Blog (Single Entry)

Ievų žydėjimo metas

10Nov
  • Ievų žydėjimo metas

Keli atsiminimai iš gegužės…

DZŪKIJA

Nėra nieko malonesnio nei išeiti anksti ryte į lauką ir užuosti ore kybantį ievų žiedų aromatą. Nors artimiausi medžiai už puskilometrio, bet kvapas toks stiprus, kad jaučiasi visur. Aplinkui taip žalia, kad net akys raibsta. Paukščiai čiulbauja it pamišę.  Tas nuostabusis jorės metas, kai pagaliau galutinai prabunda gamta. Atsikėliau su pirma šviesa ir keliauju prie upelio. Vanduo gan aukštas, tad didžiojoje upėje žvejoti nė nesinori. Po ilgos žiemos pasiilgau kibimų, net nesvarbu, kad upėtakiai nebus dideli. Taip seniai buvau sugavęs žuvį, kad, rodos, praradau ryšį su gamta ir gal net pačiu savimi.

Pradėsiu nuo drevės aukštyn. Čia pagrindiniai ruožai, o iki kelio bus kaip tik tas atstumas rytinei žūklei. Upelis pasikeitęs, yra naujų duobių, naujų užtvankų, pagilėjimų. Nuosekliai tikrinu kiekvieną jų ir galiausiai įkertu taškuotį. Nedidukas, bet labai dailus. Nors, gerai pagalvojus, šiame upelyje didesnių sugauti gal net ir nepavyktų. Tik kartą kažkada vasarą esu pabaidęs gerą keturiasdešimtuką. Seniai seniai čia būdavo gerai. Senelio pasakojimais sunku ir patikėti: upėtakiai, kiršliai, lydekos, šlakiai, lašišos. Atseit net vandens buvo daugiau. Na, gal aukštupyje esančios žtvankos ir melioracija padarė savo darbą, nes dabar vandens, ypač vasarom, čia labai mažai.

Gera žvejoti visiškai neypatingais įrankiais: dešimt metų jau dirbantis Sage ketvirtukas, paprastas Barrio DT valas, paties susirištas konusinis pavadėlis. Tik ritė nauja. Čia nieko ypatingo ir nereikia. Per kilpą užrištas epoksiukas puikiai dirba. Tiesiog eini prieš srovę ir tikrini visas galimas upėtakio stovėjimo vietas. Vienur pavyksta geriau, kitur prasčiau, nes tai krūmas, tai žolės kokios pamaišo ir tenka bristi atsikabinti musės.

Per rytą sugaunu tris upėtakius ir nukeliauju iki didžiojo eglyno. Čia tiesiog prisėdu, užkaičiu vandenį kavai ir mėgaujuosi saule, paukščiais, grynu oru ir vandeniu. Nė nežinau, kas galėtų būti geriau. Ramu ir tiek.  Kartais norisi paprastumo. Kai gyvenime nėra tiek jau daug laiko, tai kiekviena tokia akimirka yra ypatinga.

AUKŠTAITIJA

Aš savo sezoną pradėjau gegužę. Ir tai yra visai teigiamas reikalas. Jau šilta ir gera, paukščiukai čiulbauja, o upės jaukios ir malonios. Upėtakiai pasiutusiai aktyvūs, jėgos pas juos daug, tad žūklė visai kitokia nei sausį. Žinoma, jei būčiau visiškai atviras, tai tik gegužės mėnesį išsiruošti prie upėtakinio upelio nebuvo mano asmeninis pasirinkimas. Na, iš dalies mano asmeninis, bet dabar, kai jau turiu du vaikus, tai laiko sau lieka ne tiek ir daug: tik tada, kai šeimyna miega ar žmona labai gerai nusiteikus. Tačiau dabar aš jau baisiausiai pasiilgau upelių karalių. Todėl atsikėliau dar prieš saulės patekėjimą ir nukeliavau du rytus iš eilės prie upės.

Upė nebe tokia aukšta. Čia valas bus WF, pavadėlis skęstantis ir į trasą eis iš vakaro rištas epoxiukas. Kažkaip šiemet man labai patinko šios musės. Šviesus su smėlio spalvos nugara ir baltu pilvu. Tikiuosi, ir raudonas akcentas atneš rezultatų. Pirmieji metimai ir pirmieji laimikiai. Trisdešimtpenktukas smagiai palanksto meškerę, o po jo užkimba dar keli mažesni. Žūklė neišpasakytai smagi, nes žuvys aktyvios, kimba beveik kiekvienoje perspektyvioje vietoje. Senai jau taip gerai žvejojau strymeriu. Kitą rytą su dar didesniu azartu atsidūriau prie upės ten, kur vakar buvo keli geri kibimai. Bet, kaip visada, į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Šiandien vanduo pakritęs per gerus dvidešimt centimetrų. Tenka pasilikti tik plaukiantį valą. Žuvys nebe tokios aktyvios, bet vis tiek iškrapštau kelis gerus upėtakius. Musės nuo vakar taip ir nepakeičiau, nes ji vis dar kuo puikiausiai dirba. Tiesa, vienos akies epoksidinė danga kažkur prapuolė, bet tai nėra labai svarbu. Kai tiki tuo, ką darai, tai belieka tik mėgauti žūkle.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *