Blog (Single Entry)

Poliarinis Uralas 2011

02Feb
  • Poliarinis Uralas 2011

Praėjo septyneri metai nuo šios kelionės. Labai nemažai pasikeitė per tiek leiko. Dar kartą skaitant tuo metu galvoje kirbėjusias mintis, dabar darosi juokinga. Rodos, imtum ir pasakytum sau, gal tu kita muse žvejok, gal kitaip užmesk, pravesk, gal kitaip elkis ir tvarkyk ūkinius reikalus… Užtai gera prisiminti tikrai gerus laikus, kai visas pasaulis atrodė po kojom. Dabar jau kitas gyvenimo etapas. Gal dėl to pagaliau ir į savo puslapį dedam Uralo aprašą. 

***

Sunku ir apsakyti, kiek laiko praleidome planuodami kelionę į Poliarinį Uralą. Į tokį žygį išsiruošėme pirmą kartą, tad teko pusmetį padirbėti ieškant žemėlapių, planuojant maršrutą, renkantis įrangą ir sprendžiant daugybę kitų problemų. Galop sumąstėme iš Maskvos su traukiniu nukeliauti iki Pernašoro, esančio 130 km iki Vorkutos, tuomet nužygiuoti iki Uralo kalnų, pereiti į Azijos pusę ir pasekti arktinių kiršlių eldoradą – Mažają Lagortą. Po to leidžiantis upėmis žemyn turėjome pasiekti kaimelį Veršyna Voikara, iš kur pasiekti civilizaciją. Geriausiai įspūdžius atspindi dienoraštis, tad juo su jumis ir pasidalinsime.

1 žygio diena, rugpjūčio 3 d.

IMG_2630Pravažiuojame prieš paskutinę mūsų kelionės stotelę ir su didžiausiu nekantrumu laukiame prie išėjimo vagono gale. Jaudulys per ausis lipa, nes už kelių minučių būsime išlaipinti vidury nežinomų Sibiro platybių ir dar tris savaites turėsime išgyventi Uralo kalnuose ir tundroje. Kelio atgal nebėra, nes atgaliniai bilietai jau nupirkti, o pinigų daugiau nebeturime. Traukinys sustoja ir mes paskubomis krauname sunkias kuprines lauk. Palydovas uždaro duris, atsisveikina ir sunkus vagonų karavanas nurieda į šiaurę link Vorkutos, o mes liekame pasimetę. Iškart pasitinka ledinis šiaurės vėjas ir keli lietaus lašai iš švininių debesų. Aplinkui, kiek tik akys mato, vien neūžaugos berželiai ir liesos varganos šiaurinės eglaitės. Sunku pagalvoti, kaip per tokią tankmę reikės prasibrauti. Pradedame suprasti, kad mūsų tobulas planas nėra toks jau gudrus, kaip atrodė anksčiau.
Pirmuosius du kilometrus iki Pernašoro upelio įveikiame per pusvalandį. Upelis seklus, gausu rėvučių ir pagilėjimų, krantai tankiai apaugę krūmais. Gerai, kad mes buvome keturiese, nes ten tikrai nejauku. Eidami palei upelį matėme meškos pėdsakus, o tai neramino, nes netyčia ją sutikti šansų buvo labai daug. Nei ginklo, nei signalinių raketų, nei dar ko nors, kuo galėtume nubaidyti tundros šeimininką, neturėjome. Tačiau supratome, kad patekome į eldoradą, kai vienoje duobutėje palei skarduką pamatėme kiršlį – tikrai virš pusės metro. Net nustėrome. Pamanėme, kad tai arkinis kiršlys, nes jo nugarinis pelekas buvo labai didelis ir su baltais apvadais – nutysęs kaip kasa. Bet vėliau sužinojome, kad europinėje Uralo pusėje gyvena europiniai kiršliai, tik jie čia užauga tokie dideli, kad įgauna pasakiškų atspalvių.

Galiausiai pasiekėme Usą. Ji plati, apie 300 m, ir gili, vietomis duobės po 5 metrus ir daugiau. Liko dar 4 km iki kelio ties Markašoro upeliu, tad kiek atsipūtę išplaukiame. Pamatėme, kad skrenda geltoni lašalai, kuriuos nuo paviršiaus labai godžiai rinko žuvys. Nors atsilikinėjome nuo grafiko, bet žvejiška pagunda per daug viliojo, tad surinkome vieną muselinę, o Augustas su Marium spiningą. Na ir prasidėjo. Vienas po kito kibo kiršliai. Kas įdomiausia, europiniai. Ir dar kokie! Bent po 40 cm. Ir tokie kovingi, kad net ranką paskausta juos traukiant. Velniai žino kiek mes jų sugavome, bet jie dar nebuvo tokie dideli, kokius spiningu pagavo kolegos. Ką gi, pirma diena, o įspūdžių jau pilnos kelnės. Pasirodo, užtenka tik iš traukinio išlipti, kad pažvejoti taip, kaip niekada dar nežvojojai.

Kelias nuo Markašoro iki Junjachos fermos egzistuoja, o tai ir buvo svarbiausia. Ir net Dondo būdelė dešiniajame Usos krante yra, nors tai tik kažkoks žemas bokštelis. Įsitikinome, kad seni standartiniai rusiški žemėlapiai yra tikslūs ir nepamainomi. Stovyklą įkūrėme prie kelio. Sielas atgaivino kepti kiršliai, chalva ir arbata. Įdomu, ką ryt pateiks Uralas.

IMG_2668

2 žygio diena, rugpjūčio 4

IMG_2676Ryte užkandę ir susikrovę į kuprines nebenorinčius tiltpi daiktus, pajudame visureigių keliu link Junjachos fermos. Eiti buvo sunku, nes pilna vandeniu užpiltų gilių provežų, gruntas molingas ir slidus, kelio viduryje yra pelkė, kuri dar labiau apsunkina ėjimą. Kelis kartus kertame upelį. Randame pirmąsias tekšes – labai savotiško skonio uogas. Einame po 30 minučių, o ilsimės po 10, tačiau kolegoms toks tempas nepatiko, tad jie pasiūlė eiti atskirai. 15 kilometrų įveikėme per penkias su puse valandos, o jie atėjo pusantros valandos vėliau. Vis dėlto, taip daryti negalima, nes atsitikus nelaimei negali tiesiog paskambinti ir paprašyti pagalbos, tad geriau jau lėčiau, bet visiems kartu.

Fermą randame labai lengvai – tai tiesiog keli apleisti pastatai ant Junjachos upės kranto. Nuo čia pirmą kartą pamatėme Uralo kalnus – melsvus ir didesnius nei tikėjomės. Persirengę, iššidžiovinę rūbus ir pagurkšnoję arbatos, sulaukėme draugų ir išplaukėme. Bandome žvejoti sausa musele, bet kiršliai nedideli ir tie nelabai noriai kimba. Tad Justas nusprendžia pabandyti žvejoti strymeriais ir jau pirmo pravedimo metu jį griebia stambus kiršlys. Čia raibapelekiai kovoja iki paskutiniosios, suka ratus aplink katamaraną, daro žvakes, neria gilyn.. Bet po kurio laiko Justas rankose laiko 44 cm kiršlį, svėrusį 750 gr. Nedvejodami keičiame taktiką ir besileisdami upe žemyn, vieną po kito traukiame kiršlius. Padarėme išvadą, kad žūklė strymeriu plaukiant yra pati patogiausia ir efektyviausia. Be to, Junjacha – tobula upė – negili, labai tinkama museliavimui ir braidymui. Ir, svarbiausia, pilna didelių kiršlių.

Vienos rėvos pabaigoje, kur srovė sulėtėja ir pereina į duobę, vienu metu įkertame po kiršlį. Iš karto matome, kad šie bus neeiliniai, nes sėdėdami ant katamarano, jų įveikti negalime. Todėl pasiekę krantą, toliau kovoja me su stambiais raibapelekiais, kurie be vargo prasuka ritės stabdį ir vis paprašo valo. Justo taparas buvo 47 cm ir 840 gr., o Lauryno 50 cm ir šiek tiek virš kilogramo. Netveriame džiaugsmu ir netikime tuo, kas vyksta.

Taip beplaukdami įveikiame 8 km iki santakos su Grubėju. Netoliese, už upelio posūkio pamatėme dūmus, o ten pasisveikinome su kažkokiu turistu, bet nusprendėme pašnekėti tik ryte, nes jau tamsu buvo, o dar daug darbų laukė: pririnkti malkų, išvirti košę, pastatyti palapines, išvalyti žuvį ir t.t.. Reikia dar ir pailsėti, nes rytoj laukia sunkus žygis palei Grubėju aukštyn prieš srovę link kalnų.IMG_2689
IMG_2704IMG_2722

3 žygio diena, rugpjūčio 5

IMG_2735Rytas ilgas, bet užtai išsimiegojome ir sočiai pavalgėme žuvienės. O kokia tai sriuba! Joje daugiau žuvies nei vandens, o skonis dieviškas – tiek sultinio, tiek pačios žuvies. Pipirai, adžika, sviestas ir česnakas suteikia puikų skonį. Bevalgant į svečius užsuka šalimais nakvojęs rusas, vardu Aleksejus. Jam jau per penkiasdešimt metų ir trisdešimt iš jų keliauja po įvairiausius Rusijos kempelius. Šį kartą atsibeldė į Poliarinį Uralą vienas ir čia jau trečia savaitė. Kelionę pradėjo kažkur Junjachos aukštupyje, aplankė Vidurinę Lagortą, kuria pakilo iki kalnų, pasiekė Didžiosios Lagortos aukštupį, ten pažioplinėjęs grįžo atgal. Žmogus labai patyręs, nuoširdus ir sąmojingas. Domėjosi, iš kur mes, ką čia veikiame ir kur keliaujame, bet sužinojęs, kad ketiname keltis Grubėju aukštyn į kalnus, perspėjo, kad ten perėja sudėtinga, labai stati ir pakankamai pavojinga dėl nestabilių akmenų. Patarė jis mums paplaukti dar 7 km žemyn, kur įteka Palnik-ju. Jis ilgesnis ir didesnis nei Grubėju ir, pasak Andrejaus, galėtume tempis valtis beveik iki pat kalnų. Kiek pasvarstę, nusprendžiame paklausyti jo patarimo ir 13:00 pajudame link Palnik-ju. Vietoje būname 14:30, kur užkandę sūdyto kiršlaičio, pradedame temptis valtis prieš srovę. Kadangi darėme tai pirmą kartą, teko šiek tiek pavargti, kol supratome, kas ir kaip. Pasirodo, katamaraną reikia pririšti priekyje iš abiejų pusių, o ne gale ir priekyje, kaip valtyse. Kai tai perpratome, tempimas tapo vienu malonumu. Visiškai nejauti svorio ir gali net draugą kartu patempti, kol jis ilsisi ant katamarano.

Eidami keliose vietose žvejojame. Duburiai su žydru vandeniu ir dideliais kiršliais tiesiog užburia, neįmanoma atsispirti pagundai pažvejoti. Vienoje vietoje Laurynas pastebėjo kiršlį sulig kalade, o kiek auščiau matėsi dar trys ar keturi tokie pat. Tuoj pat paėmė meškerę į rankas ir drebančiom rankom bandė pametėt mažutę, vos 19 nr., Elk Hair Caddis kiršliams. Pirmais metimais visai nesugebėjo tinkamai pateikti musės, bet po ketvirto vienas iš šešėlių atsiplėšė nuo dugno ir ramiai įsiurbė musę. Oj, kokią kovą tie kiršliai dovanoja. Kotas braška, ritė žviegia, viena žvakė seka kitą, širdis daužosi kažkur pakulniuose. Ir taip pasikeisdami visi sugavome po kiršlį, kurie buvo kaip sukirpti – po 50 centimetrų.

Pakeliui sutikome ir rusą, kuris ketino pereiti kalnus ir pasiekti Mažąją Lagortą, bet dėl žemo vandens jam tai nepavyko. Pasak jo, iki mūsų tikslo buvo penkios dienos kelio su kuprinėmis ant pečių, nes paėjus dar penketą kilometrų, upelis pasidaro visai seklus ir apie jokį tempimąsi nė kalbėti neverta. Gerokai nusivylėme, nes teks žygyje užtrukti ilgiau nei planavome, bet vakarop atsivėręs tundros ir kalnų vaizdas pakėlė nuotaiką. Besileidžiančios saulės apšviesti kalnai, rodos, ranka pasiekiami, tad per daug nenusimename. Čia, prie didelio šlaito ir įsikuriame. Malkų pakankamai, tad galime viską gerai išdžiovinti, kad nereiktų tempti šlapių daiktų. Žinoma, košė su spirgiais, arbata ir chalva suteikė naujų jėgų.

IMG_2760 IMG_2780

4 žygio diena, rugpjūčio 6

IMG_2817Šį kartą susiruošiame greičiau ir dar spėjame šlaito apačioje, šalia vis dar užsilikusio sniego lopinėlių, prisikasti auksinės šaknies. Saulutei smagiai šviečiant pajudame link kalnų. Pradžioje einame palei upę, karts nuo karto ją perbrisdami tai į vieną, tai į kitą pusę. Pabandome kirsti kampą per tundrą, bet greitai įsitikiname, kad to daryti nevertėjo, nes iki juosmens tankiai sužėlę krūmai vietomis visai neįveikiami. Grįžę prie upės, tokių kvailysčių nebedarome. Už šešių kilometrų, prieiname šalia upės esančius skardžius. Ant vieno iš jų, žemėlapyje pažymėto 15 metrų aukščiu, stojame papietauti. Prisivalgome trintų uogų su cukrumi bei džiūvėsiais. Atgavę jėgas judame toliau.

Likusią kelio dalį įveikiame šlaitu per tundrą, nes augmenijos visai mažai, o pagrindas kietas. Vaizdai visiškai nerealūs, atsiveria visos Poliarinio Uralo platybės. Kai kur iš krūmų sąžalynų pakyla būriai poliarinių kurapkų. Atsidūrus čia atgyja pirmykščiai instinktai ir mintyse kiekvienas trokštame turėti šautuvą, o gal tiesiog alkis daro savo. Galiausiai, saulei jau beveik nusileidus ir įveikus 15 km, pasiekiame vietą, ties kuria baigiasi žemėlapis. Pagaliau jį įveikėme, nes įgriso žiūrėti į tuos pačius lapus.

Kalnai jau visai arti, o leidžiantis saulei jų atspalvis keičiasi nuo šviesiai rudai raudonų iki violetiniai mėlynų. Pirmą kartą išsimaudome lediniame vandeyje ir pavakarienavę einame miegoti. Dar kartą įsitikiname, kad už chalvą nieko geresnio pasaulyje nėra.

IMG_2843

5 žygio diena, rugpjūčio 7

Tęsiame ėjimą link kalnų. Tikimės, kad šiandien seksis žymiai geriau, nes turėtų baigtis krūmai palei upę. Vėl neatsispiriame pagundai „kirsti kampą“. Kol eini ant kalniuko, sekasi gerai, nes pagrindas kietas, akmenuotas, bet vos nusileidi žemiau, prasideda krūmeliai, tarp kurių dar ir pelkės stūkso. Eiti itin sunku ir mūsų greitis sulėtėja iki vos dviejų kilometrų per valandą. Dar kartą įsitikiname, kad per tundrą vaikščioti neverta, tik prarandi laiko ir pavargsti. Ne veltui vietiniai sako, kad per tundrą tiesiai geriau neiti. Toliau sekasi dar prasčiau, nes iš abiejų pusių palei upę tankiai sužėlę krūmai, o ir nuovargis daro savo. Bet tvirtai žengiame tolyn užsibrėžę tikslą pasiekti kalnus. Bet nuo dešiniojo Palnik-ju intako, Palnik Šoro, krūmai ir pelkės baigiasi, tad galima daug greičiau eiti. Per dieną įveikiame 15 km ir jaučiamės nuostabiai, nes iki Mažosios Lagortos lieka vos 6 km! Žinoma, nuovargis ima viršų, bet sugebame užlipti į visai šalia esantį kalniuką, nuo kurio atsiveria pasakiškas begalinių Europos platybių ir iš šono mus supančių Uralo kalnų vaizdas. Matyt, kažkas mus saugojo, nes oras buvo ramus ir nė lašelis neiškrito iš dangaus, tad galėjome prisirinkti sausų krūmų ir susikurti laužą. Sočiai pavalgę ir išsidžiovinę rūbus einame miegoti tvirtai žinodami, kad ryt susikausime su Mažosios Lagortos kiršliais.

IMG_2882IMG_2929

6 žygio diena, rugpjūčio 8

IMG_3019Atsibudus pučia atšiaurus vėjas, nors ir šviečia saulė. Patraukiame link perėjos ties ežeriuku 335,6 m aukštyje. Palei Palnik-Tyvis pasiekiame perėją, per kurią persiversti ne taip jau lengva buvo. Tenka eiti į žvalgybą, išsirinkti geriausią kelią. Nusprendžiame iš pradžių pereiti nestabilius akmenis, o tada kopti per ledyną į kalną. Tiesa, aukščiai nedideli, bet pavargti ir pasisaugoti teko. Vis dėlto, nesinorėtų kristi ir iš trisdešimties metrų žemyn ant akmenų. Bet visi saugiai įveikiame kliūtį ir jau grožimės vaizdu į Aziją ir tolumoje esantį Mažosios Lagortos slėnį.

Palei upelį, ištekantį iš ežero, einame apie tris kilometrus. Eiti sunku, nors ir leidžiamės nuokalne: pilna akmenų, pelkučių, samanų. Slėnyje mus pasitinka labai atšiaurus vėjas ir protarpinis lietus. Už didelio akmens randame užuovėją ir sėdame pietauti. Primusas mums labai pagelbėja, nes greitai užsikaičiame sultinio, o po to ir arbatos, tad bent šiek tiek sušylame – suprakaitavus ir pučiant tokiam vėjui sušalti netrunkame.

Kiek pasistiprinę tęsiame žygį. Žvejoti čia kol kas neverta, nes upė tiesiog per sekli, tad nusprendžiame eiti iki jos kairiojo intako Šeršoro. Žygiuojame neskubėdami, po penkiolika minučių, ilsimės po penkias, kad per daug nesukaistume, kad po to neatšaltume. Šalia santakos, dešiniajame krante, randame užuovėją ir daug sausų krūmų, kurie čia jau gerokai didesni nei prieš tai.

Kadangi su Justu ėjome apsiavę guminius batus, tai likome sausi, o mūsų bendražygiai išbadė modernius žygio batus ir po to visą vakarą ir dar pora dienų juos džiovino. Todėl pastatę palapinę greitai išlekiame pažvejoti. Iki Šeršoro upė sekli ir nesulaukiame nė vieno kibimo, o žemiau Mažoji Lagorta tampa veržlesnė ir daug vandeningesnė. Vienoje iš rėvų Laurynas įkerta žuvį. Pirmasis arktinis kiršlys! Stambus ir riebus – 50 cm ir 1,4 kg svorio. Justas jau trečiu metimu taip pat susikauna su savo pirmuoju azijiniu taparu. Šis siekia 47 cm ir 1,2 kg. Džiaugsmo akimirka buvo sunkiai nupasakojama. Pagaliau po tiek svajonių ir tiek vargų, pasiekiame savo tikslą! Pakaitomis gaudome kiršlius kol visai sutemsta ir paėmę tris vakarienei grįžtame į stovyklą. Ir vėl šviežia žuvis užpildo mūsų skilvius. Žuvienės skonis pasakiškas. Išgeriame po gurkšnelį tauraus aukso šaknies užpilo ir einame ilsėtis. Ryt dar pastovyklausime čia, kad galėtume visą dieną žvejoti.

IMG_3080 IMG_3062 IMG_3052

7 žygio diena, rugpjūčio 9

IMG_3212Atsikėlę ryte greičiau einame žvejoti į vietą, kur vakare radome kiršlius. Pirmą kiršlį pagauna Marius ir po kelių akimirkų jis ištraukia pusmetrinį taparą. Tuomet dar pagauname kelis kiršlius ir kibimas baigiasi. Pakyla smarkus vėjas, prasideda lietus. Žvejodami leidžiamės upe žemyn ieškodami naujų vietų. Randame labai gražių duburių, bet didžiapelekiai kažkodėl nekimba. Vėtra įsissmarkauja taip, kad užmesti tampa nebeįmanoma. Kas blogiausia, lietus kiaurai merkia striukę, tad tenka grįžti stovyklavietę ir persirengus lįsti į miegmaišį. Likusią dienos dalį taip ir praleidome, nes nesinorėjo nė nosies lauk iškišti. Sunkūs debesys slenka visai pro pat palapinę ir, kas blogiausia, vakarop dar ir žaibai su griausmais prasidėjo. Gyvenimas debesyje tikrai nėra toks jau saldus.

Naktį vėjas taip pakyla, kad lenkia palapines iki žemės. Viskas braška, traška, švilpia, miegoti neįmanoma, nes visą laiką baiminiesi, kad suluš palapinė. Bet, dėkui Dievui, viskas baigiasi gerai ir paryčiais nurimęs vėjas leidžia bent šiek tiek snūstelėti.

 

8 žygio diena, rugpjūčio 10

Po tokios audros upė labai pakilo, iš kalnų atsivėrė upeliai. Prie laužo išsidžiovinę vakar lietaus permerktus drabužius, prisipučiame valtis ir apie pietus pajudame upe žemyn. Kartais sustojame pažvejoti, bet tuščiai, nors vietos labai gražios. Nuplaukiame apie 6 km iki kalno, esančio kairėje pusėje, pabaigos. Čia stojame petauti ir Augustas pamato duobėje bulką, po to dar vieną. Nusprendžiame įsikurti kitame upės krante, nes ten yra graži pievutė. Tuoj pat einame žvejoti, bet iki sutemų niekas nieko nepagauna. Staiga išgirstame Marių šaukiantį, kad įkirto kažką stambaus. Tai buvo 52 cm ir 1,6 kg kiršlys. Jau sutemo, bet mes vis dar gaudome, kiekvienas ištraukiame po pusmetrinį kiršlį, dar keletas nutrūksta. Tokia žvejyba egzotiška, bet nuobodoka, nes pabosta monotoniškai pravedinėti masalą vienoje vietoje kol sulauki kibimo.

IMG_3262 IMG_3278

9 žygio diena, rugpjūčio 11

Nusprendžiame likti šioje vietoje ir visą dieną aplink žvejoti kišlius. Sekasi nekaip, nes žuvys tapo labai išrankios. Nors ir matai jas bulkuojant, bet musės griebti nenori. Matyt, po lietaus pakilęs upės vanduo iš aplink esančių balučių išnešė gausybę vabzdžių lervų ir žuvys pasisotino jomis. Vis dėlto pavyksta suvilioti po kelis pusmetrinius taparus. Kas įdomiausia, jie pripažįsta tik rudas muses su raudona uodegėle ir auksine galvute.

Vakare vėl bandome naktinę žvejybą. Turėjome tuščių kibimų, o Mariui su Augustu sekėsi geriau. Šie suviliojo po kelis tikrai stambius kiršlius. Vienas, sugautas Augusto, siekė 54 cm ilgį. Tačiau mūsų toks „drožimas“ nežavi, tad nueiname ilsėtis su mintimi atsikelti anksčiau, gal ryte pažvejosime sėkmingiauIMG_3375.

10 žygio diena, rugpjūčio 12

IMG_3469Ryte, kol kolegos dar miega, nueiname kelis kilometrus aukščiau stovyklos. Justas pagauna 49 – 50 cm nuostabaus grožio kiršlį. Įdomu tai, kad kiršlių toje duobėje pilna. Jie karts nuo karto subulkuoja, kelis net plaukiojančius pamatyti pavyksta, bet jie nesidomi jokia jiems siūloma muse. Taip jų ir nepergudravę grįžtame atgal.

Pietums privalgome keptų kiršlių ir nusprendžiame leistis žemyn. Pakeliui, ties vieta, kur įteka Lymšoras ir Karšoras, yra didelė duobė, kurioje pabandome žvejoti. Kibimai seka vienas po kito, stebimės žuvų aktyvumu. Per psuvalandį ištraukiame bent po dešimt žuvų, visi stambūs, pusmetriniai, nutukę. Smagu pakeisti aplinką. Čia peizažas kitoks: upė atsiremia į didžiulį šlaitą, kurį dengia ledynas. Plaukiant pro jį dvelkia neapsakoma gaiva. O ir plaukimas smagus, mat gausu didžiulių riedulių, yra prispaudimų.

Už kelių posūkių pamatome ant šlaitelio stovyklaujančius žmones. Nusprendžiame priplaukti ir pasisveikinti. Pasirodo, tai buvo dvi rusų šeimos, kurios čia kasmet atvyksta pastovyklauti. Žmonės buvo labai svetingi ir dosniai pavaišino šviežia duona su sviestu ir sūdytu kiršliu. Viską užkandome sūdytais agurkėliais, naminėmis alyvuogėmis ir fermentiniu sūriu, užgėrėme arbata su citrina ir krienų trauktine. Tokios vaišės po beveik diejų savaičių žygio atrodė lyg sapnas. Akimirka buvo tobula, smagiai šnekučiavomės su žmonėmis, kurie negailėjo patarimų, o išeinant maloniai išlydėjo ir davė ukrainietiškų lašinių ir krieno šaknies gabalą. Geriausia mintis: koks žmogus kalnuose, toks ir gyvenime.

Vakare puode bandome rūkyti žuvį ir mums pavyksta, tačiau pradeginame puodo dugne skylę. Gerai, kad turime mažesnį puodelį, gal pavyks vienu kartu išvirti košę.

IMG_3447

11 žygio diena, rugpjūčio 13

Nusprendžiame stovyklavietę perkelti kilometru žemiau, ties Lagortajegratu. Dėl nesusupratimo nuplaukiame žymiai toliau nei planavome ir, kur prasideda negražios vietos – kalnai baigiasi, prasideda taiga, duobių nėra, vien rėvos. Tenka valtis tempti prieš srovę ir grįžti atgal. Kadangi buvo labai stiprus priešpriešis vėjas, eiti sunku. Vėl įkuriame stovyklavietę. Taigi tą dieną tiesiog sugaišome plaukiodami ir be tikslo tampydami daiktus, nors galėjome visą dieną žvejoti. Geriausia vieta stovyklavietei yra miške, dešiniajame krante, dar nepriplaukus intako. Ten patogi užuovėja, daug malkų, grybų ir uogų, puikios vietos žvejybai.

Beje, sutinkame lietuvių grupę, kurie jau ne pirmus metus keliauja čia. Pasak jų, kibimas labai prastas, nėra nė ko lyginti su tuo, kas dėjosi prieš kelerius metus. Atkeliavo jie iki Didžiosios Lagortos su visureigiu iš Charpo ir dabar žvejodami ėjo prieš srovę. Per daug ilgai nebendravome, nes tiek jiems, tiek mums dar nemažai reikėjo nuveikti.

Vakare prisirenkame grybų ir troškiname juos su laukinių svogūnų laiškais, po to vėl laukia chalva ir arbata.

12 žygio diena, rugpjūčio 14

Ryte vėjas jau nurimęs. Visi pasidalinome maisto davinį ir nusprendžiame praleisti dieną kas kaip nori. Dviese patraukiame link Lagortajegarto, o bendražygiai lieka šalia stovyklos. Pakeliui nusprendžiame, kad norime dar kartą aplankyti ledyną. Nors iki ten apie 5 km, bet besimėgaudami vaizdais lengvai tą atstumą įveikiame. Žūklę pradedame nimfomis ir jau po kelių metimų traukiame kiršlius. Paimame sutartą normą vakarienei, o likusius paleidžiame atgal į ledinį vandenį. Kiršliai pamažu nustoja domėtis nimfomis, daug tuščių kibimų, atrodo, lyg griebtų atbulais dantimis. Keli raibapelekiai pakyla į paviršių ir godžiai praryja plaukiančius lašaliukus. Taip būdavo ir anksčiau, bet sausomis musėmis žuvys visiškai nesidomėdavo. Bet jau vien dėl to, kad nimfos įgriso iki kaulų smegenų, rišame sausas muses ir jau po pirmo metimo didžiulis kiršlys iškišdamas įvairiaspalvę burę griebia 11 nr. Elk Hair Caddis. Va čia tai smaguma – pusmetrinius raibapelekius gaudyti nuo paviršiaus!

Nuo ledyno dvelkia gaiva, už nugaros kalnų fone vakarėja saulė, o mudu su kolega mėgaujamės nuostabia raibapelekių žūkle sausomis musėmis. Smagumas neapsakomas! Žuvys kimba iškišdamos savo storas nugaras su delno dydžio burėmis. Kiršlių kovingumas neįtikėtinas. Kilogramo – pusantro kiršlys priešinasi gerokai stipriau už tokio pat svorio lietuviškus taparus. Pakirsti spaudžiasi prie dugno, vyniodami valą iš ritės lekia pasroviui, prieš srovę, daro žvakę po žvakės, o pritraukti prie kranto įgauna naujų jėgų ir vėl pradeda kovą iš naujo. Ta gaivališka jų jėga mus visiškai pakerėjo.

Turbūt tokia kalnų valia, kad kiršliai kaip ūmai pradėjo kibti, taip ir nustojo. Keitėme muses, bet bergždžiai. Tik užsirišus rudos spalvos šlapią musę pavyko ištraukti dar kelis gražuolius. Padėkojome kalnams už dovanas, atsisveikinome su jais ir pajudėjome stovyklos link. Pakeliui prisikasėme aukso šaknies, prisiskynėme čiobrelių. Grįžome jau visai sutemus. Vakarienei svieste kepėme kiršlius, gėrėme švelnią vietinių čiobrelių arbatą ir megavomės tyla.

Ryt paliksime kalnus.

13 žygio diena, rugpjūčio 15

IMG_3916Atsibundame nuo lietaus barbenimo į palapinę, bent jau taip manėme iš pradžių. Keista, lauke šviečia saulė, bet lyja. Tik išlindę iš palapinės supratome, kad tai milžiniškas spiečius mašalų, kuris inirtingai atakavo mūsų būstą trokšdamas kraujo. Ryte niekur neskubėjome, rūkėme žuvį, gėrėme kavą ir tiesiog mėgavomės paskutinėmis valandomis kalnuose. Šiandienos planas – pasiekti Didžiąją Lagortą, o po to ir Lagortą.

Pakeliui, vos už poros posūkių, randame gražų ruožą su keliomis duobėmis, kur pasigavome po penkis standartinius Mažosios Lagortos kiršlius. Visi kaip sukirpti, gerokai virš kilogramo. Plaukdami toliau pastebėjome, kad čia galima prisirinkti labai daug aukso šaknies ties vieta, kur išsišakoja Mažoji Lagorta, ant skarduko yra labai gera vieta stovyklavietei. Paklausome rusų patarimo ir renkamės kairąją atšaką, nes ji gilesnė, nors vis tiek didžąją kelio dalį tenka temptis plaukmenis. Taip keliaujame apie 2-3 km.

Pasiekus Didžiąją Lagortą vaizdas nuliūdina. Ties santaka yra itin nutrypta stovyklavietė, visur mėtosi sudaužytų butelių šukės ir kitos turistų paliktos šiukšlės. Peizažas taip pat niūrus, aplinkui laukai, krūmynai, upė išplatėjusi. Kitame krante stovyklavietė, visureigiai, o upė pertverta tinklu. Papietaujame ir plaukiame toliau. Nors planavome pasiekti Lagortą, bet sustojome anksčiau, nes pabūgome iš kalnų sparčiai artėjančio debesies ir kylančio vėjo. Suradome užuovėją saloje, o įsikūrę dar sumąstėme pažvejoti, bet vėjas buvo toks šaldantis, kad norėjosi tik gerti čiobrelių arbatą ir lįsti greičiau į palapinę.

IMG_3908

14 žygio diena, rugpjūčio 16

Oras ryte nedžiugina, plaukia žemi debesys, pučia stiprus vėjas, upėje vanduo pakilęs 20-30 cm, drumstokas. Turbūt todėl, kad jau nuo vakar matėsi ant kalnų užslinkęs didelis debesis. Po pusryčių pabandome žvejoti, bet tuščiai, nes vėjas trukdo mėtyti ir šaldo. Sutinkame šalia stovyklaujančius rusus. Jie mus pavaišina spiritu ir rūkytais kiršliais, bet nuliūdina, kad šie vos 30-35 cm dydžio. Taip pat prisirenkame čiobrelių, kurie yra žymiai aromatiškesni nei mūsiškiai. Stovyklavietėje užkandame rūkytų kiršlių, o tuos, kuriuos turėjome užsimarinavę, pabandome užmautus ant vytelių kartu su grybais pakepti virš laužo. Skonis – nepakartojamas.

Šiandien nusprendžiame plaukti iki Lagortos ir Labachėj santakos. Atstumas apie 10-12 km, jį įveikiame per pusantros valandos. Susiliejus Mažajai ir Didžiajai Lagortai, upė isispraudžia tarp uolų ir plaukimas pasidaro labai smagus, mat srovė veržli, gausu rėvų, riedulių, prispaudimų. Kažkur pusiaukelėje yra prispaudimas prie uolos kairėje, o upės viduryje stūkso didžiulė uola. Mes jį saugiai aplenkiame laikydamiesi dešinės pusės. Žodžiu, yra ką veikti, o vaizdai užburia. Kadangi nutolome nuo kalnų, gamta pasikeitė: miškai tankesni, aukštensi, medžiai jau rimtesni. Matyt, vėjas jų čia taip neskriaudžia. Pastebime ir primuosius rudens ženklus – raustančius šermukšnius.

Įsikuriame ties Labachėjaus upeliu. Čia randame seną stovyklavietę su laužaviete užuovėjoje. Jau beveik visiškoje tamsoje skubame prisirinkti uogų, mat per pora dienų spėjome jų pasiilgti. Vakarodami prie laužo jaučiame, kad oras gerokai atvėso, nes šilta tik būnant visai šalia laužo.

15 žygio diena, rugpjūčio 17

Iškrovos diena. Po pusryčių, maudynių ir skalbimosi, Marius su Augustu iškeliauja aukštyn Labachėjaus upeliu pažvejoti. O mums žvejoti visai nesinori, tad visą dieną gulinėjame prie laužo. Nusprendžiame iš maišų, kuriuose buvo duona, pasisiūti mažesnius maišelius, į kuriuos galima bus sudėti auksinę šaknį ir čiobrelius. Gaila būtų tokį gėrį prarasti. Per pietus nuplaukiame į kitą upės pusę, kur per penkiolika minučių prisirinkome pilną maišą raudonikių ir kazlėkų, radome labai daug storų sultingų laukinių česnakų. Iš šių gėrybių ir lašinukų pataisėme tris keptuves grybų. Desertui, žinoma, sklidinas puodelis girtuoklių.

Vakarėjant ir kolegos grįžo iš žygio. Pasirodo, jie sutiko mešką! Kas įdomiausia, uogavo ji sau ramiai ir nekreipė į juos dėmesio. Vis dėlto sugavo keturis kiršlius, kurių du po 45 cm, o kiti du mažesni. Skrodžiant paaiškėjo, kad šie privalgę širšių ir kamanių. Kaip supratom, upelyje yra kelios neblogos duobės, bet žuvies, bent jau šiuo metu nėra daug.

16 žygio diena, rugpjūčio 18

IMG_4068Šiandienos planas – pusryčiams užkirsti kiršlių, susipakuoti ir plaukti iki Kokpelos ir Lagortos santakos. Upė žemiau Labachėjaus labai išgražėja ir tampa kiršlių žūklės rojaus kampeliu. Daug rėvų, o už jų ilgų ramumų, kuriose knibždėte knibžda taparai po 45 cm ir didesni. Praplaukę apie 11 kilometrų, pamatome bulkuojančius kiršlius ir sustojame pažvejoti. Čia upė praplatėjusi, gaudyti tenka srovės pakraščiuose. Žvejojant sausa muse puikiai kimba 45-47 cm ilgio kiršliai, bet šioje upėje jie kiek lieknesni nei Mažojoje Lagortoje, mat ten tokio ilgio kiršlys jau ir 1300 g gali siekti, o čia vos iki kilogramo tempia. Vis dėlto kiršliai tokie gražūs! Kūnai tamsūs, papilvės geltonos, didžiuliai pelekai švyti mėlynai, uodega net violetinė. Pasiimame po penkis gražuolius vakarienei ir gaudome toliau. Suviliojame dar po pustuzinį žuvų ir išplaukiame, mat dar reikia nemažą atstumą įveikti ir stovyklą įkurti.

Iki Kokpelos plaukiame neilgai, apie dvi valandas. Įsiliejus Kokpelai, upė tampa vandeningesnė ir platesnė. Bet čia atplaukia ir vietiniai iš žemupio ir gaudo kiršlius pardavimui. Apie 2 km žemiau santakos randame ir vadinamąją Taimenių duobę. Apie ją daug pripasakojo Algis Jasutis ir Augustas. Čia kasmet atvyksta žvejai specialiai pažvejoti taimenių, mat šie susirenka prieš nerštą ir laikosi tokiose vietose. Duobė labai išraiškinga ir sunku būtų jos nepastebėti, nes visoje Lagortoje daugiau tokių vietų nėra.

Stovyklą įkuriame taip, kad matytume duobę, kad galima būtų greitai reaguoti pasirodžius taimeniams. Skutame žuvį ir tuoj pat kepame. Nors žuvį valgome kasdien, vis tiek jos norisi ir norisi. Sukertame šešias keptuves. Vakaras ramus, tik ,rodos, dar vėsesnis. Būnant žygyje gamta pastebimai pasikeitė, oras tikrai atvėso, o naktimis būna minisinė temperatūra. Tekšių jau nebėra, mat isos nušalusios. Atėjo ruduo.

IMG_3953

17 žygio diena, rugpjūčio 19

Kokie gi sibirietiški pusryčiai be kepto kiršlio! Saulutė šviečia, oras pasakiškas, o žvilgsniai vis užklūna už kitoje upės pusėje kišlių paliekamų ratilų. Taigi nieko nelaukdami brendame per upę ir juos gaudome. O ir žūklė pakankamai įdomi, nes žuvys čia su savu charakteriu. Dažniausiai sugauni 2-3 kiršlius, o tada jau tenka keisti musę, nes šie visiškai nebesidomi ja. Toks įspūdis, kad pamatę besiblaškančius gentainius, didžiapelekiai žino, kad tas daiktas pavojingas. Taigi muses tenka keisti, bet tai tik sužadina smalsumą ir stuteikia daugiau malonumo.

Praalkę nueiname į šalia esantį miškelį pavalgyti mėlynių. Ten jų tiek priaugę, kad sunku suvokti, kaip tiek daug būti. Atsigulus į mėlynes, nuvalgome jas iš vieno šono, tuomet apsiverčiame ant kito ir vėl valgome sultingas uogas pilnomis saujomis. Kai aplinkui uogų nebelieka, pašliauži pusmetriu aukčiau ir vėl viskas kartojasi iš naujo. O jau kokio skanumo jos! Sunku žodžiais apsakyti…

Vis dėlto, nepaisant uogų, diena nebuvo tokia saldi, mat teko operuoti Lauryo pirštą. Dar kažkur, Europos pusėje, matyt, skusdamas žuvį įsidūrė ir per pora savaičių susidarė pūlinys. Tikėjomės, kad jis pats atsivers, bet kai pirštą ėmė skaudėti ir naktį, teko prisiminti chirurgijos paskaitas. Operacija praėjo sklandžiai ir pūliai buvo išvalyti, skausmas ir patinimas praėjo. Ne veltui pasiėmėme į žygį lidokaino, betadino, švirtkštų ir binto, tik nespėjome nusipirkti skalpelių, tad panaudojome paprasčiausią peilį.

Taimenių nė nebesitikime, nes nei jų matėme, nei noro yra šalti bergždžiai mojuojant per dieną ir naktį. O ir įrankių tam reikia rimtenių, nes menkas malonumas žvejoti vienrankiu plačioje upėje. Net trečdalį jos pločio įveiki su vienrankiu, o va dvirankis būtų pats tas. Bet tam reikia laiko ir, svarbiausia, noro. Mums galvose jau sukasi Voikaro lydekų ir ešerių vaizdai. Vienas Augustas netingi spiningu ieškoti taimenio, nors visi jau seniai nuėjo miegoti.

18 žygio diena, rugpjūčio 20

Vidurdienį susikrovę mantą išplaukiame iš žemyn upe. Planuojame nemažai nuplaukti, kad kuo labiau priartėtume prie pažadėtųjų lydekynų. Nuo Taimenių duobės iki Voikaro santakos su Vorčiatovisu 6 km. Pasatarojo vandenys drumsti ir vaizdas visisškai pasikeičia. Bet pačioje santakoje dar pavyksta sugauti keletą kiršlių, bet jie smulkūs, tesiekia 40 cm. Kadangi šalta, pučia atšiaurus vėjas, neužsibūname ir plaukiame pakeliui vis pabandydami palydekiauti, bet tuščiai. Taip nuplaukiame 29 kilometrus. Džiugina tik tai, kad kuo toliau nuo santakos, tuo vanduo skaidresnis.

Apsistojame trimis kilometrais aukščiau Vaktaviso, dešiniojo Voikaro intako. Netoli įrengtos stovyklavietės visoje upėje ima bulkuoti kažkokios žuvys. Kiršlių čia jau nėra, tad labai įdomu, kas tai per padarai. Tenka gerokai pavargti kol beveik sutemus Justas pagauna žuvį, labai panašią į syką. Tikslau pavadinimo nežinojome, bet vėliau išsiaiškinome, kad tai sykinių šeimos žuvis, rusų vadinama ščiokur.

Gaila, lydekų taip ir nesugavome, nors labai tikėjomės. Nuotaika nėra gera – trūksta žvejybos ir veiksmo. Išplaukus iš Mažosios Lagrotos žygis tampa niūresnis. Visą laiką tik plaukiame ir stovyklaujame, valgome ir miegame. Mintyse keikiame šį maršrutą ir tikime, kad daugiau Voikaru nebeplauksime.

19 žygio diena, rugpjūčio 21

Iš ryto nueiname pagaudyti pakrantėje bulkuojančių žuvų. Jau pirmų pravedimų šlapia muse metu sulaukiame kibimų. Netrunkame prisigaudyti į sykus panašių sidabrašonių žuvų. Jos visai nemažos, po 400-700 g. Jos noriai griebia šlapias muses, tik pakirsti pavyksta ne visas, neretai užkimba už šono, net uodegos. Matyt, dėl to, kad žvejojome dviem musėm ir žuviai atakuojant aukščiau esančią musę, ją pakertame žemesniąja.

Grįžę į stovyklą skubame įvertinti laimikio kulinarines savybes. Reto skanumo pasitaikė žuvelė! Svieste pakepinta ji tiesiog tirpte tirpsta burnoje. Todėl užsikąsdami pakepintais grybais greitai sušveičiame visas žuvis.

Einame pauogauti – tankiame miške sunkiai nupasakojama gausybė bruknių. Atrodo, lyg kas būtų raudoną kilimą patiesęs, uogų tiek daug, kad jas galima rinkti užsimerkus. Kol uogavome, kolegos prigaudė sidabrašonių, jas išskutome ir paruošėme 9 kg suprieskoniuotos žuvies rytdienai. Atrodo, kad nemažas kiekis, bet žuvelė labai skani ir sunku atsisakyti tokio delikateso. O ir šiaip negali žinoti, ar dar ką nors sugausime.

20 žygio diena, rugpjūčio 22

Atsikeliame anksčiau, nes planuojame nuplaukti bent 15 kilometrų, iki Lambajegano, dešiniojo intako. Gal pagaliau rasime išsvajotas lydekas? Plaukiame vis pabandydami pažvejoti, bet bergždžiai. Mes gaudome muselinėmis, o kolegos spiningais. Priplaukę minėtojo upelio santaką, vėl pabandome laimę, nors tikėjimo jau visai mažai. Pravedinėdamas salotinės spalvos strymerį Justas pamatė, kaip jį atsivijo lydeka ir griebė paskutinę minutę prie pat kojų. Pagaliau pirmoji apie 2 kilogramų margašonė! Daugiau kibimų čia nebesulaukiame. Matosi, kad šioje vietoje daug stovyklauta: pilna laužaviečių, o ant akmenų visur mėtosi stambių lydekų kaulai. Kai kurie stuburo slanksteliai piršto storio.

Antrąją vietą randame 2 km žemiau Lambajegano. Čia yra didelė sala ir iškart už jos upė daro vingį. Kairiajame krante yra ramuma ir 1,5-2 metrų gylio duobė, kur pirmieji sustoja kolegos spiningautojai. Augustui iškart užkimba mažytė lydekaitė, o po to 3-4 kg gražuolė. Verta bandyti dar. Justui gal antro pravedimo metu strymerį kažkas užgula. Iškart aišku, kad žuvis labai stambi. Traukti sekasi sunkiai: žuvis įtempusi valą stovi srovėje, vis paprašo kelių metrų šniūro. Kotas išsirietęs kaip botagas, o žuvies įveikti niekaip nepavyksta. Jau praėjo gal penkios minutės, o lydžio dar nematėme. Galų gale pavyksta prisitraukti jį šiek tiek arčiau. Vandenyje susiraito stora krokodilo nugara ir vėl neria gylyn į duobę. Taip kartojasi dar kelis kartus kol pavyksta įveikti galiūnę ir užvesti ją ant seklumos. Justas atsiklaupęs vandenyje pasideda lydžio galvą ant kelių ir stengiasi atkabinti godžiai prarytą musę. Pasveriame – 7,8 kg. Dar kelios nuotraukos atminčiai ir garbingas priešininkas saugiai paleidžiamas atgal į upę. Justas akimirkai lieka klūpėti vandenyje ant smėliuko, jausmas sunkiai apibūdinamas, rankos dreba, jaudulys gniaužia kvapą.

Žvejojame toliau. Dar vieną lydeką pagauna Laurynas. Nors ji svėrė apie pusantro kilogramo, bet džiaugsmo suteikė ne ką mažiau nei Justui. Juk tai pirmoji sibirietiška lydeka! Matome besivartančias visai paviršiuje lydekas, bet tik Mariui pavyksta suvilioti tris lydžius, svėrusius 3-4 kg. Stebina, kaip vienoje duobėje gali būti tiek ir tokių žuvų!

Emocijoms aprimus papietaujame ir plaukiame į kitą krantą, į kurį atsiremia pagrindinė srovė ir, matyt, pavasarį išgraužia gilias duobes. Iš tolo Justas nusižiūrėjo šiek tiek didesnį užutekėlį, kur nuojauta kuždėjo, kad gali slėptis plėšrūnės. Jau po kelių pravedimų masalą griebia pusantro kilogramo lydeka, kuri tuoj pat keliauja atgal. Sekančiu metimu vėl sulaukia kibimo, iš pirmų smūgių aišku, kad žuvis stambi, tenka su ja rimtai pasigalynėti. Po gražios kovos ištraukta apie 6 kilogramų svorio lydeka paleidžiama atgal. Atrodo, lyg ir nesapnuojame, bet sunku patikėti tuo, kas vyksta.

Leidžiamės žemyn ieškodami naujų duobių. Toliau seka salų virtinė, o tarp jų rėvos, tad vietos nelabai kokios. Tačiau ten, kur įteka Nangjeganas, upė daro posūkį į kairę. Dešiniajame krante yra graži duobė, o kairaijame akmenuotas krantas. Būtent čia išsilaipinę kolegos iškart įkerta po lydeką. Na ir prasidėjo. Tai vienam tai kitam užkimbą po lydeką. Kai kurios itin stambios, virš 8 kg. Žuvys laikosi toliau nuo kranto, ties ramios ir greitos srovės sankirta, tačiau kelios užkibo beveik visai prie kojų. Tą vakarą geriausiai dirbo baltas strymeris ir skęstantis valas.

Šiai dienai įspūdžių pakaks. Įrengiame stovyklą priešais duobę ir užvalgę einame miegoti. Rytoj gaudysime lydekas taip, kaip dar niekada negaudėme. Ką gi, Voikaru verta plaukti, tik vietas reikia žinoti.

IMG_4418

21 žygio diena, rugpjūčio 23

Pakylam anksti, kad galėtume kuo ilgiau pasidžiaugti žūkle. Pradedame vakar buvusiais kibiais masalais, tik kažkodėl jie jokio rezultato neduoda. Galiausiai nusprendžiame keisti muses ir tuoj pat išgirstam Justą šūkaujantį, bet, pasirodo, ne dėl to, kad kažką įkirto, o paprasčiausiai išsigando žmogus. Pasirodo, po pravedimo jis beveik prie pat kojų, įsibridęs iki juosmens, grožėjosi strymerio žaidimu, kai iš nežinia kur išniro monstrinė lydeka, pražiojo narsus ir atakavo masalą, bet nesėkmingai. Tai buvo taip netikėta, kad Justas negalėjo nenusigąsti. Gerai tai, kad bent pakeista taktika duoda rezultatų ir dar po kelių metimų abiems užkimba po lydeką. Uch, kokios gražuolės jos, veržlios, be skrupulų prašančios valo iš ritės. Vandenyje jų niekaip nepaimsi, tenka stengtis užvesti ant seklaus kranto. Skubame fotografuoti, matuoti ir paleisti, kad kuo mažiau pakenkti Voikaro galiūnėms.

Pagauna visi ir galiausiai einame užkąsti. Jau trečia diena kaip šlamščiame ščiokurus, tad norėdami šiek tiek paįvairinti racioną sutariame paimti mažą lydeką, jei tik ją pagausime. Įdomu, kokio jos skonio. Jei pagrindinį jų maistą sudaro tokios žuvys, kaip ščiokurai, tai turėtų gautis dieviško skonio šašlykai.

Po pietų sumąstome plaukti į kitą upės pusę, kur taip pat turėtų būti gera vietelė margašonėms. Pirmasis vėl džiūgauja Justas. Dar viena 5-6 kilogramų aštriadantė susigundo jo strymeriu. Dar po poros metimų jis vėl įkerta lydeką, kuri kibo labai efektingai, nes matėsi kaip atsivijo masalą ir piktai jį atakavo. Darosi sunku suvokti, iš kur čia tiek ir tokių lydekų. Marius su Augustu taip pat sėkmingai spiningais vilioja ir traukia žuvis. Dar šiek tiek pabandome laimę, bet vis dėlto daugiau nieko rimtesnio nebepagauname. Netikėtai radę saujalę tekšių, paskanaujame jų ir sėdę į katamaraną grįžtame atgal į stovyklą.

Šalta dienelė pasitaikė, o kai kam ir bridkelnės leist pradėjo, tad pirmiausiai einame arbatos atsigerti, nors nekantraujame žvejoti sėkmingoje duobėje tikėdamiesi, kad per kelias valandas jos gyventojos spėjo nurimti po rytinio mūsų taškymosi. Pailsėję ir šiek tiek užkrimtę vėl lendame į upę. Jau ir Marius į rankas paėmė muselinę ir ne veltui, nes vieną po kitos įkerta dvi lydekas. Kas įdomiausia, žvejojant spiningu, visos lydekos, kurias jis pagavo, svėrė 3-5 kg, o muse susiviliojo gerokai virš 7 kg galiūnės. Smagu buvo stebėti, kaip žmogus laksto pakrante, mat viena priešininkė pasitaikė itin arši ir paprašė ne tik viso valo, bet išvyniojo ir beveik visą bekingą. Štai tokia ta žūklė museline meškere.

Galiausiai tiesiog atsidėdame ant kranto ir stebime netikėtai pasirodžiusą vakaro saulutę. Įspūdžių tiek, kad net galva ūžia. Gaila, kad ryt jau teks iškeliauti iš čia, kad prašvaistėme laiką gulinėdami, vaikydamiesi taimenius ir gaudydami ščiokurus. Bet dėkojame Poliarinio Uralo dievams, kad šie mus priėmė kaip savo vaikus ir atskleidė dalelę savo turtų. Dėl tokių dalykų verta gyventi.

IMG_4577

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *