvo keli kibimai. Visai smagu. Kiek geriau nei gūdžiais 2015 metais, kai su Justu žvejojome dešimt dienų ir teturėjom vieną kibimą per abu.

Jau laukiu kito sezono…

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.