Blog (Single Entry)

Lydekos museline

19Apr
  • Lydekos museline

 

Lydekas pradėjome žvejoti museline visai netikėtai, kai bandant pagauti šėlstančius salačius pavyko suvilioti keletą nedidelių lydekaičių. Tada šovė mintis susirišti didesnių to paties tipo masalų ir jau pirmojoje žūklėje rezultatai patys kalbėjo už save – pustuzinis aštriadančių. Kitų žūklių metu įsitikinome, kad lydekas museline galima meškerioti labai efektyviai. Bet įdomiausia buvo atrasti naujus dalykus ir padirbėti ieškant tinkamų masalų modelių, medžiagų jiems rišti, balansavimo būdų, dydžio, spalvos ir pravedimo technikos. Todėl norėtume pasidalyti sukaupta patirtimi ir pastebėjimais.

For our foreign friend: sorry, but articles are available only in Lithuanian. We think, that you can find enough information in English and there is no need to write articles in two languages 🙂

Vieta

Kol kas žūklei renkamės išskirtinai vien tik upes, mat prie jų praleidžiame daugiausia laiko ir žinome, kur ieškoti aštriadančių. Žūklė upėse nėra monotoniška, visą laiką judi į priekį tyrinėdamas kiekvieną užutėkį. O ir lydekų kiekiu skųstis neverta. Žinoma, radus seklų nedidelį ežeriuką vertėtų pabandyti laimę, tačiau stengtis museline sugauti lydeką dideliame ežere yra tikrų tikriausias mazochizmas. Žinoma, visada yra išimčių, bet per dieną svaidyti muses sulig papūga nėra pats maloniausias užsiėmimas. Tad norint tikrai rezultatyviai pažvejoti, vertėtų rinktis upę.
Turbūt visi žvejai žino, kad vieta, kurioje tikėtina rasti lydeką, labai priklauso nuo metų laiko. Pavasarį ir vasarą jos renkasi sraunesnes vietas, ten, kur greita srovė kertasi su lėta tėkme, nevengia ir rėvučių, kartais elgiasi kaip upėtakis ir tyko grobio po pagraužtais krantais. Vasarą lėtesnės tėkmės šiltavandenės upės gausiai užželia augmenija ir lydekoms labai patogu šiose džiunglėse rengti pasalas. Laikosi duobėse, bet būna ir išimčių. Įdomiausia, kad jos kartais labai piktos pasidaro ir atakuoja net šapalams skirtus vabalus. Rudeniop, kai vėsta vanduo ir varlės pradeda lįsti į žiemojimo vietas, dantytosios joms pasalas rengia ramiose vietose, šalia kranto, neretai nedideliame gylyje. Teko kartą kelias valandas bergždžiai žvalgyti atvirus vandens plotus ir tik masalą užmetus visai palei žoles ir net į pačias nendres pasipylė kibimai. Vėlų rudenį ir žiemą lydekos sulenda į ramias ir gilias žiemojimo duobes. Tokiose vietose lydekų būna ne viena ir ne dvi. Žiemą lydekų teko rasti prisispaudusių prie kranto, ramesnėse, bet negiliose vietose. Tokias seklias įlankėles dažnai dengia ledas ir masalą verta pravesti riboje tarp ledo ir atviro vandens.

Masalai

 

 

 

 

Lydekinės musės išsiskiria tuo, kad jos yra didelės, siekančios 15 ir daugiau centimetrų. Tradiciškai rišimui naudojami įvairūs kailiai, plunksnos ir sintetika. Bet pagrindinė problema – musės svoris. Tad, pvz., iš triušio kailio juostelės surištas didelis strymeris bus velniškai sunkus ir žūklė taps ne tik varginanti, bet ir pavojinga. Svaidant sunkų masalą išbalansuojama visa sistema ir dideliu greičiu skriejanti musė gali, geriausiu atveju, gerai kaukštelti per galvą, o blogiausiu sulaužyti kotą ar sužaloti. Sintetika yra labai gera alternatyva, nes ji nesugeria vandens ir puikiai dirba. Bet pagrindinis jos trūkumas – kaina. Labai gražiai ir natūraliai atrodo masalai, surišti naudojant blizgantį pluoštą, vadinamą „Angel hair“, bet jis brangus. Be to, sintetika linkusi smarkiai įsipainioti tarp lydekos dantų, tad masalai neilgaamžiai.
Galiausiai atsisakėme tokių musių ir rišimui pasirinkome elnio uodegą. Tai puiki medžiaga, kurios spalvų paletė yra be galo plati, šeriai yra ilgi, lengvi, nesugeriantys vandens, o vandenyje lyg atgyja ir labai natūraliai pulsuoja. Nežinia kodėl, bet dauguma kolegų pamatę šias muses pirmą kartą jas išpeikia, išvadina šluotomis arba santūriai nutyli nenorėdami užgauti. Bet pabandę jomis žvejoti įvertina jų praktiškumą ir kibumą. Iš esmės tai kažkas panašaus į jau daugelį metų pasaulyje naudojamą Lefty Kreh sukurtą musę „Deceiver“. Tai klasikinė žūklei jūroje skirta musė, kuria dažniausiai viliojami tarponai, bet masalas praverčia ir lydekų žūklėje. Mes šią musę šiek tiek modifikavome, bet pakeitimai nėra esminiai. Taigi žingsnis po žingsnio papasakosime, kaip ją rišti.

Štai ir viskas – musė labai paprasta. Tiesa, akytės yra visiškai nebūtinos ir daugiau skirtos žvejams, o ne žuvims. Dėl jų musė kibesnė nepasidaro ir jos vis tiek galiausiai nukrinta bemėtant, arba po kibimo.
Spalvos yra tokios pat kaip ir guminukų ar voblerių. Labiausiai pasiteisina salotinė su raudona nugara, raudongalviai, balti su juodomis, mėlynomis nugarėlėmis. Bet svarbu pažaisti su musių spalvomis, nes sulaukus tuščio kibimo dažnai lydeka tuo pačiu masalu nebesidomi, bet tereikia pakeisti spalvą ir aštriadantės nervai neatlaiko.

Taktika ir įrankiai

Pagrindinis muselinės pranašumas tas, kad masalą galima pravesti labai lėtai. Todėl reikia stengtis tai išnaudoti ir numatomoje lydekos buvimo vietoje pašokdinti strymerį kuo ilgiau ir lėčiau. Pravartu kartkartėmis suteikti masalui agresyvesnių judesių taip imituojant sužeistą žuvelę. Taktika atrodo elementari, tačiau ją įsisavinti reikia laiko ir noro eksperimentuoti. Jei ilgesnį laiką nesulaukiate kibimo, vadinasi, reikia kažką keisti. Kaip jau minėjome, pirmiausia verta keisti masalą. Jei ir tai neveikia, tada pravedimo gylį, greitį ar judėjimą.
Žūklės taktiką lemia ir pasirinktas valas. Plaukiantis valas puikiai tinka ten, kur negilu ir nėra daug dugno kliuvinių, pvz., tankiai sužėlusios žolės. Taip naudojant lengvus masalus pravesti galima visai šalia vandens paviršiaus net ir tankiausiai sužėlusiose atkarpose. Sunkų masalą galima nuskandinti giliai ir pravesti jį itin lėtai – tai kartais labai praverčia. Skęstantys valai naudingi giliose vietose ir ten, kur greitesnė srovė. Bet svarbu per daug nepersistengti, nes sunkesnių nei Sink2–Sink3 skendimo greičių nereikia. Vis dėlto tiksliai pasakyti, kada ir kokį valą naudoti, sunku, mat viskas priklauso nuo esamų sąlygų, o universalių dalykų nebūna.
Kalbant apie įrankius, 7–8 klasės kotas yra pats tinkamiausias. Nors puikiai galima išsiversti ir su lengvesniu kotu. Kartą teko gaudyti netgi su 4 klasės meškere. Sibire lydekas traukėme su 6 ir 7 klasių kotais – jokių problemų. Tad leistis į kraštutinumus ir naudoti sunkesnius nei 8 klasės kotus neverta. Svarbu atminti, kad pagrindinis visos sistemos elementas yra valas. Jis turi būti toks, kad galėtų nešti ir toli skraidinti sunkias muses. Tokio valo galva turėtų būti trumpa ir masyvi. Galima įsigyti specialiai lydekų žūklei pagamintų valų arba pasigaminti juos patiems karpant sunkesnius valus. Nors tai jau atskira tema, apie kurią ateityje plačiai kalbėsime, bet, trumpai tariant, yra imamas sunkesnis nei reikalingas WF valas ir atkerpama tokio ilgio valo atkarpa, kurios svorio reikia kotui užkrauti. Tai lengva paskaičiuoti žinant naudojamo koto klasę, be to, daugelis gamintojų šią informaciją pateikia ant įrankio. Tokia atkirpta valo atkarpa tvirtinama prie lygaus plono valo (angl. runnning line), kuris palengvina slydimą ir didina metimo nuotolį. Tokia sistema labai praktiška, nes galima turėti skirtingo skendimo greičio galvų, skirtų skirtingoms sąlygoms. Taigi turint vos dviejų galvų komplektą galima prisitaikyti labai greitai, nereikia keisti viso valo ar ritės būgnelio. Be to, galima pasigaminti trumpas masyvias „Skagit“ tipo galvas, kurios itin praverčia žvejojant upėse, nes jos geba nešti dideles sunkias muses ir norint jas užkrauti reikia labai nedaug vietos už nugaros. Labai didelis šaudančių galvų privalumas yra kaina, mat susimeistrauti tokią sistemą kainuos ne daugiau kaip 100 litų, o už naują lydekinį valą paklosite mažiausiai 150 Lt.

Epilogas

Viskas, apie ką mes kalbėjome, nėra nauji, o jau ne vieną dešimtmetį ir net šimtmetį visame pasaulyje tobulinami dalykai. Ir Lietuvoje vis dažniau muselininkų taikiniu tampa lydekos, tačiau dar nėra vietinių tradicijų, tad yra dar daug niuansų, kuriuos reikia išsiaiškinti, o ir didelių lydekų mūsų vandenyse kol kas nesame sugavę. O jų yra, tik reikia jas surasti.

Jei turite pastebėjimų išsavo patirties, labai džiaugtumėmės, jei pasidalintume jais su mumis. Galite komentuoti, rašyti elektronius laiškus (info@dirtyfly.org), brūkštelti mūsų facebook’o puslapyje arba tiesiog paskambinti (telefonus rasite skyrelyje “contacts”.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *