Atsidariau

Žiauriai žiauriai žiauriai pasiilgau paprastos žūklės. Be jokių dvirankių, skęstančių valų, sunkių masalų. Tiesiog norisi ramiai žvejoti taip, kaip ir reikia – sausa muse. Šiemet gamta mums suteikė galimybę jau dabar sugauti pirmąsias žuvis sausa muse. Tik reikia netingėti ir paieškoti. Žinoma, didelių žuvų gal ir nepagausit, bet juk galima žvejoti mažuose upeliuose, kur gyvenimas vandens paviršiuje jau verda.

Velykų savaitgalį nulėkiau prie mylimojo upelio, kur jau pirmoje duobėje bugerį griebė upėtakiukas. Bet svarbiausia, kad jis musę paėmė nuo pat paviršiaus. Einant toliau vis mačiau duobelėse ramiai bulkuojančius upėtakius. Bet, žinoma, kaip tyčia neturėjau jokių musių, imituojančių vabzdžius – vieni strymeriai. Todėl kitam savaitgaliui paėmiau ir apgailėtiną sausų musių dėžutę. Apgailėtiną, nes joje kokios 5 Elk Hair Caddis musės. Čia kaip batsiuvys be batų, taip ir aš…

Jau atsidūręs prie upelio pradėjau žvejoti taip, kaip tai darau vasarą: brendu ir mėtau sausą musę prieš srovę. Tačiau gerų rezultatų nesulaukiau, tad nusprendžiau prisėsti šalia bebrų užtvankos ir palaukti. Po kelių minučių pastebėjau judesį: aname krante, visai šalia šaknų kažkas ramiai rinko vabzdžius. Tuo metu skraidė viena kita apsiuvėlė, lašaliukas, ankstyvės. Sprendžiant iš ratilo, rinko kažką įstrigusį paviršiaus plėvelėje. Ėmiau sėlinti ir pavyko kelis kartus taikliai užmesti, tačiau atsako nebuvo.

Bulkavo ir šalia rasto keliais metrais aukščiau, tad užmečiau ir ten. Musei praplaukus kelis metrus ir man jau taikantis permesti iškilo upėtakis ir ją griebė, tačiau pakirsti nepavyko. Nieko tokio, dar aukščiau taip pat bulkavo net du upėtakiai. Užmečiau artimiausiam ir jis susigundė, tačiau atitrūko.

Aukščiau esantis kažką aktyviai rinko šalia kranto, bet mano musę ignoravo. Palaukiau, kadangi neturėjau kitų musių pakeitimui, ir vėl užmečiau. Šį kartą pagriebė, tačiau nepakirtau. Hm… Užmečiau dar kartą, vėl griebė ir vėl nepakirtau. Velniava, kas čia dabar? Trečią kartą pasikartojo tas pats. Matyt, per ilgas pvadėlis.. Bet žuvis nusibaidė, tad tai didelės esmės nesudaro.

Pirmoje duobelėje vėl pradėjo bulkuoti. Šį kartą musę pateikiau iš aukščiau ir po taiklaus metimo po šakomis ji dingo ratile. Šį kartą pakirtau sėkmingai. Et, nedidukas, tik kažkoks labai jau sidabrinis. Pasirodo, strepetys! Nustebino jis mane. Esu tik kartą sugavęs strepetį gerokai aukščiau. Bet, matyt, užklysta ir jie čia.

Taigi va taip ava smagiai pažvejojau. Žinau, norint sugauti rimtą upėtakį, reikia strymerio, bet velniop. Kartais taip malonu tiesiog ramiai ir gražiai pažvejoti mažas žuvis.

Dar pabandžiau surišti vieną musę, kuri vadinasi Red Quill, tik sparniukai iš pilko gaidžio. Labai apsidžiaugiau savo nauju pirkiniu – light dun genetiniu skalpu. Nerealus daiktas. Ir kūnelis iš rudo gaidžio skalpo atrodo puikiai. Oj, kepsiu dabar klasikines sausas muses. Įkvėpimas pagavo paskaitinėjus šį puslapį.