Kadangi pažadėjau padovanoti visas savo sausas muses, tai dabar sėdžiu ir rišu viską iš naujo. Jei atvirai, tikslas ir buvo atlaisvinti vietą ir turėti galimybę rišti. Kol kas esu ant įkvėpimo bangos, tad reikia naudotis proga. Panašu, kad taip būna kas penkerius metus, tad va sėdžiu ir raišioju. O kartu ir pafotografuoju. Nieko ypatingo, bet visai smagu.
Kažkada buvau giliai įkvėptas John Gierach skaitalų ir kažkurioje iš jo knygų jis net yra parašęs skyrelį apie Adams. Be to, jis yra daug rašęs apie žūklę mažuose Kolorado valstijos upeliuose, kur žuvys nelabai išrankios, ir užtenka turėti dėžutę su Adamsais nuo 12 iki 20 numerio. Su šia muse greitai tekančiame vandenyje galima kuo puikiausiai žvejoti tiek apsiuvų, tiek ir lašalų ritimosi metu. Net ir išrankesnes žuvis įmanoma pergudrauti.
Žiūrint į Adamsiuką, tokia spalvų kombinacija su pilka, ruda ir grizliu yra labai prie širdies. Musė imituoja viską ir kartu nieko konkretaus. Tiesiog tradicinė musė, kokios buvo labai populiarios bent jau šimtą metų. Jei interneto platybės neklysta, Adams sukurta 1922 metais Leonard Halladay iš Mayflield, Mičigano valstijoje. Pradėjus žiūrinėti žemėlapį, panašu, kad miestelio apylinkėse yra visai įdomių upių ir ežerų.
Nesu Jungtinių Valstijų istorijos ekspertas, bet, rodos, iki kontakto su europiečiais šioje žemyno dalyje upėse gyveno gausi kiršlių populiacija ir vadinamosios amerikinės palijos (brook trout, Salvelinus fontinalis). Kadangi nesu ekspertas, tai nežinau, ar šaltavandeniuose upeliuose buvo ir kitų žuvų rūšių. XIX a. reikalai ne tik kiršliams, bet ir apskritai visai JAV gamtai pasisuko labai bloga linkme. Konkrečiai Broadman upėje medienos pramonė, o po to sekęs hidroelektrinių vystymasis tiesiog nušlavė vietines populiacijas: iškirsti miškai ir užtvankos pakėlė vandens temperatūrą, erozija pablogino cheminę sudėtį. Griuvo ištisos ekosistemos. Kiek suprantu, kiršliai galutinai išnyko Mičigano valstijoje maždaug tada, kai Halladay rišo pirmuosius Adamsiukus. Situacija buvo gelbėjama iš Europos atvežtais margaisiais upėtakiais ir iš šalies vakarų atgabentais vaivorykštiniais upėtakiais. Įdomu, kokiomis sąlygomis žvejojo ponas Halladay ir Adams…
Kiek matau, situacija dabar yra kardinaliai geresnė. Nors kiršlių upėje nebėra, bet už tai galima smagiai pažvejoti margųjų ir vaivorykštinių upėtakių bei palijų. Rudenį iš Mičigano ežero į upę atplaukia ramiojo vandenyno lašišos ir steeheadai. Nors, manau, galima ilgai diskutuoti apie tokius gamtos pertvarkymus… Bet, matyt, svarbiausia yra tai, kad upė vėl apsupta miškų.
Adams rišimas neturi visiškai nieko ypatingo. Nors šiuolaikinė musė kiek skiriasi nuo originalios, bet tai vis tiek tokia pat visiškai klasikinė sausa musė. Matyt, gerokai patobulėjo medžiagos, ypač akuotai, bet pati technika yra nelabai pakitusi. Nors pirmosios musės turėjo uodegą iš auksinio fazano, bet aš pats tokiais smulkiais niuansais kaip uodegos spalva nelabai tikiu. Gal jie ir turi įtakos, bet daug svarbiau yra musės forma ir siluetas. Klasikinės sausos musės, nors ir būdamos efektyvios, kartais gali neįtikti išrankioms žuvims. Ypač ramioje tėkmėje. Todėl aš visada turiu gerą krūvą parašiutų. Jų padėtis vandenyje yra daug tikroviškesnė nei musių su klasikiniu akuotu. Ieškant Admas parašiuto google išmeta dešimtis trečiose šalyse surištų musių. O gal žmonės nuoširdžiai riša juos su tokiu tankiu akuotu, tikėdamiesi, kad daugiau apvijų pagerins plūdrumą. Tačiau plūdrumas priklauso ne nuo to, nes parašiutu užvyniotas akuotas daug geriau laikosi ant paviršiaus vien dėl savo pločio. Tad ilgesni šereliai pagerina plūdrumą, jų kiekis gali būti labai nedidelis. Net ir maniškėse musėse yra kiek per daug apvijų ir tokia musė galėtų nesuveikti įnoringesnėms žuvims. Bet man to pakanka.
Dabar prisirišau Adamsų nuo 10 iki 18 numerio. Kadangi tai tikrai labai einama musė, imituojanti viską, kas tik nors kiek primena lašalą, tai vietos negailiu. Be to, prisinarpliojau lygiai tiek pat daug parašiutinių variantų. Kaip jau sakiau, kol kas esu ant bangos, tad reikia nepraleisti progos.
Beje, savo musėmis buvau labai patenkintas. Jos nėra visiškai tobulos, bet man vis tiek visai patiko. Kita vertus, pradėjus jas fotografuoti iš arti, išlindo daug smulkmenų, kurios nuoga akimi nelabai matosi. Tai siūlas per daug matosi, tai klijais negražiai sudžiūvę, tai akuoto šereliai netvarkingai stovi, tai palikta plunksnos dalis. Nepriartinus tokios smulkmenos yra vos pastebimos, bet macro objektyvas viską atskleidžia. Yra kur tobulėti…
Manau, daug kam patiks paklausyti Halladay anūko pasakojimų apie senelį. Rodos, toks mažas ir nereikšmingas daiktas kaip plunksų bei kailio kuokštelis ant metalinės užaštrintos vielos, bet galima tiek daug apie jį pasakoti.
