Blog (Single Entry)

Pirmasis upelis

21Jan
  • Pirmasis upelis

Visi gerai pamena savo pirmus kartus. Pirmas bučinys, pirma naktis su mylima moterimi, pirma musė, pirmas upėtakis. Visuomet būna pirmas kartas, kaip ir paskutinis. Žinoma, tikiuosi, kad paskutiniai kartai man dar toli šviečiasi, todėl vis dar daugiau galvoju apie pirmuosius. Taip jau senokai galvoje kirbėjo mintis apie savo pirmąjį upelį, kuris kažkada padovanojo neišdildomų įspūdžių, išmokė pasitikėti savo musėmis ir supažindino su išskirtiniais margašoniais. Ilgai svarstęs visus variantus, galiausiai nusprendžiau išlėkti rytinei žūklei į tą upelį.

Išvažiavau gan anksti. Šeimyna dar parpė. Po vakarykščio lietaus oras buvo vėsus ir gaivus. Pora dešimčių minučių dardant senoviniais pušynais mašina mane atveža į smėlėtą slėnį, kurio apačioje teka tas upelis. Greitai persirengiu, pasiruošiu visą amuniciją ir brendu per rasotą pievą. Dangus apniukęs, bet sunku pasakyti, ar čia debesys, ar tiesiog labai tirštas virš slėnio kybantis rūko sluoksnis. Kad ir kaip ten būtų, manau, kad tai man į naudą, nes saulė jau pakilusi virš medžių, tačiau apšvietimas nėra toks ryškus.

Štai ir upelis. Lygiai toks pat skaidrus kaip ir kadaise. Tiesą sakant nė nepamenu, kada paskutinį kartą čia buvau. Kol galvoju, kokią musę čia rišti, ties pirma duobele bulkteli žuvis. Nedidelė. Čia tokių upėtakiukų begalė. Tačiau tikėdamasis sugauti ką nors rimtesnio, nusprendžiu pabandyti lašalą. Pirmas pravedimas – yra, tačiau žuvis nusipurto. Tegu.

Slenku iš lėto aukštyn, tačiau daugiau nieko rimtesnio nepamatau. Tesugebu išbaidyti vieną tokį visai nieko upėtakį. Keičiu muses. Vabzdžių aktyvumas menkas, vos viena kita apsiuva. Vis dėlto, matyt, kažkas ritasi, nes aukščiau pastebiu net kelias bulkuojančias žuvis. Bandau emerdžerį – griebia iškart, tačiau nerimtas. Toliau bulkuojantys upėtakiai taip pat nedideli, todėl nuspredžiu bandyti išprovokuoti stambesnį egzempliorių ir užsirišu vabalą, sunarpliotą ant 6 nr. kablio. Mano logika paprasta: jei jau kils rimtesnis upėtakis, tai tik dėl vabalo. Strymerio ar nimfos čia naudoti nenoriu, o su mažom musėm trauksiu tik visai mažas žuvis.

Čia jau prasideda ir rimtesnės duobės, įspūdingi pagraužimai po krantu. Pirmi vabalo pravedimai ir, mano nuostabai, kibimai pasipila lyg iš gausybės rago. Ties kiekviena duobele po upėtakį. Žuveliokai aršūs, nors ir nedideli, iki 30 cm. Tačiau gaudant lengvu įrankiu net ir toks priešininkas smagus. O kibimai itin įspūdingi, žuvys net su banga atplaukia iš kito kranto. Nerealiai smagu.

Vienoje duobėje pavyksta pamatyti kelis plaukiojančius upėtakiukus. Jie stovi netoli dugno, karts nuo karto staigiau pasisukdami. Matyt, renka nimfas. Tačiau jomis tikrai nesinori gaudyti. Nors gali būti, kad ir stambesni margiai noriai renka jas. Vabalas vis dėlto, pakelia visai neblogą taškuotį ir aš drąsiai juo šukuoju potencialias vietas toliau.

Staigiame posūkyje, kur krantas gerokai pagraužtas, mesteliu vabalą kiek aukščiau žolių kupsto. Iškarto po juo suraibuliuoja vanduo ir pamatau blykstelint jau rimtesnės žuvies šoną. Metu dar kartą. Upėtakis atakuoja, tačiau nepataiko. Trečiu metimu juodas putos taškiukas išnykta ratile nepraplaukęs nė dešimties sekundžių. Pakirtus nedideliame upelyje pasipila purslai, kotas perlinksta – rimtas upelio egzempliorius. Kova kiek užtrunka, tačiau galiausiai gražuolis margis pasiduoda ir man pavyksta jį paimti į rankas.

Įstabaus grožio žuvis. Juodai rudas, su ryškiais raudonais taškais ant šono ir ant riebalinio peleko – šio upelio ypatybė. Nors, palyginus, tai nėra pats rimčiausias žuveliokas, kokį kada teko sugauti, tačiau čia tai jau pasiekimas. Kažkada tekdavo ilgai pavargti kol tokį sugaudavau. Dabar viskas kiek kitaip, tačiau džiaugsmas ne ką mažesnis.  Vis dėlto, gerai, kad nepaisant daugelio kitų nuostabių upių, begalės įvairių žuvų, įmantrių įrankių ir rūbų, giliai širdyje dar gyvas tas pats vaikis, kuris tais pirmais kartais nesuderintu įrankiu ant kreivų musių sugaudavo nedidelius upėtakiukus. Tikriausiai visi mes žvejojame tam, kad vėl ir vėl pasijustume laimingi ir laisvi nuo visų pasaulio rūpesčių. Visai kaip vaikystėje.

Tolimesnė žūklė išlieka tokia pat sėkminga ganėtinai neilgai, nes greitai prasisklaido rūkas ir upėtakiai sulenda ten, kur saugiau ir ramiau. Todėl laikas ir man grįžti namo.

_MG_9583 copy

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *