Тундра мать part IV

Rugpjūčio 10d., penktadienis

Ryte pirmasis prabunda Justas ir išverda košės, o dabar jau sėdime po arbatėlės ir šokolado – puikus rytas. Valiuška jau pučia savo pustrečio kilogramo sveriantį „Alpacka Raft“ plaustelį. Atrodo juokingai ir labai nepatikimai, bet pačiupinėjus gali įsitikinti, kad daiktas neblogas. Būtų gerai ir mums tokį kada nors įsigyti.

Šiandien plauksime iki Kumuškos. Vėl išsiruošiame labai vėlai, išplaukiame tik po trijų. Praplaukiame gražias duobes, greitai pasiekiame ir „kubiko rubiko“ kalną. Žemiau jo sustojame trumpam pažvejoti, bet apart kelių kiršlių nieko doro nepagauname. Vos už kelių posūkių jau ir vietos, kurias vakar pasiekėme, tad išlipame pažvejoti, gal vėl sugausime kokį šlakį. Bet čia taip pat musėmis domisi tik kiršliai. Išplaukę po kelių minučių pasiekiame Kumušką. Sustojame apsižvalgyti ir, įvertinę situaciją, susprendžiame, kad santakoje visai nebloga vieta pastovyklauti. Žemiau ir auksčiau santakos driekiasi kanjonas, o čia vieta su gan patogia aikštele. Matosi, kad čia ne kartą jau buvo stovyklauta, mat po uola net šiukšlių krūva: daugiausia tušti degtinės buteliai, net stiklainių, kuriuose kažkada marinuoti agurkai buvo, radome. Keistų žmonių būna, kurie be degtinės, kečupo ir dešrelių neįstengia gamtoje pabūti.

Nors ir ne pati mieliausia vieta, bet stovykla įkurta ir kepamų žuvų kvapas maloniai nuteikia. Labai skaniai užkandame ir marinuotų kiršlių.

Rodos, nieko doro nenuveikėme, bet visi be jėgų esame, tad po arbatėlės saldžiai užmiegame.

 

Rugpjūčio 11 d., šeštadienis

Dar keturios dienos ir jau bus praėjęs mėnuo nuo išvažiavimo iš namų. Vis dėlto, tokiai kelionei, kaip mūsų, laiko kiek per daug. Vien žvejoti galiausiai pabosta, nes čia žūklė yra per daug gera. Matyt, savaitės žūklės tokiomis sąlygomis būtų per akis. Net dar mažiau. Atsižvejoji, o po kiek laiko vėl nori. Žinoma, čia nėra blogai, bet trūksta iššūkių.

Šiandien labiau buvome susikoncentravę į fotografavimą, o ne į žūklę. Labai norisi įamžinti kiršlio žvakę, bet tai nėra taip jau paprasta. Pirma, sunku laiku sufokusuoti kiršlį, kad nuotrauka būtų aštri. Antra, ne visada spėji paskui žuvį žiūrėdamas per teleobjektyvą. Bet gal kaip nors pavyks. Gerai, kad bent jau kelios visai neblogos nuotraukos gavosi.

Rugpjūčio 12 d.,sekmadienis

Šiandien laiko nestumiame ir skubame susiruošti. Atsikėlę anksčiau nudirbame rytinius darbus: išverdame košę, paskanaujame arbatos su šokoladu, parašome kelias mintis dienoraštyje, susikrauname visus daiktus, spėjame pasirūpinti malkų atsargomis bei prisirinkti pilną katiliuką uogų.

Išplaukę įsitikiname, kad Belaja teka siauru kanjonu. Vaizdai tikrai įspūdingi, net apima jausmas, kad įplaukei į dvasių pasaulį. Šios vietos ypatingos, dvelkia senove. Upė apsupta milžiniškų užapvalintų uolų, po kuriomis vanduo prasigraužęs sau tunelius. Šviesos čia patenka labai mažai, o ir garsų beveik negirdėti. Jei plauktum vienas, tikrai labai nejaukiai jaustumeisi.

Taip sau plaukėme susimąstę, kai kur prašokdami rėveles, kol pasiekėme dar siauresnį kanjoną ir kelią pastojo kriokliukas. Nors jis ir nėra labai didelis, bet šokti per jį nedrįsome. Nėra prasmės rizikuoti pamesti daiktus, sušlapti ar, juo labiau, susižeisti.

Praėję kriokliuką pamatome, kad žemiau, viduryje upės, stūkso didelis akmuo, o aplink jį aptekėjęs vanduo krenta iš kiek daugiau nei metro aukščio į duobę. Laurynas šiandien plaukė su mažąja valtele, tad tiesiog šlipo į krantą, užridėjo kurpinę ant pečių, valtelę pasiėmė po pažastimi ir apėjo kliūtį. Justui su Valiuška teko kiek daugiau pavargti, nes teko katamaraną šiaip ne taip prasprausti tarp akmenų ir nuleisti nuo kruoklio. O ir toliau 50 m ilgio atkarpa nežadėjo nieko gero, nes upė tekėjo tarp gausybės akmenų, tarp kurių buvo tokios protakos, kur tilpdavo tik viena gondola. Tik vėliau sužinojome, kad visą šį kanjoną rusų keliautojai apsineša. Bet mes šiaip ne taip įveikėme kliūtį ir pasiekėme labai gražią duobę.

Manėme, kad čia gali būti susikaupę labai nemekas žuvų kiekis, nes aukščiau upė sunkiai praeinama. Be to, Justas ties viena nuopila rado apgraužtos palijos uodegą – matyt, lokiai ateina čia pažvejoti šokinėjančių žuvų. Bet duobėje karaliavo vieni kiršliai. Ir, tenka pasakyti, nebe kiršliai, o kiršliukai, vos siekiantys 40 cm ilgį. Baisu…

 

Kiek nusivylę išplaukiame toliau. Netolies randame apleistą sugriuvusį namuką. Aplink jį gausu visokio šlamšto, kurį graičiausiai paliko geologai. Radome elektrinių variklių, kažkokių mašinų akmenims skaldyti, net visureigio liekanas. Naudingiausias radinys buvo eglinės ar pušinės malkos, tiksliau, sukapotos lentos, kurios buvo labai sakingos ir mums itin pravers. Be to, apsivalgėme devyniomis galybėmis uogų, kurios čia itin didelės ir saldžios.

 

Praplaukiame nemažas ramumas, pradeda lyti, mes visai sustyrame besėdėdami. Vienoje gražioje duobėje Laurynas sugauna gerokai virš pusės metro ilgio kiršlį. Ką, gi gal ir čia visai smagiai pažvejoti galima. Randame aplink duobę nemažai šviežiai paliktų žmonių pėdsakų – matyt, nencai bandė žuvimi apsirūpinti. Be to, iškart žemiau duobės randame tinklą, ištemptą skersai per visą upę, ir tolumoje kažkur girdime variklio gausmą. Artėja civilizacija.

Pasiekiame įspūdingą kanjoną su labai stačiomis uolomis. Dangus apniukęs, šalta, tylu. Vieningai nusprendžiame, kad vienam čia būtų labai nejauku. Išplaukę iš kanjono pradedame ieškoti vietos stovyklavietei. Ilgai netrunkame ir įsikuriame šalia beržynėlio tarp kadagių. Vieta iš visų pusių apsupta kalvų, tad vėjas mūsų nepasiekia. Ir mėlynių daugiau nei pakankamai! Aplinkui nemažai išvaikščiota – elnių pėdsakai.

Pastebime, kad jau gerokai tamsiau nei tą dieną, kai pasiekėme Volongą. Gerdami arbatą ir skanaudami mėlynes prie šilto laužo aptariame daiktus, kuriuos pasiėmėme į šį žygį. Pavyzdžiui, rūkyklėlė yra visiškai nereikalinga. Pernai, kai jos neturėjome, manėme, kad tai labai naudingas daiktas. Bet šio žygio metu ją panaudojome gal tik du kartus, daugiausiai ji tarnavo kaip dežė susidėti produktams bei puodas žuvienei. O sveria kiek daugiau nei kilogramą ir užima vietos. Į kito žygio sąrašą rūkyklos tikrai neįtrauksime. Druska – paėmėma du ar tris kilogramus. Teišnaudojome vieną butelį, ir tai netaupydami, barstydami kur papuola. Matyt, planavome daug sūdyti. Ką gi, gyveni ir mokaisi. Labai gailimės, kad paėmėme per mažai kavos. Ir arbata jau į pabaigą eina. Šių produktų reikia apsirūpinti dvigubai daugiau. Paėmėme tik 200 g arbatos ir dvigubai tiek kavos. O taip norėtūsi kas rytą atsigerti skaniai kavos. Tiesa, pernai radome daug čiobrelių, o čia nieko tokio nėra, tad arbatos reikia pasiimti 300-400 g.

Dar vienas daiktas, kuris yra labai labai naudingas, tai šliaužtinukas. Mes taip jį praminėme, bet tai iš esmės yra flysinis kombinezonas. Valiuška turi tokį iš „Vision“. Labai naudingas dalykas miegant, žvejojant ramiai ar plaukiant. Jis yra labai šiltas ir tokiose sąlygose labai pravartus. Taip pat labai neblogas daiktas yra flysinis džemperis su „Windstoper“ membrana, nes vėjas čia toks, kad kiaurai pučia, o striukės visada netampysi juk. Dangtis katiliukui padeda sutaupyti malkų, kurių čia nėra labai daug. Smulkmena, bet pakankamai svarbi. Nusprendėme, kad pjūklas yra labai naudingas pagalbininkas, kai aplinkui ne rimti medžiai, o vieni krūmynai. O ir rimtesnius medelius galima patgiai susipjaustyti kulbelėmis, kurias po to su kirviu perskeli ir visa tai labai patogu naudoti.

Rugpjūčio 13 d., pirmadienis

Rytas lėtas, dar lėtesnis nei paprastai. Po pusryčių einame pažvejoti, nes baigiasi žuvies atsargos. Žvejojame sausa ir per puslvalandi pagauname labai daug kiršlių, kurie mums kažkodėl atrodo maži. Pasiliekame pustuzinį, kurių turėtų pakakti kelioms dienoms. Labai nustembame išmatavę žuveliokus – visi po 50 cm. Pernai tokią žuvį pagauti buvo pagrindinis kelionės tikslas, o dabar jau atrodo, kad kažkokie mazgiai kimba. Labai juokinga ir keista.

Šį kartą net papietauti nusprendžiame, nors sunku atsiminti, ar išvis kada pietavome šiame žygyje. Visuomet užtekdavo rytinės košės ir vakarinės žuvies. Matyt, taip elgiamės dėl šalčio, nes tikrai vėsu pasidarė. Išgeriame net po kaušą arbatos. Po to išdorojame ir paruošiame laimikį. Du taparus užmarinuojame, o likusius supjaustome gabalais ir, pasūdę bei papipirinę, sudedame į maišą. Belieka greitai susiruošti ir išplaukti, nes šiandien planuojame pasiekti „laiko ir erdvės lūžį“ bei didyjį kanjoną.

 

Plaukimas nuobodus. Upė suramėja ir jau panašu darosi, kad čia gal ir kokių lydekų turėtų būti. Bet šito taip ir nesužinome, nes uoliai stengiamės irkluoti. Kad būtų linksmiau, dar ir velkę išmetame: per bortą valą ir musę. Karts nuokarto užkimba koks kiršlys, bet visus paleidžiame.

Per pora valandų priplaukiame kanjoną. Upė čia susiaurėje ir pagreitėja. Rėva kanjone didelė, pilna riedulių ir plaukti nebus labai paprasta. Aplinkui labai aukšti ir statūs krantai, kai kur net virstantys uolomis. Randame lygaus kranto plotelį, kuriame jau ir eglės auga, matosi buvusių stovyklaviečių pėdsakai, net sulūžęs sulankstomas stalas voliojasi. Sustojame, bet krautis daiktų neskubame. Pastebime nemažai agatų nuolaužų, tad ropščiamės stačiu šlaitu aukštyn ieškodami įdomesnių akmenų. Randame ne tik agatų, bet ir ametistų. Galiausiai pastebime, kad juos galima kasti iš po žemių ir atskelti nuo akmenų.

 

 

 

Vis dėlto, metas įrengti stovyklą, tad sunešame daiktus šalia buvusios laužavietės. Kažkas gerokai pasistengė rinkdamas agatus, nes randame kelias dideles krūvas akmenų. Jei tokį būtume radę Volongoj, būtume nustebę, koks jis gražus ir būtinai pasiėmę, o čia juos tiesiog išmeta. Įdomu, ką dar gražaus galima rasti šiuose šlaituose.

Kanjonas mus nustebina agatų gausa, raudonaisiais serbentais, kurių čia taip pat pilna, ir labai degiomis bei maloniai kaitinančiomis eglių malkomis. Arbata pas mus beveik pasibaigusi, bet prisimename, kad galima virti eglių spyglius! Ojojoj, koks skanumas tai yra! Saldi spygliukų arbata, dvelkianti miško gaiva ir šviežumu, atgaivina sielas. O jei dar ir chalvos gabalėlį prieš miegą gauni, tai nėra ko daugiau šioj žemėj ir benorėti.

 

Rugpjūčio 14 d., antradienis

Tik dabar prisimenam – vakar gavom žinutę iš Valiuškos draugo, kuris sužinojo viską apie skrydžius iš Indigos. Lėktuvas į Archangelską skrenda tik ketvirtadieniais. Blogai. Situacija su bilietais įtempta. Hm, tikrai blogai. Bet gal kaip nors susitarsime su oro uosto viršininku ar lakūnais. Sunka pasakyti, ar tai pavyks, bet gal kaip nors. Bet to, veta apsvarstyti ir kelis atsitraukimo planus. Pirmasis – plaukti iki Archangelsko su laivu, jei ten išvis tokių yra. Ir su įgula gali nepavykti susitarti. Antrasis variantas, kuris gal net ir geresnis yra, tai skristi į Narian Marą, o iš ten tiesiai į Maskvą ar Piterį. Gal taip būtų ir geriau, nes labai jau daug nesąmonių tam Archangelske. Gal skrydžiai iš Indigos į Narian Marą yra dažnesni, nes tai nencų autonominio regiono centras. Gal net ir su laivu iki jo galima nuplaukti, jei tik bus tokia galimybė. Blogiausiu atveju iš Narian Maro Pečioros upe galima pasikelti su laivu aukštyn ir nusigauti iki geležinkelio Vorkuta – Maskva. Oj, bus čia nuotykių…

Kad ir kaip ten bebūtų, rytas pas mus šventinis, nes pusryčiams gavome makaronų. Žinoma, spygliukų arbata yra jėga! O desertas iš trintų su cukrumi serbentų suteikia jėgų visai dienai. Ta proga, kad esame gal net ir pirmieji lietuviai Timane, iškeliame trispalvę.

 

Šiandien kiekvienas veikiam ką norim. Laurynas eina pažvejoti tikėdamasis surasti vieną kitą lašišą. Justas ropščiasi į uolas, o po to gal prisijungs prie Lauryno. Valiuška taip pat nusprendžia palandžioti aplink stovyklą, kiek apsitvarkyti ir patinginiauti.

Dienos rezultatas toks: nė vienos lašišos, bet daug gražių ir labai įspūdingų ametistų bei agatų. Taigi vieningai ryt nusprendžiame paroponėti kanjono šlaitais ir paieškoti akmenukų.

 

 

Beje, berinkdami grybus pastebėjome, kad jau ir mėlynių krūmeliai šalnų nudabinti raudonai, sunokusios girtuoklės, daug prisirpusių bruknių. Bravykų gausybė jau nebestebina, tik džiugina skilvius!

Rugpjūčio 15 d., trečiadienis

 

 

Ir vėl makaronų rytas! Valio! Kas gali būti geriau už dubenėlį makaronų su sviestu? Ogi makaronai su mėsos konservais, tačiau šitą gėrį taupome, nes beliko vos vienam kartui. Dar didesnė rytinė šventė būna gavus kavos, tad šiandien ją ir išsiverdame. Tiesa, tai labiau kavos gėrimas, bet vis tiek jaučiasi malonusis aromatas ir skonis.

Po tokų pusryčių, kupini energijos, kopiame į kalną. Gerai, kad lazdas pasiėmėme, nes jos pagelbėjo nenusiversti nuo stataus šlaito. Justas iškart leidosi ieškoti agatų ir ametistų – jaunasis mūsų geologas. Laurynas su Valiuška užkopia į patį šlaito viršų, kur atsiveria nuostabus aplinkinės tundros vaizdas, ir nužingsniuoja link didžiojo tarpeklio. Ech, kaip gera čia. Gali valandų valandas sėdėti ir grožėtis, niekaip nesuvokdamas, iš kur visa tai atsirado. Sielos atgaiva.

 

Galiausiai visi ropinėjame šlaitu ir renkame akmenukus. Ir taip iki pat vakaro, bet tikrai gražių agatų ir ametistų rado tik Justas. Jis išlandžiojo visus krūmynus ir šabakštynus, bet užtai rado nuostabaus grožio ametistų. Juokingiausia buvo vakare, kai parsinešėme viską į stovyklą ir bandėme atsirinkti tai, ką galima pasiimti namo. Laurynas su Valsiuška gan lengvai išsirinko gražiausius akmenis, o Justas turėjo nemažai problemų. Rankiojo rankiojo, dėliojo iš vienos krūvelės į kitą, kol galiausiai nusprendė pasiimti beveik visus. Ir tikrai būtų sunku apsispręsti, kai reikia rinktis iš tokių gražių akmenų.

 

Kadangi ryt jau išplaukiame, o kokie reikalai bus žemiau su malkomis, mes nežinome, tai nusprendžiame jų pasiruošti šiandien. Iškertame dvi sausas egles, jas supjaustome į tris dalis, kad rasteliai kaip tik tilptų į katamaraną. Gal elgiamės ir per daug atsargiai, bet galim tokų malkų ir neberasti.

Vakarojant prie laužo Valiuškai pasibaigia popieriukai cigaretėms sukti. Problema gan rimta. Jis nusprendžia susimeistrauti pypkutę. Dėtuvę išsidrožė iš kadagio, o muštuką pasidarė iš aliuminio vamzduko, skirto lašišinėms musėms rišti. Gavosi mažutė hobito pypkelė, bet, pasak Valiuškos, vis geriau nei nieko.

 

 

Rugpjūčio 16 d., ketvirtadienis

Praėjo menuo nuo dienos, kai iškeliavome. Rodos, dar vakar stovėjome Vilniaus geležinkelių stotyje ir atsisveikinome su artimaisiais, o jau tiek daug įvyko.

Lauke žvarbu, tad pusryčiaujame palapinėje. Gerdami arbatą suvalgome paskutinį šokoladą. Ryt baigsis ir chalva. Po pusryčių greitai susirenkame daiktus ir išplaukiame. Nors dar niekur labai neskubame, bet iki sekmadienio būtų gerai pasiekti Indigos kaimą. Reikia tikėtis, kad Vyučiskoje kaime mums kas nors pagelbės ir pametės iki Indigos, kad nereiktų tose vandenų platybėse kovoti su vėju ir potvynio srove.

Praplaukiame kanjoną gan greitai, nors vandens nėra labai daug ir upėje gausybė akmenų, kuriuos reikia apiplaukti. Sustojame pažvejoti gražioje vietelėje ties kanjono pabaiga. Čia prisigaudome kiršlių, nes mūsų atsargos jau eina į pabaigą. Bet kiršliai čia maži, vos po 40 cm, tad negaištame laiko ir jau sėdame į valtis. Bet staiga iš už posūkio išlenda trys žmonės su katamaranu. Pirmieji sutikti žmonės per tris savaites. Pasirodo, tai trys rusai – tėvas ir du sūnus. Kai prisistatėme, iš karto pasisveikino „laba diena“. Lietuvoje buvę ne kartą. Jie čia jau tris savaites ir planavo žygį lygiai tokį patį kaip ir mūsų, bet Piošoje nerado su kuo išplaukti. Jiems pasisekė prisijungti prie elniaganių ir išskristi sraigtasparniu į Volongos aukštupį. Tada jie keliavo iki Kumuškos, o Belaja pasiekė tuo pačiu keliu kaip ir mes, per Suchaja Rasocha. Tik pas juos daiktai svėrė tiek, kad jie kelią, kurį mes įveikėme per 10 valandų, perėjo per tris dienas. Įdomus jų mąstymas ir pasiruošimas. Dar kiek pabendravę palinkime jiems gero kelio ir išplaukiame.

Iki vakaro nuplaukiame apie 15 km ir pasiekiame uolynus, nuo kurių iki Indigos upės vos 10 km. Plaukimas visai malonus, ramumų nedaug, o srovė pakankamai greita. Vietomis upė labai išsišakoja tarp salų, apaugusių krūmynais, tad reikia stengtis nepasiklysti. Plaukiame vien per tundrą. Rodos, esi kur nors Pietų Amerikos pampose. Justas su Valiuška pamato mešką, bet ši išsigąsta ir greitai neria į krūmus. Matyt, jos čia sutinka žmonių dažnai ir žino, ko galima iš jų tikėtis. Kad ir kaip ten būtų, įkūrę stovyklą visai šalia jos randame krūvą meškos išmatų. Sunku būtų su kuo nors sumaišyti meškos darbą, nes tai milžiniška krūva pusiau suvirškintų uogų. Viskas aišku, ką jos dabar per dienas veikia. Bet vis tiek nelabai jauku buvo miegoti…

Rugpjūčio 17 d., penktadienis

Šiandien pasieksime Indigos upę, ten gal jau ir lydekų su ešeriais pagausime. Tam tikslui ir atsikėlėme kiek anksčiau. Ryte girdėjome čia pat duobėje šokinėjančias dideles žuvis. Justas pabandė jas sugauti kol virė rytinė košė, tačiau nesėkmingai. Po to pamatome, kad tai tik kuprės. Pabaigėm paskutinį buteliuką konsevų. O arbatą pasisaldinom mėlynėmis, kurių gretimame miškelyje daugybė. Taip bepusryčiaujant mus pasivijo rusai. Sustojo, pasilabino, pasiskundė, kad jau paigėsi produktai. Kadangi mes dar šiek tiek cukraus turėjome, tai įpylėme ir jiems kelis šimtus gramų. Užtai valiuška gavo pilną pakelį cigarečių.

Netrukome ir mes išplaukti. Po kelių valandų pavijome rusus, jie pietavo, tad sustojome pabendrauti. Jie mus arbata pavaišino. Net kondensuoto pieno pasiėmę, tik mes per daug kuklūs esam, kad pasivaišintume. Vyriausias sūnus pasiūlo mintį, kad galima būtų gauti papildomą reisą į Archangelską, jei dar tris žmones surastume. Jei tai pavyks, bus visai gerai. Be to, išsiaiškiname, kad jie jau du kartus yra buvę Suloje, keliasdešimt kilometrų piečiau nuo nuo čia. Oj, lydekų atsigaudė labai didelių ir labai daug.

Iki Indigos buvo belikę vos 2 km, tad ją pasiekiame labai greitai. Upė drumsta, atrodo, kad labai gili, tačiau kiršliai bulkuoja ir kimba kaip pasiutę. Vienas užkibo ant lydekinio strymrerio, surišto ant 5/0 jūrinio kabliuko. Musė beveik tokio pat gydžio kaip ir pats taparas. Ką gi, šios žuvys čia terorizuoja viską, kas tik juda vandenyje. Kažkokia beprotybė.

Įkuriame stovyklą nuplaukę 8 km. Šianakt nakvosime kartu su rusais, pažiūrėsime iš kokio molio jie drėbti. Pirmiausiai nustebino, kad jie laužą ėmė įkurinėti visai atskirai. Keista. Bet po to ir valgyt darėsi atskirai, nė nepavaišino niekuo. Mes arbatą iš spygliukų virėme, o jie kavą su kondensuotu pienu gėrė. Na, gal ir keistai tai gali nuskambėti, tačiau tokioje vietoje negalima taip. Mes net galvojome, kaip čia chalvą padalinti visiems, o jie iš kiršlių išvirę sriubą, žuvis tiesiog suvertė į upę ir nei mums pasiūlė, nei patys valgė. Gailėjomės, kad su jais kartu vakarojom.

Rugpjūčio 18 d., šeštadienis

Ryte įsitikinome, kad jie ir greičiau į Indigos kaimą nori nuplaukti, nes atsikėlė labai anksti ir greičiau ėmė ruoštis, vieni kitus skubindami. Tenka ir mums keltis, eiti košės virti. Tuo metu pradedame ir daiktus pakuotis. Kol pavalgome, naujieji mūsų draugai jau išplaukia. Skubame ir mes susiruošti. Ką gi, jei jau taip, tai mes nenusileisime. netrunkame ir juos aplenkiame. Nusprendžiame šiandien būtinai nuplaukti iki Vyučeiskoje, kuris yra už 50 km. Oras tam tobulas, nes labai ramu, vėjo visai nėra, kas mums tik į naudą. Reikia tikėtis, kad potvynio srovė žemupyje nebus labai stipri.

Likusias 10 valandų vien plaukiame, sustodami tik pramankštini stingstančių nuo šalčio sąnarių ir nusilengvinti. Judame apie 6-8 km per valandą greičiu. Ties dideliu upės vingiu, kurio pavadinimas yra Krasivyj Mys, sutinkame vietinius, atplaukusius motorinėmis valtimis. Žvejojo kiršlius spinngais. Praplaukiant vienas įkirto lašišaitę, bet ši jam atsikabino, mat traukė žuvį lyg vaikas, pirmą kartą paėmęs meškerę į rankas. Sustojame pasilabinti. Sužinome, kad jie tikrai iš Vyučeiskoje ir mums liko dar 30 km. Taip pat povynio ir atoslūgio svyravimai čia dar ne taip jaučiasi, tad nuplauksime be problemų.

Likusį kelią įveikiame pakankamai greitai, sustodami kas 8 km. Paskutiniame posūkyje, pamatome valtis. Priplaukiame arčiau ir iš už krūmų išlenda žmogus. Pasirodo, iš Indigos kaimo. Paskui jį išlenda dar 6 žmonės. Jie čia atvažiavo uogauti raudonųjų serbentų. Šviesių veidų, lyg ir neprasigėrę. Vienas jaunuolis ypač kalbus ir siūlosi mus nuplukdyti iki Indigos už 5000 tūkstančius rublių. Už tiek mes jį ant pečių galėtume nunešti. Bet sutariame su vienu iš jų, Radiku, kad užsuksime pas jį į svečius, kai tik nuplauksime iki Vyučeiskoje.

Per valandą nuplaukiame likusius 8 km ir pasiekiame kaimą. Pakankamai gražiai jis atrodo, stovi ant stataus kranto. Mums atplaukiant susurinko nemažai žmonių, daugiausia vaikų. Iškart nueiname pas Radiką, kuris mus pasitinka su žmona, labai šiltai priima, pasodina prie stalo ir pavaišina elnienos kotletais su bulių koše. Ir arbatos su cukrumi gauname, ir net batono su šviežiai trintais serbentais. Kaip čia gera, sunku net apsakyti! Šilta, sausa ir jauku.

 

Kadangi lauke jau tamsu ir vėlu, tai mums pasiūlo pernakvoti, o į Indigą plaukti rytoj. Mus pametės tas pats jaunuolis, Saša, kurį sutikome anksčiau. Sutarėme ir žmoniškesnę kainą. Vakarojame gan ilgai, kepame žuvį, valgome su bulvių koše ir česnakais, net marinuotų agurkų iš kažkur atsiranda. Ir, žinoma, duona su uogiene bei daugybe arbatos.

Rugpjūčio 19 d., sekmadienis

 

Pripratome gyventi šaltyje ir drėgmėje, miegoti palapinėje ant žemės, tad naktį visi blogai miegame. Tai per karšta, tai per minkšta, tai nerimas kažkoks apima ir iš miegų prikelia. Bet šeimininkai pasistengė, kad būtų ramu, šilta ir jauku, ačiū jiems!

Prabundame anksti. Radikas jau kepa smulkiai pjaustytą elnieną. Patiekalas paprastutis, nes vienintelis prieskonis buvo druska, tačiau skonis neapsakomas. Pati mėsa yra be galo skani! Tai skaniausia mėsa, kokią esame kada nors valgę. Tokius pusryčius seniai beturėjome. Net kavos likučius išsivirėme ir labai gardžiai išgėrėme. Ilgai bendravome, gėrėme arbatą. Atėjo net svečių: toks elniaganys Denisas ir visureigio vairuotojas Vladimiras. Abu jau įkaušę buvo, bet staiga ant stalo iš kažkur atsirado keli buteliai degtinės, tad pokalbis darėsi vis smagesnis ir smagesnis. Mes išėjome suskrauti daiktų, o grįžę Denisą radome jau miegantį, Vladimiras vos liežuvį apverčia.

 

Atėjo metas išplaukti, tad sukrovėme kurpines į valtį, o visi mus išlydėjo. Prisijungė net ir keli prašalaičiai, visi smagiai pasijuokėme, pažadėjome raštyi laiškus ir atsiųsti nuotraukas. Retai kur sutiksi tokius malonius ir draukiškus žmones! Esame jiems labai dėkingi už nuoširdumą ir pagalbą.

 

Kelionė iki Indigos užtruko vos 20 minučių. Labai džiaugėmės, kad Vyučeiskoje pasiekėme vakar, nes vėjas šiandien labai stiprus ir visai nepalankus. Būtume daugiau plaukę atgal nei į priekį. Vargšai rusai, kurie plaukia dar ir šiandien…

Išlipome Indigoje ties kabančiu tiltu, šalia prekybinio laivo „Antėj“. Nusprendėme pabandyti įsiprašyti į jį, gal pavyktų nuplaukti iki Archangelsko. Tačiau kapitonas atsisakė mus pasiimti kartu, nes jūroje šiuo metu siaučia štormas, o Archangelske gali patikrinti pasieniečiai. Turistų tokiais laivais plukdyti negalima, o jei mus suratų, kapitonas netektų licencijos.

 

Susitaikome su ta mintimi ir einame ieškoti parduotuvės. Kadangi savaitgalis, tai duonos nebuvo, tačiau nusiperkame litrą kondensuoto pieno ir džiūvėsių. Apsisaldinę širdis iškeliaujame ieškoti oro uosto.

 

 

Indigos kaimas panašus į Piošą, tačiau mielesnis. Namai žemi, dauguma seni ir kreivi, tačiau pakankamai tvarkingi. Pėčiųjų takeliai iškloti betoninėm plokštėm arba sukalti iš lentų. Surandame žmogų, atsakingą už oro uostą ir bilietų platinimą. Jis gyvena prie pat elektros generatoriaus ir važinėja po kaimą su geltonu kvadraciklu. Paaiškėja, kad teks laukti iki ketvirtadienio skrydžio į Archangelską, o nusigauti iki Narian Maro šansų neturime, nes visi bilietai jau seniai išpirkti. Bet jis mums leidžia pagyventi oro uoste, kuris yra šildomas ir jame sausa. Tiesą sakant, tai paprasčiausia medinė troba šalia lauko tundroje kuriame leidžiasi ir kyla lėktuvai. Šiame lauke galima prisirinkti nemažai uogų!

 

 

Vakare pas mus užsuka ir keliauninkai rusai! Jie vakar nakvojo 10 km nuo Vyučeiskoje, o šiandien kovojo su vėju. Galiausiai teko tempti katamaraną einant krantu, nes plaukti buvo tiesiog neįmanoma. Galiausiai pasiekė kaimą ir pasisamdė žmogų, kuris atplukdė juo iki čia. Valiuška palydėjo juos iki kaimo, kur jie buvo pas kažką apsistoję. Grįždamas nupirko alaus, kurį skanavom sau ramiai kol galiausiai užmigom.

 

 

Epilogas

Taip pasibaigė mūsų kelionė, nes kitą rytą atėjo oro uosto vadovas ir pasiūlė mums skristi į Narian Marą, nes jis galėtų užsakyti papildomą lėktuvą. Taigi mums labai pasisekė ir per kelias valandas atsidūrėme Narian Maro oro uoste, iš kurio i Maskvą lėktuvai skrenda du kartus per dieną, tad vakare jau buvome Rusijos sotinėje. Tiesiog šviesos greitis lyginant su maršrutu per Archanngelską. Sekančią dieną jau dardėjome į Minską, o iš ten nusigauti į Vilnių vienas juokas.

 

Taigi toks va mūsų pasakojimas apie Šiaurinį Timaną. Tai nuostabus kraštas, kur tikimės dar sugrįžti, nes vis dar yra ką patirti, pamatyti ir atrasti. Gera žinoti, kad Žemėje dar yra tokių laukinių vietų. Reikia tikėtis, kad žmogaus ranka aplenks šį kapelį ir bus galima mėgautis dar ne viena nuostabia akimirka ten, kur lūžta laikas ir erdvė…