Martynas Počebutas ne kartą yra nustebinęs savo įspūdingomis kelionėmis į išties egzotinius kraštus. Pasganykite akis jo FB puslapyje ir suprasite, apie ką kalbu. Šį kartą jis kartu su su koleka Kęstučiu Mcp apsilankė Belize flatsuose. Sena mano svajonė yra nukeliauti iki tokių vietų pavaikyti albulių (bonefish), tarponų ar kitų smagumynų. Apie permitus visgi esu pakankamai prisiskaitęs, kad žinočiau, jog juos sugauti yra sunkiau nei sidabrinę lašišą Neryje. Bet vis tiek labai smagu skaityti Martyno pasakojimą ir žiūrėti išties įspūdingus vaizdus…
Beje, tai yra pirmasis ne mano ar Justo sukurtas reportažas. Manau, reikia atsinaujinti šiek tiek ir kažkaip gaila, kad daugybė gerų reportažų nugula feisbuko beprasmėse platybėse. Tad jei norite pasidalinti ir išsaugoti savo kelionės ar žūklės įspūdžius, galite siųsti viską man.
Belize – nedidelė centrinės Amerikos šalis skalaujama Karibų jūros. Čia plyti antras pagal dydį koralinis rifas, kuris pagal gyvybingumą tituluojamas Nr. 1 Pasaulyje. Kelionė čia buvo bene spontaniškiausia iki šiol. Su Kęstu (tada dar nepažįstamu) susirašėme vienoje iš žvejybinių FB grupių ir visiškai spontaniškai nutarėme lėkti į šiltus kraštus ir išbandyti saltwater flyfishing. Pakankamai greitai peržvelgę galimas kryptis apsistojome ties mažai žinoma ir egzotiškai skambančia šalimi. Beabejo pasižiūrėjome užkabinančių youtube video ir beieškodami organizatorių/gidų apsistojome ties Belize Permit Club. Permitas, kaip žuvis, man asmeniškai nebuvo žinomas, bet pasirodė labai įdomus žūklės objektas, todėl galvojau, kad bus smagu jų prigaudyti ☺ Tik kiek vėliau, kai kelionė buvo pilnai užboookinta, po truputį supratome, kad permitas yra viena atsargiausių jūrinių žuvų, reikalaujanti didelio meistriškumo ir sėkmės norint ją sugauti, ir kad bet koks permitas (nepaisant dydžio) jau yra trofėjus.
Taigi pirmoji planavimo ir kelionės užsakinėjimo dalis buvo labai lengva ir sklandi, todėl nekantriai laukėme savo išvykos 2021m. gegužę. Deja toliau taip sklandžiai viskas nebevyko. Pradedant nuo Amerikos užsidarymo užsieniečiams, baigiant trečiu skrydžių atšaukimu paskutinę naktį.. Tačiau kantriai kentėję su Kęstu sugebėjome išvykti į Belizą Kalėdų periodui. Realiai iš ketvirto bandymo ☺
Kelionė iki galutinio taško tikrai varginanti ir ilga, trys tarptautiniai skrydžiai ir vienas trumpas vietinis, bei transferis į lodge. Pats lodge‘as yra įkurtas nedideliame kaimelyje apsuptame džiunglių ant upės kranto. Tai tvarkinga, sąlyginai kukli (bet neprasta) sodyba su dviem dviviečiais kambariais svečiams, virtuve, valgomuoju ir erdve pasisėdėjimui, prie upės dokas su dviem laivais – superpangomis, galinčiai praplaukti itin sekliomis vietomis.
Nuo doko iki jūros apie 20min. plaukimo upe.
Standartinė žvejybinė diena prasideda ansktyva rytą apie 4:30-5:30, plaukimas tamsoje iki jūros, pusryčiai beplaukiant, su tikslu tik prašvitus jau būti žvejybos vietoje – „flatsuose“. Tada žvejyba iki popietės ir išsimaudžius žydroje jūroje plaukimas atgal į Lodge, visai kaip įprasta normali 8val darbo diena. Kadangi mes žvejojome dviese su Kęstu iš vieno laivo, tai žvejybinį laiką dalindavomės, nes nuo denio saugiai gali žvejoti vienas žmogus. Kai kuriais atvejais galėdavome museliauti braidydami, tuomet laiką išnaudodavome abu. Svarbus faktorius, kuris man buvo sąlyginai naujas, kad ši žvejyba išskirtinai – sight fishing, tai reiškia, kad lėtai stumiantis laivu ieškai žuvies ir metimus atlieki tik tada, kai turi konkretų taikinį. Neretu atveju tai buvo savotiškas iššūkis, nes labai daug laiko praeidavo nieko nematant ir nepadarius nei vieno metimo. O ir lemiamu metu tiek laiko išlaukus, dažnu atveju dreba rankos, pinasi šniūras ir užgriūva visi kiti rūpesčiai ☺
Taigi turėdami 7 dienas žvejybos permito taip ir nesugavome, bet bent jau turėjome kelias realesnes progas. Didžiausią įspūdį palieka seklumoje besimaitinantys permitai, kuomet iš vandens kyšo jų pelekai ir uodegos, tas vaizdas vertas visų įdėtų pastangų ten atsidurti. Kitu atveju pavykdavo pamatyti ir plaukiančius permitus (pavienius ir grupelėmis), galbūt vienas idomesnių variantų, kada permitas plaukia „patruliuodamas“ virš didelės rajos ir laukia jos pakelto ar pabaidyto grobio. Pasirodo toks reiškinys yra dažnas ir visada pamačius dugną drumsčiančias rajas, reikia dairytis permito arba jack‘ų plaukiančių virš jos.
Vienas svarbiausių faktorių žvejybai flatsuose yra potvyniai (tide’ai), kurie, pasirodo, nėra stabilūs ir toli gražu prognozuojami. Klausant gido pasakojimų suprantau, kad geras tide‘as buvo gal tik vieną dieną.. Kitu atveju seklumose yra per mažai vandens ir žuvys laikosi giliau, bei yra sunkiai pasiekiamos. Taip pat svarbi aplinkybė yra ir sezonas, tik būdami vietoje atradome informaciją, kad gruodis yra bene prasčiausias mėnuo permitų žūklei Belize.. Tačiau kaip minėjau pandemija ir kiti nuo mūsų nepriklausantys faktoriai taip jau sudėliojo šią kelionę. Būdami lodge sutikome 2 pagyvenusius amerikiečius, kurie yra jūrinės žūklės fanatai ir nuolat keliauja po egzotiškiausias šalis žvejoti museline, mūsų paguodai vienas jų buvo jau 3kartą Belize ir vis dar nesugavo nei vieno permito..
Žuvies kiekis ir jų kibimas tikrai skiriasi nuo motyvuojančių youtube filmukų. Tam, kad sugauti didelę ar trofėjinę žuvį, reikia labai stipriai „dirbti“. Žinoma, esant kitoms sąlygoms ar sezono metui, tai padaryti galima ir lengviau. Drauge su Kęstu pagavome po +/- 8 ar 9 rūšių žuvis. Kęstui nuėjo kažkoks jūrinis monstras, kurio sustabdyti nepavyko. Prigaudėme barakudų, kelių rūšių jack‘ų, bonefish‘ų, snaperių, vietinių vėjažuvių ir kito gėrio. Tiesa Kęstui pavyko sužvejoti ir 2/3 bonefisho, nes 1/3 tiesiog nurėžė stambi barakuda ☺
Atskirai noriu pasidalinti ir klaidomis, kurios gali pagadinti tokias išvykas. Pirma, su kuo mes susidūrėme dar planuodami kelionę (ir patys ignoravome), tai itin skurdi komunikacija iš savininko- headguide‘o. Į mums natūraliai kylančius klausimus atrašinėjo keliais žodžiais, dokumentų ar kitų dalykų turėjome prašyti daugybę kartų ir visumoje bendravimas buvo itin skurdus, sunkus. Mes vylėmės, kad visa tai pasikeis, kai atvyksime į vietą, nes tada mes būsime svarbiausi ir sulauksime dėmesio. Ir tai buvo antra mūsų klaida, nes vietoje mus pasitiko gidas, kuris praktiškai nieko neaiškino, labai mažai bendravo ir tai stipriai įtakojo ir galutinius rezultatus. Idomiausia tai, kad Belize Permit Club yra labai rimta vieta, kurią skelbia ir Yellow Dog Flyfishing Adventures (bei organizuoja tokias keliones), o savininkas, su kuriuo sunkiai sekėsi bendrauti – Wil‘as, žinomas kaip žvejybos flat‘suose legenda.. Tačiau nuoskaudų laikyti neverta ir šiuos dalykus priėmėme kaip labai svarbią pamoką ateities kelionėms.
Reziumuojant Belizas kaip žvejybos kryptis yra tikrai vertas kelionės, tačiau reikėtų būti pasiruošus namų darbus ir taikyti į geriausią laikotarpį konkrečioms žuvims. O jų ten yra tikrai daug, tai ir milžiniški migruojantys tarponai, bonefishai, permitai, jackai, snookai, barakudos ir kt. Didelis Belizo privalumas yra tas, jog tai yra bene vienintelė anglakalbė šalis centrinėje Amerikoje. Todėl susikalbėti vietoje nėra jokių problemų. Žmonės yra labai atsipalaidavę ir tiesiog gyvena „island life“ rėžimu: niekur neskuba ir laikas ten nėra nusakomas tiksliai ☺ Šalyje yra nemažai skurdo ir juntama atskirtis, tačiau turistus jie gerbia ir saugo. Be žvejybos, ten galima rasti daugybę kitų veiklų – Majų civilizacijos palikimo lankymas, turai į džiungles, plaukimas upe urvų sistemomis, nardymas jūroje ir tt. Atskirai verta paminėti tikrai itin skanų, dažnu atveju aštriu (vietiniu, legendiniu) padažu gardinamą maistą.
