Gera pas močiutę vasarą pabūti, todėl ištaikęs laisvesnę dienelę su didžiausiu džiaugsmu skubu iš Vilniaus po visų darbų link savo vaikystės upės. Lauke kaitra, tad mintyse jau regiu paviršiuje patruliuojančius šapalus. Jausmus dar labiau sustiprina per seną kasetinį grotuvą girdima Metallicos ir simfoninio orkestro muzika. Štai dar keli posūkiai ir aš jau namuose. Pasveikinu močiutę, dėdę, paskubom atsigeriu šilto, ką tik pamelžto karvutės pieno užkąsdamas stora rieke juodos duonos ir tekinas lekiu prie upės į savo mėgstamas vietas.


Atėjus į paupį vazdas nudžiugina: vakarėja, oras ramus, tvankus, vanduo žemas ir skaidrus, gausiai sužėlusios vandenžolės, o tarp jų pilna perspektyvių laisvo vandens ruoželių. Siaurą upę iš abiejų pusių saugo aukšta tankiai suaugusių nendrių siena, pro kurią plyšeliais braunasi stebuklingi rausvos vakaro šviesos spinduliai. Nuostabiausia tai, kad toks sąžalynas atbaido visus godžius žvejus, kurie tenori prilupti maišą žuvies, tad upė priklauso tik man vienam ir galiu netrukdomas mėgautis žūkle. Nuojauta kužda, kad šiandien kibs ant visiškai juodo vabalo su žaliais akcentais. Taip, buvau teisus, nes vos įsibridus, po antro tekštelėjimo vabalu, šį godžiai prarijo kokių keturių šimtų gramų mekniukas. Nudžiugau, nes vidurvasarį retai kada tenka pagauti meknę, nors pavasarį jos puikiai kimba. Paleidžiu gražuolę ir brendu upe aukštyn. Ką gi, gera pradžia – pusė darbo, tad tikiuosi ir rimtesnių laimikių. Tikrinu kiekvieną akį tarp žolių, bet tuščiai. Vabalu domisi tik aukšlytės ir smulkūs šapaliukai, kurie jį tesugeba už kojyčių tampyti.


Taip praeina kelios valandos, bet žūklė ruože, kuriame anksčiau teko sugauti ne vieną storasprandį, nerezultatyvi. Saulė jau pasislėpė už horozonto, o upė pasikeitė: prasidėjo gilios duobės, tad tenka įsibristi iki bridkelnių viršaus, ir tai glaudžiantis prie kranto. Čia niekada neteko nieko sugauti, tad ketinu tik kelis kartus užmesti ir važiuoti namo. Vabalas tekšteli duobės pabaigoje, visai netikėtai prie jo keldamas bangas priplaukia stambus plačiaburnis ir iškišdamas mėsingą nugarą griebia masalą. Pakertu, adrenalinas plūsteli į kraują, bet po kelių žuvies smūgių valas atsipalaiduoja – neatlaikė mazgas. Gaila, be ne dėl to, kad nepavyko ištraukti žuvies, o todėl, kad šapalui teks kankintis su įsegtu vabalu lūpoje. Taip begalvojant srovė iš duobės atnešė nutrauktą vabalą, kurį šapalas kažkaip sugebėjo išsipurtyti.


Vėl atsiranda tikėjimas, pakeičiu pasaitėlį, rišu tą patį vabalą ir tikrinu dar vieną duobę. Scenarijus pasikartojo: duobės pabaigoje, kur atviras vanduo pereina į vandenžolių sąžalyną, masalą griebia plačiaburnis. Jau kibimo metu mačiau, kad priešininkas bus neeilinis. Pirmi žuvies smūgiai labai stiprūs, kotas linksta nuo pat rankenos, šapalas pasileidžia gilyn į duobę, skubu atleisti valą, bet užsikerta ritės stabdys. Aukštos kokybės, daug kartų išbandyto 0,22 mm valo pasaitėlio stiprumo buvo maža ir kova pasibaigė šapalo pergale. Nors duobėje sukėliau daug triukšmo, nusprendžiau pabandyti dar kartą – mano nuostabai, masalą vėl griebė stambus plačiaburnis. Valas jau trečią kartą neatlaikė dėl to, kad neveikė kiniškos ritės stabdys. Daug keiksmų tą vakarą teko prastoms ritėms su diskiniu stabdžiu – jų kaina nemaža, tačiau neatitinka kokybės. Todėl geriau jau rinktis pigesnę ritę su sena gera terkšle, arba pasitaupius įsigyti brangų, bet patikimą gaminį. Bet kad ir kaip ten būtų, gerai gavau į kaulus ir ta proga važiavau namo.


Kitą vakarą sukurpiau planą aplankyti tolimesnį ruoželį, o saulei beveik nusileidus vėl sugrįžti pas monstrinius šapalus. Pernai tame ruože labai sėkmingai gaudėme kepalus – kas kelis metrus sulaukdavai kibimo. Šiemet pavasarį šapalų neradome, bet sutikome labai daug vietinių žvejų, kurie gyrėsi, kad per žūklę pagauna po aštuoniolika šapalų ir visi virš kilogramo. Blogiausia, kad nemelavo, rodė eilėmis šalia pieno pakelio suguldytų šapalų mobiliuoju telefonu darytas nuotraukas. Vaizdelis labai šlykštus ne dėl to, kad kyla pavydas, o dėl to, kad nesuprantamas toks žmonių godumas ir beprasmis žuvies lupimas. Gaila tokių sielos našlaičių, kurie eina prie upės kaip į prekybos centrą, o ne pasimėgauti žūkle. Manau, visą jų pasaulio suvokimą atspindi ta prastos kokybės nuotrauka, kurioje lyg atskaitos taškas yra pieno pakelis. Ir ne veltui apie juos bambu, nes ruožas visiškai nusiaubtas ir nebėra ten ką veikti. Pradžiugino tik meknė, susigundžiusi mėlynsparnio laumžirgio imitacija. Gaila, bet sugrįžęs į vakarykštes vietas mane nuskriaudusių šapalų būrio neberadau.


Visa tai paskatino ieškoti naujų vietų ir kitą vakarą nuvažiavau prie pavasarį atrastos perspektyvios vietelės. Čia upė labai siaura, o pakrantėje suaugusios aukštos nendrės vietomis palinksta iš abiejų pusių ir brisdamas jautiesi labai mažas, lyg būtum kitame pasaulyje. Braidymas gerokai ektremalus: bandai būti kuo arčiau kranto, viena ranka laikydamasis už nendrių, nes vos už kelių centimetrų vidurio link yra povandeniniai skardžiai, nuo kurių sėkmingai galima nuslysti ir, geriausiu atveju, prisemti bridkelnes. Bet žinau, kad verta stengtis, nes upė pilna gyvybės – beveik kiekvienoje akutėje sulaukiau kibimo. Pavyko suvilioti, sprendžiant iš akies, 1,3 kg šapalą ir tokią pat meknę, kuri šmirinėjo mažytėje užžėlusioje stovinčio vandens senvagėlėje. Ne kartą teko matyti šias gražuoles kaišiojant nugaras tokiose sekliose vietose. Pastebėjau, kad jos turi savo maršrutus, kuriais plaukioja ir tarp žolių ieško visokių gyvių. Todėl tikrai verta užmesti vabalą į kiekvieną laisvą plotelį ir nesvarbu, kad jis yra labai siauras ir seklus. Taip pat meknėms labai būdingas laikymasis visai prie pat kranto ir pasitaiko, kad masalą jos griebia tik tada, kai šis nukrinta per kelis centimetrus nuo jo. Tą vakarą dar suviliojau mažą mekniuką ir sulaukiau kelių šioms slapukėms būdingų kibimų.


Nustebino toks meknių aktyvumas, o ir kolega Laurynas kaip tik atvažiavo pažvejoti kartu. Puiku, dviese galima daugiau plotų išžvalgyti, pasitarti ir, žinoma, draugiškai pasišaipyti vienam iš kito. Vakarop aplankėme naująjį ruožą, kuriame vėl pavyko suvilioti šapalo pusseserę. Ši pasitaikė gerai įmitusi ir svėrė beveik pusantro kilogramo. Keista buvo, kad šapalai kažkur pasislėpę, o meknės kimba puikiai. Tą patvirtino ir kitos dienos žūklė, nes kibo vien tik meknės. Ir ne šiaip mažytės, po kelis šimtus gramų, o gerokai virš kilogramo. Žinoma, taip būtų galima pasakoti ir pasakoti, bet svarbiausia, kad per šias dienas pastebėjome kelis dėsningumus, kuriais norėtume pasidalyti su jumis.


Pirmiausia meknės vasarą niekur nedingsta (dažnokai tenka tokių mitų išgirsti iš kolegų ar paskaityti straipsniuose) ir reikia tik bandyti, tikėti, ieškoti. Labai svarbu pasirinkti tinkamą upės atkarpą. Bent mūsų pastebėjimu, meknių daugiau būna ramiuose, gausiau augmenija užžėlusiuose ruožuose, o šapalai labiau mėgsta vietas, kuriose yra rėvų ir srovė greitesnė. Masalai yra visiškai tokie patys kaip ir gaudant šapalus, tik reikia juos pateikti į kiekvieną akutę, net ir visai ramiuose užutekiuose. Beje, meknė, priešingai nei šapalai, nesidrovi masalą griebti dar kartą po pirmo tuščio kibimo, tad pravartu stengtis ją išprovokuoti ar pakeisti musę.


Nuo upės kyla vakarinis rūkas, jau beveik sutemo, netoliese klykauja gervės, pievoje naktiniam koncertui stygas derina svirplių orkestras. Su kolega sėdime ant upės kranto ir stebime, kaip šalia paplovimo pelekus kaišioja vakarieniaujanti meknė. Tačiau nekyla noras eiti jos gaudyti. Šauniai pažvejojome per šias dienas, atradome naujų dalykų, pasidžiaugėme upe ir to pakanka. Romantika, pasakysite jūs, bet ar verta kažkur skubėti, lupti žuvį, juk gera žinoti, kad čia dar gyvena vidurvasario slapukė ir kitą kartą atėję vėl ją rasime.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.