Blog (Single Entry)

Lašalas 2018

13Jul
  • Lašalas 2018

Lašalų laukiau ištisus metus. Pernai nepavyko normaliai pažvejoti, o šiemet jau nuo sausio mėnesio sėdėjau naktimis prie stovelio ir narpliojau senas patikrintas bei naujas muses. Svajojau, kaip eisiu gegužės pabaigoje prie upės ir lauksiu to masyvaus lašalų išskridimo ir upės užvirimo nuo bulkuojančių žuvų. Net atostogas tam pasiėmiau. Net ritę naują nusipirkau! Ir, turiu pasakyti, man pasisekė. Masyvų lašalų skridimą mačiau, bet gal galėjo ir kiek geriau su žuvų bulkavimu būti.

Šiemetinis pavasaris buvo ypatingai šiltas. Dabar, birželio pradžioje, apima jausmas, kad vasara jau įpusėjusi. Ypač jei prisimintume pernykštį sezoną, kai šiltas dienas buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Plačiajame internete pirmieji lašalų skridimo atgarsiai pasirodė dar nė nesulaukus gegužės vidurio. Kadangi mano atostogos turėjo prasidėti tik 15 dieną, tai ėmiau stresuoti žymiai anksčiau. Buvau įsitikinęs, kad praleidau tą nuostabų momentą, kai masiškai ima ristis didieji lašalai. Kai pagaliau atsidūriau prie upės, lašalų buvo daug: pilnos pievos suaugėlių, bet tuo pat metu ir ant vandens vis dar buvo daug subimagų. Pirmasis vakaras turėjo būti nuostabus. Bet, kaip ir derėjo, iškart užslinko toks debesiukas, kad per valandą iškrito bent jau viso mėnesio lietaus kiekis. Upė pakilo per 40 cm ir tapo panašesnė į balintą arbatą. Nors vis dar ganėtinai gausiai ritosi lašalai, bet nemačiau nė vienos bulkos. Teko vynioti meškeres ir traukti namo.

Sekančią dieną nieko ypatingo nesitikiu, bet vis tiek kažkur giliai viduje kirba mintis, kad vanduo jau bus pakritęs. Bet jau važiuojant link upės ir matant, kad virš upės slėnio esančiose pievose vis dar stūkso didelės balos, iš kurių upeliais teka molingas vanduo, apėmė bloga nuojauta. Mano spėlionės pasitvirtino. Vanduo dar aukštesnis ir drumstesnis. Nors lašalų yra, bet niekas jais nesidomi. Bent jau nieko nepastebiu. Nusprendžiau palėkti aukštyn, kur dar nė karto nesu buvęs. Netikėtai sutinku kelis draugus, prie kurių prisijungiu. Upę pasidaliname dviem stambiais ruožais. Keturiese tikrai turėtume kažką atrasti. Pirma pažintis su upe nebloga, nes, ji – nedidelė, gan veržli, daug pagraužimų, gerų slėptuvių upėtakiams, tačiau lašalų nematau. Bandau gaudyti sausomis, bet po kelių šimtų metrų tuščio ruožo (jei neskaičiuotume aukšlių), užsirišau strymeriuką. Kadangi ir jis rezultatų nedavė, reikėjo kažką skubiai daryti. Nė nespėjęs atsisveikinti nusprendžiau keisti lokaciją ir bandyti žvejoti ten, kur yra lašalų. Gal pasiseks…

Ten, kur vakar šoko tūkstančiai vabzdžių, situacija ir vėl panaši. Vanduo drumstas, tad tiesiog slenku palei upę ieškodamas perpsektyvaus ruožo. Surandu vietelę ant kalvos, nuo kurios matosi ganėtinai didelis upės ruožas ir lašalų imagų daug. Galiausiai patelės ima skristi virš vandens ir dėti kiaušinis. Kelios nedidelės bulkos upės viduryje. Greičiausiai kiršliai. Bet štai ir kažkas įdomesnio: pastebiu ratilus netoli kranto kiek aukščiau rasto. Pagaliau tai, ko laukiau. Nors bulka mažytė, bet po jos liekančios bangos ganėtinai rimtos. Vieta ganėtinai nepatogi, nes žuvis po aukštu krantu, o žemiau esantis medis neleidžia patogiai užmesti. Bet šiaip ne taip prislinkęs pateikiu lašalą vos per koto ilgį ir šis tuoj pat dingsta ratile. Žuvis ganėtinai stipri, bet nedidelė. Upėtakis. Smagu. Pirmasis šiemet sausa muse.

Dar kiek palaukęs matau tik prieš tai buvusias kiršlines bulkas, tad nuslenku aukščiau, kur po klevais yra gražus pagraužtas krantas. Ir čia iškart pastebiu rimtą bulktelėjimą. Atsargiai pateikiu musę iš žemiau, žuvis ją paima, kertu, o anam gale viso labo kiršliukas. Štai tau ir upėtakinė bulka… Nusprendžiu eiti žemyn. Lašalų jau labai daug, bet upė ganėtinai pasyvi. Vis viena kita bulka. Kai kurioms žuvims pametėju masalą, tačiau nieko nepavyksta sugauti. Rodos, vienoje vietoje buvo ganėtinai rimtas egzepliorius, bet po kelių smūgių atipurtė. Jau ir temti ima, tad pagalvoju, kad reikia gal tuos kelis bulkuojančius kiršlius sugauti. Išsirenku rimčiausiai atrodančią ir žuvis tuoj pat įsiurbia masalą. Iš kelių pirmų smūgių supratau, kad tai tikrai ne kirlšys. Žuvis stipri, veržli. Nors ir nedidelis, bet kovingas upėtakis. Smagu, labai labai smagu. Antrą kartą apsigaunu. Matyt, per metus instinktai gerokai atbuko.

Trečią dieną nusprendžiu važiuoti gerokai žemiau. Nors vanduo sąlyginai aukštas, drumstas, bet nepalyginamai geresnis nei vakar. Oras tvankus, prisotintas gegužės kvapų, koks ir turėtų būti. Lašalų yra, jie ritasi. Nelabai gausiai, bet pakankamai stabiliai. Prisėdu po klevu, kur kažkada nutrūko labai didelis upėtakis. Ilgiau laukti netenka ir pamatau pirmuosius ratilus. Bet, kad ir kaip bebūtų keista, žuvis paknibinėja musę ir daugiau nebekimba. Už kelių metrų pasikartoja tas pats. Greičiausiai strepečiai, bet gali būti, kad ir klystu. Einu aukštyn, kur kasmet pavyksta sugauti didelė upętakį. Metai iš metų, ten užkimba patys didžiausi margiai. Sėdu laukti. Smagiausia yra tai, kad žolės visiškai neišmindžiotos, o tai gali reikšti, kad šiemet aš čia pirmasis. Vanduo aukštas, drumstas. Lašalai po truputį ritasi, plaukia žemyn. Ramu, nesimato nė bulkelės. Po penkiolikos minučių lyg matau ratiliukus po jaunu alksniuku aname krante. Srovė ten atsimuša į statų krantą, tad gal man tik pasivaideno. Kurį laiką niekas nevyksta. Staiga pamatau vėl kažkokias bangeles, bet nesuprasi, kas čia per velniava… Belieka laukti. Galiausiai aiškiai pamatau iškylant upėtakio nosį ir vėl dingstant po vandeniu. Jei ten kažkada nebūčiau sugavęs to didžiojo upėtakio, tai tikrai nepastebėčiau tokios bulkos. Belieka pametėti musę ir pravesti visiškai šalia kranto. Pavyksta iš pirmo karto ir mano lašalas dingsta tokioje pat vos pastebimoje bulkoje. Kertu ir kotas sulinksta į baranką. Žuvis lėtai pasimuisto, o tada lekia aukštyn. Pagaliau ritė džiaugiasi tikslingai naudodama jautrų stabdį. Šuoliai, piruetai, bėgimai. Nėra nieko smagiau. Šiaip ne taip įprašau paršelį į graibštą. Žuvies nematuoju, nes paprasščiausiai neturiu metro. Iš pirmo žvilgsnio, tai tikrai 50 cm. Bet gali būti, kad ir mažesnis. Gal ir 45 cm. Bet koks gi skirtumas 😀 Pagaliau įvyko tai, ko taip ilgai laukiau. Duobės karalius keliauja atgal, o aš einu toliau.

Pasaulis, rodos, stoja į savo vėžes. Atrodo, kad kartojasi ta nuostabi diena prieš kokius ketverius metus, kai visur bulkavo dideli upėtakiai. Ir šį kartą jie bulkuoja tose pačiose vietose, tik gal ne tokie dideli. Einu nuo duobės prie duobės, kur prisėdu, palaukiu keliolika minučių ir, jei niekas nevyksta, einu toliau. Kai kur sugaunu, kai kur ne. Vienoje vietoje vos išlindęs iš krūmų akies krašteliu pastebiu ratilą greitos ir lėtos srovių sankirtoje. Trečiu pravedimu musė pradingsta dideliam ratile ir upėtakis padaro žvakę, neria po žemiau esančiu kelmu ir tenka bristi jį krapštyti iš ten. Šiaip ne taip, vos ne rankom priverčiu žuvį grįžti į atvirą vandenį, kur galima jį ramiai nuvarginti iki graibšto. Kuo toliau, tuo smagiau.

Tai buvo įsimitiniausias vakaras. Sekančios dienos, vis dėlto, buvo pažymėtos lakstymu iš vienos vietos į kitą, ilgu laukimu ir lūkuriavimu. Kartais kantrybė atsipirkdavo, kartais ne. Ir, kas keisčiausia, tose vietose, kur prieš kelerius metus pagavau tikrai rimtų žuvų, šiemet tesugavau neūžaugas. Žinoma, neverta iškart galvoti apie blogiausą variantą, gal tik pasikeitė žuvų stovėjimo vietos, nes pati upė po pernykščių potvynių tapo visiškai kitokia… Bet gali būti ir taip, kad upėtakiai atgulė kieno nors šaldiklyje.

Paskutinį vakarą nesulaukiau lašalų ir išsitraukiau strymerį. Kokių 10 metrų ruože jį suvalgė trys upėtakiai. Vienas jų buvo toks, kad iškart iššoko iš vandens, pliumtelėjo atgal, tada pasileido žemyn ir palindęs po rastu išvyniojo dar kokius dešimt metrų valo. Kadangi rastas buvo per giliai, kad galėčiau prakišti kotą arba sugrąžinti valą, žuvis galiausiai atsipurtė. Po tokio akibrokšto nusprendžiau, kad gal gana man tų lašalų šiems metams. Nėra nieko smagiau nei žvejoti upėtakius sausa muse, kai jie aktyviai bulkuoja, tačiau viskas turi pradžią ir pabaigą, tad iki tamsos palūkuriavęs prie gilaus duburio, kur teko sugauti labai gražų patiną, bet taip nieko ir nesulaukęs, išvažiavau namo.

Nors lašalai nesibaigė ir gal net ir dabar dar kai kuriose upėse galima intensyviai žvejoti, bet man pilnai pakako. Sugavau didelį upėtakį, keli margiai padovanojo įsimintinas kovas, upė ir ją supanti gamta buvo, kaip visuomet, nuostabi. Kitą rytą be jokios sąžinės graužaties išplaukiau pagainioti starkių.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *