Blog (Single Entry)

Pavasario atgarsiai

29Jun
  • Pavasario atgarsiai

Pagaliau atsirado laiko pabaigti pradėtus darbus. Čia kelių mėnesių senumo rašliava, kurios taip ir nepataplinau. Tikiuosi, kad patiks. Kadangi pagaliau baigėsi mokslai, pagaliau bus galima pasidalinti sukauptais atradimais, žūklių aprašymais ir mintimis. 

Balanžio pabaiga.

Pirma diena.

Atsikeliu anksti ryte. Šeimyna dar miega. Išsiverdu kavos, užkertu lengvus pusryčius ir belieka ramiai susidėlioti daiktus. Vis dėlto, Donatas atvažiuoja vėliau nei iš miegamojo atšlepsi dukrytė. Tradiciniai rytiniai džiaugsmai ir kaprizai nutraukiami vos kelis kartus matyto barzdoto nepažįstamojo. Su Dirtčiu (Donatas iš trout.lt) nesimatėm labai seniai.  Toks jau gyvenimas. Visi sukamės savo žiurkėnų rateliuose ir pamirštame vieni kitus. Tačiau šiandien kitokia diena, skirta žvejybai, tad ilgai netrypčiojam, atsisveikinam su namiškiais ir lekiam. Nuo uošvių namų iki mėgstamiausios upės vos keliolika kilometrų. Kadangi yra likę neišvaikščiotų ruožų, nusprendžiame leistis į žvalgybą ir patikrinti aukščiau esančius vingius. Gal pavyks šiandien patikrinti visus ruožus, kad nebeliktų terra incognita vėlesnėse sezono žūklėse.

Man tai antroji upėtakių žūklė šiemet. Donatas, žinoma, varo kiekvieną laisvą minutę. Ir, kiek suprantu, gan gerai pagauna. Nors ir spiningu. Nors realiai, jei objektyviai viską apsvarstytume, tai žūklė strymeriu ir spiningu ne taip jau labai ir skiriasi. Tik muselinė techniškai sudėtingesnė. Ir gal kartais didesnė rakštis subinėj.

Apsišarvuojam kovine apranga, pasiruošiam įrankius, aš prisirišu mudleriuko ir bugerio hibridą, Donatas vartiklę ir žygiuojam. Pirmi posūkiai, metimai ir mano masalas įsikabina į kažką dugne. Pasirodo, tinklą. Jėga. Tokioje upėje statyti tinklą yra labai gudru. Netrūksta dar ant mūsų Lietuvėlės durnių. Ir, sprendžiant iš visokių internetinių rašliavų bei tų rašytojų amžiaus vidurkio, dar ilgai netruks… Tinklas šiaip ne taip ištraukiamas (visas jau supuvęs, suplyšęs), išgelbėjam gerai įmitusį vėžį ir keliaujam toliau.

Nors pradžioje nemažai lygumų, tačiau už kelių upės vingių pagaliau pamatome ir medžių sąvartas, pagilėjimus, pagreitėjimus. Bet upėtakio pagauti nepavyksta. Įdomu tai, kad vos kelis šimtus metrų besitęsiantis gražus ruožas vėl keičiasi į plačius išseklėjimus, tad dar šiek tiek pažvejoję nusprendžiame keliauti žemiau. Ten gal bus geriau.

Pradedam nuo senovinės sodybėlės. Čia gan statūs krantai, ne visur patogu užmesti. Ypač viliojančiai atrodo pagilėjimas ties nuvirtusiu medžiu. Čia Donatas sugeba įkirsti ir tuoj pat paleisti visai neblogą margašonį. Na, ne visada pavyksta ištraukti kiekvieną žuvelioką. Man kažkaip jau neramu darosi. Gaunu į kaulus. Tačiau leidžiantis žemyn nei vienam daugiau niekas nekimba. Ir tai nereiškia, kad čia nėra žuvies. Paprasčiausiai ji neaktyvi, o gal tiesiog nepatinka masalai arba jų pravedimo būdas. Nusprendžiu keisti sink3 valą į plaukiantį Vibe100 su super fast pavadėliu. Pravedimas man labiau patinka, nes plaukia musė daug lėčiau ir stabiliau. Kas įdomiausia, tai yra jau ketvirtasVision Vibe valas, kurį bandau. Nors strymerį su pavadėliu nėra taip patogu mėtyti kaip su Vibe65, tačiau su šimtiniu galima ir vasarą labai maloniai vabalus pasvaidyti, o su pavadžiais tvarkosi labai neblogai.  Super.

Galiausiai prieiname labai įspūdingus pagreitėjimus ir užvartas. Donatas įkerta nedicką margį. Man iškart kažkas visai netoli kranto bumteli per strymeriuką. Net suabejoju, ar tai žuvis, nes jausmas labiau primena staigų užkliuvimą už pagaliuko. Tačiau toje pačioje vietoje masalą kažkas sustabdo antrą kartą, o pakirtęs jaučiu malonų svorį. Visai gražus upėtakis. Pirmas toks šiemet. Tikiuosi, kad tai geras ženklas. Taškuotis nėra ilgas, bet matosi, kad gerai įmitęs: pilvas storas, labiau primena regbio kamuolį. Tikriausiai aktyviai ryja jau gerokai prakutusias varles.

_MG_9341

Dar keli posūkiai ir aš jau atpažįstu praėjusią vasarą atrastus ruožus. Seklias platumas aplenkiam. Nors net ir jos atrodo ganėtinai viliojančiai. Gerokai aukštesnis vanduo nei tas, kurį atsimenu, kardinaliai keičia sroves ir upė   visur atrodo viliojančiai. Net ten, kur vasarą visiškos ramumos.

Vietos, kuriose jau teko žvejoti, labai palengvina gyvenimą. Nes aš pamenu, kur teko pagauti arba pakelti žuvį. Todėl tokiose vietose užsibūnu ilgiau. Ir tai atsiperka, nes iškart užkimba trisdešimtinis upėtakis. Smagu.

Donatas taip pat nesnaudžia. Ties užvarta, kur kažkada mačiau bulkuojant upėtakį, Dirtis gauna smūgį pernagus. Vis dėlto, žuvis į keičiamus masalus nebereaguoja. Aš šukuoju akmenyną, kuris dabar atrdodo tiesiog tobulai. Pernai čia pakilo labai rimtas papėtaškis. Tačiau, kaip ir kiti didesnieji jo brolai, taip ir šis akmenyno šeimininkas ignoruoja mano pastangas jį suvilioti.

Šlepsint pakrantėmis su kuprine su kuprine ant pečių pakerta nugarą. Ir geriausia vieta atsikvėpti, aišku, yra pakrantės šlaitelis su pilnu stiklainiu šviežios klevų sulos. Uj, nuostabus gėralas! Kažkodėl niekada iki šiol jo nebuvau ragavęs. Dabar įsitikinau, kad klevų sula yra šimteriopai skanesnė nei beržų.

Likę keli kilometrai nepadovanoja nieko naujo, tačiau smagu aplankyti vietas, kuriose nebuvai ištisus mėnesius. Nieko, pašils orai, reiks vėl čia atvažiuoti. Jei tik darbai nespaus…

_MG_9357

 

Antra diena

 Sekančią dieną prie upės keliavau jau vienas. Nusprendžiau pasižvalgyti po mažesniuosius upelius ir ruožus, kuriuose dar nebuvau. Atvažiavęs upelį randu kaip tik tokį, kokio ir tikėjausi: kiek aukštokas vanduo, bet labai tinkamas žūklei strymeriais. Įrangą naudoju tokią pačią kaip ir vakar: plaukiantis valas ir skęstantis pavadėlis. Pirmi metimai ir neūžauga upėtakiukas neatsispiria mudlerbugeriuko žavesiui. Pradžia puiki, todėl nusiteikiu, kad šiandien pagausiu daug.

Keliaudamas pasroviui užtrunku pievinėse meandrose. Nors, rodos, einu ir einu, tačiau tiesėje vos pasislenku, nes upelis vingiuoja kaip susiraičiusi gyvatė. Vietos labai gražios, nes ties kiekvienu posūkiu gili duobė su užvartomis. Įspūdis toks, kad kiekvienoje tokioje buktoje sėdi po margį. Tikriausiai taip ir yra, tačiau po pirmosios sėkmės daugiau niekas taip ir neišlenda.

Pradeda lyti ir ties nedidele rėvele sulaukiu pirmo kibimo. Antrą kartą užmetus margis tik atsargiai stukteli musę, tačiau nepagriebia. Pakeitus kelias muses iš eilės kartojasi lygiai tokia pati istorija. Taip ir nesugaunu aš jo. Matyt, prasidėjo gan rimtas kibimas, nes tokie pat neryžtingi kibimai kartojasi beveik kiekvienoje perspektyvioje vietelėje. Pavyksta ištraukti tik vieną upėtakį. Nedicką, ant legalumo ribos. Galiausiai prieinu kaimą ir visiškai lygų ruožą. Matyt, kažkada ši dalis buvo melioruota, tačiau dabar pakrantėse auga alksniai ir srovė netolygi. Gražiame pasraunėjime, kažkas lyg ir kibteli. Nusprendžiu iškart keisti musę ir pasirenku nedidelį epoksiuką. Toks labai fainas ir ganėtinai natūraliai atrodantis žuviukas. Pirmu metimu, musei artėjant prie kranto ji lyg užsikabina už dugno, tačiau pakirtus pajuntu ganėtinai solidų svorį, o po vandeniu matau auksu žaižaruojančius upėtakio šonus. Mintyse nusiteikiu kovai, bet žuvis nusprendžia, kad aš jos nevertas ir musė išlekia iš vandens. Velniava… Kaip visuomet didžiausi upėtakiai atsikabina…

Kava, sumuštiniai ir atokvėpis grąžina jėgas ir ryžtą, tačiau upėtakiai kažkur prapuola. Nors vietos įspūdingos, tačiau žuvis nekimba. Arba baigėsi jų aktyvumas, arba kaimo teritorija daro savo. Ką gi, ir man jau metas namo, nes yra kas laukia. Pavasaris yra gėris.

_MG_9404_MG_9408

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *