Blog (Single Entry)

Тундра мать

08Sep
  • Тундра мать

2012, liepos 18 d., trečiadienis

Kelionė traukiniais buvo sklandi ir pakankamai greita. Vos dvi paros gavosi, ir tai nepilnai. Tenka pasakyti, kad traukinys į Archangelską buvo visai naujas, tokiu anksčiau važiuoti neteko. Bet taip pat ir tokiame baisiame mieste neteko būti. Visuomet manėme, kad Archangelskas – didingas, senas miestas. O iš tikrųjų tai labai netvarkingas, purvinas ir sovietiniais pastatais užgriozdintas miestas vidury pelkių. Žinoma, tik dalį jo tematėme, bet pirmasis įspūdis labai prastas.

Atkeliavę iškarto nuskubėjome pasiimti lėktuvo bilietų, nes ryt nespėsime. Turizmo agentūroje, kurioje juos pirkome, labai malonios ponios iškart suprato, iš kur mes ir atidavė bilietus. Grįždami nusiperkame dideliausią arbūzą, kurį šalia traukinių stoties ir sudorojame. Kažkaip įdomiai tas arbūzas mus paveikė, nes visiems vienu metu sustreikavo žarnynas, vos spėjome iki viešbučio nusigauti.

Dabar belieka nusiprausti, išsimiegoti ir suspėti ryt nuvažiuoti į oro uostą. Laurynas rytoj bus pirmasis desantininkas Nižniaja Pioša kaime. O kur dar skrydžio malonumai. Jam dienelė turėtų būti labai įdomi.

2012, liepos 19 d., ketvirtadienis

Iš vakaro viešbutyje užsisakėme taksi. Pasirodo, mus užregistravusi panelė, tiesiog paskambino savo šefui, kuris papildomai užsidirba vežiodamas viešbučio gyventojus. Nebūtų Rusija. Sužinojęs, kad važiuoti teks ne į pagrindinį, o į mažutį oro uostą už miesto ribų, kiek susinervino, bet už pusę šimto litų sutiko nuvežti. Keista šalis.

Oro uostas mažučiukas. Laukiamojoje salėje pilna žmonių, visi su krūvom daiktų. Pirmas darbas – užsiregistruoti ir pasverti mantą, tuomet už ją sumokėti. Kaina nėra labai baisi, bet svoris gavosi nemenkas, viso 35 kg. Už kiekvieną kilogramą, viršijantį 10 kg bazinį svorį, reikia mokėti po 93 rublius. Po registracijos belieka nekantriai laukti kol pakvies į skrydį.

Orelis pasitaikė labai prastas, vėjas stiprus jau Archangelske, o kas dedasi už 400 km į šiaurės rytus, išvis nežinia. Skrydį atidėjo valandai, po to dar valandai, po to dar ir dar. Galiausiai paskelbė, kad skrydis atidedamas sekančiai dienai. Ot velniava, ir vėl grūstis į tą viešbutį. Gerai, kad leido palikti daiktus saugojimo kameroje, bent nereiks su kuprine temptis.

Kelionė atgal užtruko. Taupymo sumetimais į Archangelską geriau grįžti su autobusu. Nežinia, kaip buvo sovietiniais metais, bet, matyt, mažai kas pasikeitė per tiek laiko. Konduktorė dirba autobuse ir visus aprūpina bilietėliais. Net ir šunims reikia pirkti bilietą pilna kaina. O ir bilietai susukti į ruloną, virvute pakabinti ant kaklo. Dar du rulonai iš šonų. Susimoki ir gauni krūvą popierėlių. O ir autobusas važiuoja tokiais keliais, kad pas mus gal tik karjeruose tokie būna. Duobė ant duobės, krato nežmoniškai. Tikrai gan keista viskas. Žmonių pakeliui prilipo tiek, kad vos telpa. Atvežė nežinia kur. Gerai, kad taksi numeris yra, bent jau parvežė iki viešbučio. Pakeliui dar Leninas, visu ūgiu stovinits pagrindinėje miesto aikštėje, moja kažką mąsliai mintydamas. Rodos, Grūto parkas atgijo.

Likusią dienos dalį tempėme laiką. Taisėme įrangą, rišome muses ir ragavome keptas plekšnes. Ketvirtadienis juk, žuvies diena. Vakare dar spėjome ir filmą „Šuns širdis“ pažiūrėti. Valiuška jį labai išgyrė. Tikrai geras filmas, tobulai pašiepiama sovietinė santvarka. Tik kaip jį anuomet praleido cenzūra?

2012, liepos 20 d., penktadienis

Oro sąlygos vis dar tokios pat prastos. Sunku tikėtis, kad išskrisime. O jei teks kiurksoti šitam prakeiktam mieste dar ilgiau? Tiek emociškai, tiek materiališkai nusmukdins mus. Kelionės tikslas dabar atrodo dar tolimesnis nei būnant Lietuvoje.

Nukeliaujame į oro uostą, ten Justas su Valiuška iškart užsiregistruoja. Neilgai trukus pakviečia keleivius, kurių skrydis vakar buvo atidėtas, pereiti patikrą. Po kurio laiko pakviečiami ir šiandieninio skrydžio į N. Piošą keleiviai. Atskirais autobusais visus nuveža prie lėktuvų. AH-2, dar vadinamas Anuška arba kukurūzniku, labai patikimai neatrodo. Ne pirmos jaunystės lėktuvai vis dar skraido, o dar senesni išrikiuoti greta dviem eilėm. Velniai žino, kiek jiems galėtų būti metų. Lauryno lėktuvą jau pripildė degalų, visi keleiviai į jį sulipo, prisisegė saugos diržus, tik staiga atsisuka lakūnas ir sako, kad Nižniaja Pioša stiprus šoninis vėjas, todėl visi vėl turi grįžti atgal į laukiamąją salę. Kad tave kur! Kas keisčiausia, Justas su Valiuška įsėda į lėktuvą ir pakyla. Och tu rupūže taukuota! Pralaukus 40 minučių, vėl visus susodina į lektuvą ir pagaliau pakyla. Bet nusiraminti nepavyksta, nes sako, kad būna ir taip, jog nuskridus į Piošą, lėktuvas pasuka ratus kelis ir skrenda atgal, nes sąlygos nusileidimui netinkamos. Ir šiaip pats skrydis be galo keistas, nes lėktuvą krato, mėto, per lubas kapsi lietaus lašai, o pro dugną matosi tundra. Ir kažkaip tas durų užraktas nelabai patikimai atrodo…


Nižniaja Pioša gyvenvietės oro uostas yra paprasčiausias plynas smėlio laukas. Dar stovi vienas namukas ir sugedęs lėktuvas.

Pilot Gerai, kad Justas su Valiuška skrisdami susipažino su vietiniu, Liocha. Jis pakvietė pas save apsigyventi ir palaukti gero oro, kai galėsime išplaukti. Pats atvažiavo su UAZ‘iku, susirinko mus ir mūsų kuprines (vieną jų pakeliui pametėme, bet kaimynai atvežė), apgyvendino pas save. Nors pasitikėti kuo nors sunku, bet, rodos, visai geras žmogelis. Ir gyvena tikrai gražiai, susitvarkęs. Pas mus kaimuose dar reikėtų paieškti tokios sodybos.

Liocha iškart iš šaldiklio ištraukė žąsį, šlakį ir tris peledes. Kai pastarosios atšilo, jas išvalė, supjaustė gabalais ir sudėjo į keptuvę. Pripylė vandens, kad semtų žuvis, įdėjo druskos ir patroškino. Dar niekada neteko valgyti tokios skanios žuvies. Oj kaip mes mėgavomės ja! Vakare gavome ir šlakio, kuris pagautas Volongoje prieš kelias savaites, pasūdytas ir užšaldytas. Skonis pasakiškas, ypač su šviežia rusiška duonyte ir sviestuku. Nepakartojama!

Ilgai plepėjome, žiūrinėjome nuotraukas iš Liochos žvejybų ir medžioklių. Jis tuo užsiima nuo vaikystės. Dabar net žmona pyksta, kad daugiau būna tundroje nei namuose. Bet mes jį suprantame, ypač kai nuotraukose matome lašišas, šlakius, kurapkas ir nuostabią gamtą, kaip geriamas spiritas iš dvidešimties litrų talpos bakelių. Rodos, ko gi daugiau reikia, jie čia turi viską.

Vakare nuėjome į barą. Jų čia net du! Kažkur šiaurėje, beveik tundroje, einame į barą. Kosmosas kažkoks. Turint noro, čia galima labai smagiai praleisti laiką, tik ne to atvažiavome. Po to dar Liocha mums aprodo gyvenvietę. Yra čia ne tik barai, bet ir kariuomenės dalinys, kepykla, klubas (kaip kultūros namai), mokykla, darželis, ligoninė. Labai nustebome, kad stato čia ir sporto klubą. Sunku tuo patikėti, bet gal ir ateis čia kažkas sportuoti… Kažkada buvo čia labai didelė karvių ferma, ruošiasi ir ją atkurti.

2012, liepos 21 d., šeštadienis

Vėjas nurimo jau vakar, tad gal išplauksime šiandien 10 vakaro.

Po pusryčių einame pasivaikščioti po kaimelį. Jis įsikūręs didelėje upės kilpoje. Tarp kilpos pagrindų maždaug kilometras, gal du, o plaukiant upe per visą kilpą gaunasi daugiau nei vienuolika kilometrų. Čia labai ryškūs potvyniai ir atoslūgiai. Ryte kaip tik buvo potvynis. Tiltukai apsemti, srovė veržiasi aukštyn. Mums, nepratusiems prie tokių vaizdų, yra kuo stebėtis.

Gyvenvietė nėra labai didelė. Dauguma trobų gan tvarkingos, bet yra ir apleistų sodybų. Keliai paprasti, labai duobėti, bet pėstiesiems padaryti mediniai šaligatviai. Kūrena žmonės čia daugiausia anglimis, kurių reikia apie keturių tonų per metus. Papildomai pasikūrena ir mediena. Kylant aukštyn Pioša yra miškų, iš kur ir ima medieną. Liocha papasakojo vieną nutikimą kaimo gyvenime, kuris šiek tiek atspindi tvarką Rusijoje (bent jau jos šiaurėje).

Kariniam daliniui prieš porą metų atplukdė 200 tonų anglių, kurias tiesiog išpylė „uoste“ (tai paprasčiausia laukymė šalia upės, kur dar ir metalo laužo į valias). Gulėjo tos anglys niekieno neprižiūrimos ir sumąstė Liocha nuvažiuoti naktį jų šiek tiek pasivogti. Išvažiavo anksti, su tamsa, kad niekas namatytų, bet dar turėjo dvi valandas stovėti eilėje kol galėjo prisikrauti anglių. Ne vienas jis toks gudročius. Per žiemą gyventojai pasisavino beveik visas anglis ir apsirūpino atsargomis ne vieneriems metams.

O šiaip gyvenimas gan ramus čia. Prekės atgabenamos laivais ir lėktuvais vasarą, o žiemą sniego motociklais ir mašinomis žiemos keliu. Dėl to kainos produktų čia kosminės. Pavyzdžiui, pomidorų kilogramas kainuoja virš 20 litų, o grikių 24. Bet ir uždirba daug tie, kurie turi darbą. Kad ir už tai, kad du kartu per dieną pakuria krosnį mokykloje, žmogus gauna 25 tūkstančius rublių. Ką jau kalbėti apie mokytojų ar gydytojo atlyginimus. Bet ir anksčiau šiaurėje žmonės uždirbavo daugiau.

Taip prasitampome visą dieną nieko gero nenuveikę. Vakare sužinome, kad plauksime tik ryte, nes jūra vis dar įsisisiūbavusi, tad teks palaukti. Na, ką jau pdarysi, jei reikia, tai reikia.

2012, liepos 22 d., sekmadienis

Liocha mus pažadina trečią valandą ryto. Begeriant arbatą atkeliauja ir jo draugas, mus nuplukdysiantis į Volongą. Su UAZ‘iku nuvažiuojama link Piošos laivų prieplaukos, ten mūsų jau laukia paruoštas kateris. Atsisveikinę su Liocha ir dar keliais girtais jaunuoliais, kurie visą naktį čia tūsinosi, išplaukiame.

Valandą plaukiame apie 30 kilometrų upe. Pakeliui smėlėtuose upės pliažuose pamatome du ruonius. Matyt, jie potvynio metu čia atplaukia paskui žuvis, o dabar sau drįbso tokiose vietose, iš kurių gerai viskas matosi, kad niekas prie jų netikėtai neprieitų. Pirmą kartą matome laukinius ruonius. Įstabu!

Upės žiotyse įsikūręs nedidelis kaimelis, kuriame taip pat yra karinis dalinys – bazę puošia milžiniškas radaras. Seklumoje lyg paminklas stūkso laivo griaučiai. Čia pasipildome degalų ir išplaukiame į Barenco jūrą. Dėkui Dievui, ji rami ir bangos mažos, tad dar per valandą nuplaukiame likusius 40 km iki Volongos kaimo, įsikūrusio upės žiotyse. Jūroje nemažai tinklų. Įdomiai vietiniai juos stato: kadangi atoslūgio metu jūra atsitraukia net per keletą kilometrų, tai jie tinklus tiesiog nuneša, pririša prie kuoliukų ir palieka. Potvynio metu į juos pakliuvusias žuvis ir šiukšles susirenka jūrai vėl atsitraukus. Mus plukdęs žmogus sakė, kad prieš kelias dienas čia buvo sugauta 24 kg lašiša.

Nuplaukę iki potvynių – atoslūgių zonos pabaigos, mes liekame vieni ir užsimetę kuprines ant pečių patraukiame aukštyn. Jau artimiausioje rėvutėje nusprandžiame pripūsti katamaraną ir, sukrous ant jo daiktus, temptis aukštyn. Kol studentai montuoja plaukimo priemonę, Valiuška sugauna pirmąjį kiršlį. Liocha perspėjo, kad šiose vietose būtina suvalgyti pirmąją žuvį, kad ir kokio dydžio ji bebūtų. Tokia jau ta tradicija, tad gerbdami ją sudorojame mažučiuką taparą. Pasūdome jį ir padalinę į tris dalis suvalgome – neapsakomai gardus žuveliokas!

Einame aukštyn. Upė čia įsispraudžia į labai gražų tarpeklį tarp 10-15 metrų aukščio smiltainio uolų. Kai kur tenka perplaukti ar perbristi į kitą krantą. Gražesnėse vietose pažvejojame. Vienoje rėvutėje Justas sugauna pirmąjį padorų kiršlį, apie 40 cm. Visi čia jų prigaudome dar. Kelis pasiliekame, išdorojame ir užsūdome – bus ką rūkyti vakare.

Toje pačioje rėvoje, už akmens, iššoka nemenka žuvis. Pirmą kartą pamanėme, kad tai kišlys nemenkas, bet po antrojo šuolio isitikinome, kad tai šlakis arba lašiša. Tačiau kad ir kaip stengėmės ją suvilioti, niekas nepadėjo. Teko eiti toliau taip ir nesužinojus, kas gi ten mus erzino.

Dar aukščiau upė teka labai gražiu S formos slėniu. Viename iš šlaitų įsikūrusi sakalų porelė, kuri labai sunerimsta mus pamačiusi. Po jų lizdu esančioje duobėje kimba stambūs kiršliai. Vienas paskui kitą, net truputį pabosti spėja.

Bet aukščiau yra nemažas duburys kuriame kertasi greita srovė su lėta. Nuojauta tiesiog rėkte rėkia, kad čia gali būti lašiša. Laurynas susirenka dvirankį ir perbridęs į kitą krantą bando laimę. Išėjimas aname krante! Kiek žemiau dar vienas! Žingsnis po žingsnio “Sugerman shrimp” šukuoja duobę kol kažkas musę sustabdo. Kotas išlinksta, į paviršių iškyla nemenka žuvis! Vajė! Dar tik kelios valandos kaip mes esame čia, o jau pirmoji lašiša! Tai kas bus toliau?

Po kelių minučių kovos žuvis atsiduria krante. Koks grožis! Tikrų tikriausias sidabro grynuolis, apie kurį svajojome ištisus metus! Džiūgaujame ir rėkaujame kaip vaikai.

Kadangi buvome sutarę pirmąją lašišą iškart suvalgyti, tai taip ir padarome. Laurynas ją išdoroja, Justas paruošia ikrus, o Valiuška sumaišo nuostabųjį sojos padažo ir wasabi pagardą. Lašišos filė mikliai supjaustoma gabaliukais, kurie pamirkomi į padažą ir valgomi. Tai štai koks garsiojo „Sashimi“ skonis! Dievų maistas, be jokios abejonės.

Po vaišių visi imame dvirankius ir brendame upėn pilni tikėjimo, kad va dabar tai pažvejosime. Tačiau kimba tik kiršliai. Ką gi, matyt, pasisekė tiesiog. O ir sąlygos gan prastos, nes vanduo šiltas ir skaisčiai šviečia saulė – ne pats geriausias derinys lašišų žūklei. Galiausiai iškeliaujame ir maždaug už kilometro įkuriame stovyklą. Vieta čia graži: didelė ramuma žemiau rėvos, o kitame krante stačios aukštos uolos.

Vakarienei – kepta lašiša ir rūkyti kiršliai. Drąsiai galima sakyti, kad gyvenimas yra gražus! Tačiau miego trūkumas ima viršų ir nesvarbu nei šokinėjančios sidabrinės žuvys, nei lietus, nei uodai. Pasineriame į ilgą saldų miegą.

2012, liepos 23 d., pirmadienis

Nubundame vienu metu, lyg susitarę. Išmiegojome 12 valandų! Matyt, buvom iškamuoti įspūdžių. Pusryčiai pas mus karališki: kepta lašiša ir sumuštinukai su sviežia duonyte, sviestuku ir ikrais. Nuostabu!

Pirmas darbas po pusryčių – eiti pažvejoti. Pasiskirstome ruožą į tris dalis. Žvejojame bent valandą, gal net ir ilgiau, bet apart kiršlių nieko daugiau taip ir nesugauname. Galiausiai nusibeldžiame iki duobės, kur vakar buvo pagauta lašiša, tačiau ir joje niekas kibti nenori. Matyt, saulė ir šiltas vanduo tikrai veikia neigiamai. Gaila…

Pietums prisigaudome kiršlių (Valiuška pagauna pirmąjį rimtą egzempliorių) ir juos iškepę labai sočiai pavalgome. Nors jau vakaras, bet susirenkame daiktus ir iškeliaujame. Jau antrą dieną kamuoja karštis, tad bandome persijungti į naktinį rėžimą. Čia juk visą parą šviesu, o naktimis bent jau vėsiau.

Nueiname apie 5 km. Saulei nusileidus pakyla tirštas rūkas. Iškart pajunti, kad esi už poliarinio rato, nes viskas gerokai atvėsta, o ir dėl ėjimo esame visiškai šlapi, tad šalta kaip reikiant darosi. Bet surandame labai didelę duobę, kurią net perplaukti teko. Įsikuriame kairiajame krante ant smėlėto pliažiuko, kur užkuriame laužą, pastatome palapinę.


Šiandien Lauryno gimtadienis, tad draugai jam paruošė staigmeną. Pasirodo, jie pasiėmė papildomai miltų blynams kepti! Tai, matyt, skaniausi blynai, kokius teko valgyti, kvepiantys laužu ir tiesiog tirpstantys burnoje! Net ir tai, kad uogų neradome, nebėda buvo, nes sviestas puikiai pagardino juos.

Taip vakarojome iki 3 ryto, kai Valiuška noėjo miegoti, o Laurynas su Justu patraukė žvejoti. Saulė jau buvo beveik pakilusi, o ne už ilgo ir visai iš už kalvos išlindo. Matyt, ne tą vietą pasirinkome, nes kibo tik kiršliai. Taip prašalome iki pusės penkių ryto, kol jėgos visiškai apleido ir nuėjome miegoti.

2012, liepos 24 d., antradienis

Šiandien ryte suvalgėme pirmąją košės porciją. Ji tiesiog puiki! Tebegeriant arbatą su šokoladu, pamatome link mūsų einantį žmogų. Pasisveikiname. Pasirodo, tai MANSA bazės prižiūrėtojas, Volodia (jei gerai pamename vardą). Jis jau dvylika metų gyvena čia vienas ir tik karts nuo karto išvažiuoja į namus, į Baltarusiją. Jis visai šalia Lietuvos kažkada gyveno, vos 7 km nuo sienos. Ir net lietuviškai šiek tiek kalba! Ko jau ko, o lietuviškai šnekančio balataruso už poliarinio rato sutikti nesitikėjome.

Kol mes pakavomės daiktus, jis kiek žemiau didžiosios duobės (ten, pasak jo, 12 metrų gelmė) sugavo nedidelę lašišaitę. Sakė, kad aukščiau ir vakar sugavo vieną. Maloniai pasišnekučiavome, pakvietė jis mus pas save į svečius. Gyvena visai netoli, vos už kelių kilometrų. Pakeliui dar sustojame vienoje vietoje pažvejoti, bet nieko gero nepešėme. Vis dėlto, vietos čia gražios, yra kur pažvejoti. Dar stabtelime šalia upelio, kuriame vanduo labai sūrus. Volodios paliepti visi apsiprausiame jame, mat gydomųjų savybių turi šis vanduo. Prie upelio dar sutinkame ir su valtele besileidžiančią jaunuolių porelę iš Volongos kaimo. Juos prieš kelias dienas kažkas su keturačiu užmetė aukštyn, o darbar žvejodami jie laidžiasi žemyn. Pagavo tik kiršlių, o lašišos nekimba, nors išbandė visus masalus, kuriuos turėjo.

MANSA bazė įsikūrusi ant stataus Volongos šlaito, toje vietoje, kaip mes ir tikėjomės žiūrėdami į žemėlapius ir skaitydami aprašymus Lietuvoje. Visai šalia upės, kur šlaitas ne toks status, stovi svečių namelis, kuriame yra keturios lovos, krosnis ir net biotualetas. Užlipę takeliu į viršų pamatėme nuotaukose matytą vaizdą: mažo namuko formos palapinės, sujungtos mediniais takeliais. Bet šalia stovi ir dviejų aukštų namelis . Apačioje yra pirtis, sandėlis ir generatorius, o viršuje gyvena Volodia. Gyvena kukliai, bet tvarkingai. Yra net televizorius, palydovinis telefonas. Vienišas nesijaučia, turi ir du šunis, bet dabar anie pabėgę į Volongą, pas kales. Kaip pats sakosi, yra pliusų ir yra minusų tokiame gyvenime. Bet, matyt, taip yra visur.

Iš Volodios sužinojome apie upę, kada joje geriausia žvejoti. Per metus būna du užėjimai lašišų: pavasarinis, birželį, ir rudeninis, rugsėjį, spalį. Ypač gerai čia būna rudenį, lašišų daug ir jos puikiai kimba. Gaila, kad nepavyko tokiu metu nukeliauti, bet laiko tam nebuvo. Nieko, kada nors, būtinai.

Pasisvečiavę, išgėrę arbatos ir užkandę sūdytos siomgos, iškeliaujame toliau. Volodia mums parodė vietą, esančią už 4-5 km nuo jo. Ten iš dešiniosios pusės įteka upeliukas iš ežerėlio, o upėje yra gražių duobučių. Per keletą valandų, vietomis dar pažvejodami, pasiekiame kelionės tikrlą. Vieta tikrai gražiai atrodanti. Ypač viliojanti, stiprios srovės ir gilios ramumos sankirta. Nieko nelaukę čiumpame meškeres ir pradedame žvejoti. Maždaug apatinio ir vidurinio duobės, kurioje žvejoja Laurynas, trečdalio susikirtime 8 nr. „Sugerman shrimp“ griebia ir į paviršių iššoka 3-4 kg sidabrinė siomga. Gaila, bet kiek pasipurčiusi, ji nutrūksta.

Po vakarienės, apie 2-3 valandą ryto, einame žvejoti toliau. Justas žemiau, o Laurynas toje pačioje duobėje. Valiuška pvargo po dienos žygio, tad nuėjo miegoti. Žūklę Laurynas pradėjo nuo jau spėjusio patapti numylėtiniu „Sugerman shrimp“, bet eidamas ruožą antrą kartą, jį pakeitė į „Samurai fly“. Kimba tik kiršliai. Galiausiai užsiriša 12 nr. krevetę iš šerno šerių, kurioje susilieja raudona, juoda ir sidabrinė spalvos. Duobės pradžioje musę kažkas sustabdo. Pakerta – yra. Ir vėl kiršlys -pirmiausia į galvą šovusi mintis, bet žuviai ryžtingai ėmus plaukt aukštyn, aišku, kad čia jau kiek rimtesnis priešininkas. Ir staiga jis iššoka iš vandens visu ūgiu. Eina peklon! Va čia tai gražuolis! Rudai raudonai oranžinis patinas! Žuvis vyniodama valą iš ritės pasileidžia žemyn. Ties duobės pabaiga ji iššoka dar kartą. Tada neria gilyn ir labai galingai priešinasi kažkur palei dugną. Valas atsipalaiduoja… Penkiaaukščiai keiksmai nusirita per visą upę. Aaaaaaaaaa!!!! Tokia žuvis! Nuostabi nuotrauka būtų pasilikusi atsiminimui. Bet gal dar kada pasiseks. Tegul…

Pereiname į aukščiau esančią rėvutę, kur jau iš tolo matosi viena kitą bevaikančios kuprės. Plaukioja jos čia ratais kvadratais, bet į muses nė dėmesio nekreipia. Justas pakerta vieną už šono, ištraukia ir pamatome, kokio šlykštumo tai žuvis. Fui… Bėga pieniai – matyt, neršia. Po kurio laiko Justas „netyčia“ ištraukia dar vieną. Keistos tai žuvys, vis dėlto. Pateko čia iš ramiojo vandenyno, plaukia neršti gerokai anksčiau nei siomgos, kai vanduo dar labai šiltas. Kiek supratome, tai šiemet jos atplaukė bent pora savaičių anksčiau nei įprastai.

Greitai jau šešios ryto, bet prieš einant miegoti dar reikia išdoriti žuvis, mat per naktį nemažai kiršlių teko nužudyti, nes tie per daug giliai įrijo kabliuką. Be to, ir dvi kupres turime. Bet nieko tokio, bus ką skaniai suvalgyti!

Comments

  • Vycia

    Smagu paskaityt ir foto paziuret.Saunuoliai ! p.s.s kupres tai tikrai nesimpatiskos :D

    • Laurynas

      Mhm, tai jau tikrai, kad šlykštokos. Bet čia darjo gražios.. Po to jau vien apkerpėjusios, išopėjusios ir leisgyvės plaukiojo..

  • m@k@s@s

    Net nežinau ką pasakyt..... :)

  • Vilius

    Super.. gera kleiones pradzia lauksiu tesinio :) ir isvis jusu puslapis nerealus...

  • BBachas

    Jega. Respect'as. Baltas pavydas:) Lauksiu tesinio...

  • Pashka

    SUPER !!!!

  • Imantas

    Y U NO add a follow-up?!

    • admin

      Cos we don't have enough time for that at the moment :) Kita savaite idesim antra dali :)

  • Laimonas

    Liux. Tik pakeiskit arba foną arba šifrą- užsiknisimas skaityt, liejasi viskas...

    • admin

      Senatvė, dėde Laimonai, senatvė.. :D

  • Vidmantas

    Super vyrai, tikrai pagirtina !!! Lauksime keliones tesinio :)

  • Marcius

    Puiku - laukiu nesulaukiu tesinio :)

  • admin

    Aciu visiems uz palaikyma :)

  • Harold S

    you guys are superb!!!!!

  • Laurynas

    Thank you very much for your kind words, Harold! :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *