Blog (Single Entry)

Derbyshire Wye

15Jun
  • Derbyshire Wye

Gilus kultūrinis šokas. Kitaip nepavadinsi šios kelionės vienu sakiniu. Esame buvę daug kur ir kiekvieną kartą nukeliavus į vakarus grįžtame lengvai sukrėsti. Tačiau šį kartą pavyko kiek labiau prisiliesti prie ilgamečių tradicijų, pabedrauti su žmonėmis, kurie padarę daug, kad viskas būtų taip, kaip ir turi būti.

O prasidėjo viskas nuo to, kad Justas prieš kelerius metus turėjo garbės susipažinti su žymiu profesoriumi iš Anglijos. Taip jau nutiko, kad bekalbant apie orą, paaiškėjo, jog profesorius yra aistringas žvejys. Ir ne šiaip meškeriotojas, o muselininkas. Reikalai klostėsi taip, kad galiausiai Justas, o kartu ir aš, gavome pakvietimus atvykti pažvejoti į vieną žymiausių upių Britanijoje – Derbishire Wye. Tai vadinamasis chalkstream’as, kurio vanduo persifiltruoja per smiltainio uolienas ir yra ne tik ašaros skaidrumo, tačiau ir gausiai prisotintas mineralinių medžiagų. Tokioje upėje susiklosto itin geros sąlygos didelei vabzdžių populiacijai ir įvairovei. Dėl to čia vaivorykštukai, margiai ir kiršliai gali greitai pasiekti trofėjinius dydžius. Šios upės vanduo toks ypatingas, kad joje natūraliai veisiasi vaivorykštiniai upėtakiai. Tai vienintelė tokia upė Britanijoje ir viena iš saujelės Europoje.

Vienuolika Wye upės mylių priklauso jungtiniam Cressbrook & Litton muselininkų klubui. Tai prestižinis klubas, kuriame yra 140 narių ir labai ilgas laukiančiųjų sąrašas. Laukti tenka nei daug nei mažai – tik vidutiniškas dešimt metų. Kaip sako patys klubo nariai, į klubą gali įstoti tik mirus vienam jo nariui. Dead man’s shoes. Kiek tiksliai kainuoja metinis nario mokestis, tiksliai nežinau, tačiau tai turėtų būti apie 700 svarų. Nėra tiek ir daug, jei dirbi ne už lietuvišką algą. Bet surenkamas lėšas klubas panaudoja tinkamai upės priežiūrai: yra trys keeper’iai (prižiūrėtojai), kurie tvarko pakrantes, tinkrina, ar nėra brakonierių, pasitinka svečius ir visaip kitaip padeda klubo nariams. Be to, upė karts nuo karto įveisiama paaugintais vaivorykštukais ir margiais (pasirodo, dalis klubo narių skundžiasi, kad per mažai žuvies…). Klubo priežiūroje esanti upės atkarpa su visa žeme ir namais priklauso dviems šeimoms, kurios gauna atlygį už upės nuomą. Taigi viskas yra drastiškai kitaip nei pas mus.

Jei nepriklausai klubui, turi dvi galimybes pažvejoti šioje upėje: pirkti leidimą 3/4 mylios (~1 km) ilgio ruožui arba būti pakviestam vienam iš klubo narių, nes kiekvienas jų per metus gauna 8 dienas svečiams (viso 8 žmonėms po vieną dieną arba 1 žmogui 8 dienas). Mums nusišypsojo laimė ir likimas, kad buvome pakviesti vienai dienai. Taip pat dar vienai dienai įsigijome leidimus licenciniame ruože. Tai yra nereali laimė ir sėkmė paprastiems mirtingiesiems iš Lietuvos, pasaulio provincijos Rytų Europoje.


Pasiruošimas

Jei pamenate, tai pernai rudeniop parašiau nemažai apie muses. Iš esmės, tai buvo pasiruošimas šiai kelionei. Ir dar Švedijai, tačiau šiais metais ten nevažiuosim (bent jau aš). Be to, dar prisinarpliojom kelias krūvas lašalų. Apie juos reiks daugiau parašyti, nes šiemet nemažai atradimų padarėme. Tačiau realiai žvejojant paaiškėjo, kad musių arsenalas buvo nepakankamas. Dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmiausiai, neturėjome nimfų, nes galvojome, kad principas “drie or die” yra labai kietas. Tačiau taip nėra. Žūklė nimfomis tokiame upelyje kaip Wye yra dar įdomesnis reikalas nei sausa musė, nes gali stebėti žuvį, jai tinkamai pravesti nimfą ir stengtis suprasti, kada jau laikas kirsti. Antra, per mažai nusimanome apie kai kurių vabzdžių gyvenimą ir nė nenutuokėme, kad egzistuoja  po vandeniu kiaušinius dedantys lašaliukai ir žuvys gali rinkti tik priskendusius lašalus. Kosmosas. Taigi tinkamų musių arsenalas yra itin svarbus reikalas. Posakis “esmė – musėse” čia įgauna tikrąją prasmę.


Kelionė

Pati kelionė yra paprasta. Lėktuvas iš Vilniaus į Londono Luton oro uostą, pervažiavimas į šalia esančią traukinių stotį, kelionė iki Nottinghamo, nužygiavimas iki autobusų stoties, pakeliui šimtamečiame pub’e sukertant po fish & chips porciją su gardžiu alumi, greitas persėdimas Derby autobusų stotyje ir stulbinanti kelionė į Peak District nacionalinį parką per itin vaizdingas vietoves ir miestelius.  Galutinis tikslas – Ashford in the Water miestelis. Stulbinamas grožis. O autobusas sustoja prie užeigos, kurioje karts nuo karto Oliveris Edwardsas organizuoja parišimus. Belaukiant Iano (pofesoriaus, kuris mus pasikvietė) nuskubame iki šalia tekančios upės (taip, tai Wye!!!) ir nuo tilto seklumoje pamatome didžiulį kiršlį, o tolėliau, šešėliuose, slankiojančius upėtakius. Ir, kas svarbiausia, kyla didžiųjų lašalų subimagai, o kitoje tilto pusėje, šoka suaugėliai. Entuziazmas nerealus. Tiesiog verda kraujas matant tokias žuvis, tačiau aišku viena – mes jas rytoj jau gaudysim!

 

_MG_1808_MG_1816 _MG_1818 _MG_1814


 

Staigmena

Už keliolikos minučių su savo Land Roveriu atkeliauja Ianas. Pasisveikinam, greitai šokam vidun ir lekiam siaurais keliukais per viduramžių miestelį. Žmogus, matosi, labai malonus. O bagažinėje sumesta žūklės įrankių krūva ir net neišardyta muselinė rodo, kad jis patrakęs dėl žvejybos. Vakar jam puikiai sekėsi, sugavo 19 upėtakių. Mhm. Neblogai.

Vinguriuodami keliukais nuriedame iki pirmo sustojimo – licencinio ruožo – Monsal Dale. Vaizdelis neblogas. Žuvys bulkuoja, keli seniokai žvejoja. Pakeliui dar sustojame poroje vietelių, kur žvejų daug. Lašalai kyla ir žuvys juos aktyviai medžioja. Kai pamatome jų dydžius, net rankos ima drebėti. O žvejai sau sėdi ant krantelio ir stebi vandenuką. Kad mums tokios ramybės…

Galiausiai lekiame į Iano vasarnamį. Pakeliui jis paklausia, ką norėtume veikti. Žinoma, kad žvejoti! Gerai, sako, tai pasidedam daiktus ir lekiam pažvejoti. Pasirodo, vienas jo svečias žvejojo šiandien ryte ir jau išvyko, tad mudu su Justu galėtume žvejoti dviese: vietoje svečio ir vietoje paties Iano (jis jau atsižvejojo). Va čia tai geras. Nė nesitikėjome, kad jau atvykimo dieną pavyks pažvejoti… Taigi kuo greičiau paliekame daiktus, pasiimame žūklei skirtą mantą ir lekiame į Locked Bridge Pool, šalia kurio yra ir klubo namukas. Mašinų daug. Žvejų nemažai, tačiau jie išsiskirstę. Susitinkame senąjį upės prižiūrėtoją, Deivą, kurio dėka čia buvo atgaivinta lašalų populiacija. Išgirdęs iš kur mes, iškart pasiskundžia, kad pagavo ne vieną lietuvį brakonierių, o preėjusią savaitę lenką. Bet Ianas patikina, kad mes ne tokie. Dar susitinkame ir dabartinį vyriausiąjį keeperį, kuris mus rytoj 09:15 supažindins su licnciniu ruožu.

Šalia namuko yra tiltas ir labai graži duobė su virš jos esančia rėva ir akmeniu, už kurio susidaro ramuma. Kadangi vanduo krištolinis, tai aiškiai matosi didelis upėtakis, aktyviai plaukiojanits aplink ir kažką renkantis. Mes, žinoma, vos tveriam savam kailyje ir stengiamės kiek įmanoma ramiau apsirengti, kad neatrodytume lyg kokie mažvaikiai. Šiaip tokio entuziazmo seniai nebuvo. Kaip vaikystėje prieš karosėlių žvejybą… Galiausiai Ianas nusiveda mus aprodyti geriausių vietų. Upėtakių pilna. Vos ne kaip akvariume prekybos centre. Ir jie aktyviai matinasi! Pirma mintis, žinoma, kad leiskit tik man užmesti ir pagausiu iškart. Tačiau užmetus žuvis į musę nė nereaguoja. Tenka keisti kita. Tačiau ir ši nedirba. Galiausiai gal penktas ar šeštas pakeitimas pakelia žuvį nuo dugno, tačiau ši tik pašnairuoja į nevykusią imitaciją ir vėl grįžta į senąją vietą.

O ir žuvų daug. Tai čia tai ten pamatai vis didesnį upėtakį, o jis, šmikis, nekimba. Tenka save raminti, kad neišbaidytum visko aplink. Vis dėlto, pirmoje vietoje liekame sausi, nes žuvys intensyviai kažką renka, tačiau to mes dėžutėse tikrai neturime.

Ianas pasiūlo eiti žemyn, kur vakar skrido daug lašalų. Nueiname. Lašalų vienas kitas. Žuvų daug. Reakcija į muses tokia pati. Tačiau Justas visgi sugauna pirmąjį vaivorykštuką. Jėgos turi kaip jautis! O ir grožis neišpasakytas. Laukinis (papildomai įleistas žuvis jie pažymi mėlynais dažais ant pilvo). Man taip labai nesiseka. Kibimų yra, tačiau nepavyksta pakirsti. Vakarop ima skristi rausvi lašaliukai, kuriuos, matosi, intensyviai renka žuvys. Jų pas mane pilna dėžutė ir rėvelėje pasipila žuvys viena po kitos.  Per vakarą pagavom po 5-6 žuvis, o Justas ir visai rimtą, storą įleistą vaivorykštę, kuri parodė, kad šie upėtakiai yra itin verti pagarbos.

_MG_1838


Pirma diena

Žvejojame licenciniame ruože. Keeper’is ryte mums papasakoja pagrindines taisykles: galima žvejoti va nuo ano ava tilto, iki to dvaro, abiejuose krantuose. Braidyti draudžiama, nebent tik iki kelių. Galima naudoti tik vieną musę, be užkarpėlės. Tai gali būti sausa, šlapia, nimfa, bet ne strymeris. Kelias žuvis galima pasiimti, jei labai norime. Mes, aišku, nenorime.

Atisveikiname ir pradedame ieškoti laimės. Vieta labai graži: pievelė su karvėmis ir avimis, seni medžiai, upė nuolat besikeičianti. Iš pradžių ji rami ir gili, po to seka kelios seklumos ir ji išsitiesina į labai gilų ir ramų griovį, apsuptą šimtamečių medžių. Antra dalis įdomesnė, nes ten rėvos, pagreitėjimai, gilios, tačiau trumpos, su smagia srove, duobės. Viso 3/4 mylios. Visai dienai. Iškart galiu pasakyti, kad mums, įpratusiems nueiti ne vieną ir ne du kilometrus, tai yra itin trumpas ruožas, tad per dieną jį išvaikščiojom kokios penkis kartus.

Žūklė labai įdomi. Ir sunki. Su sausa muse itin sudėtinga. Ypač ryte. Tačiau mus išgelbėjo tai, kad buvome pasiskolinę nimfų ir, svarbiausia, Oliverio Edwardso Deep Diving Shrimp. Ši musė suviliojo daug žuvų. Žūklė nimfomis tokiame skaidriame upelyje yra tiesiog nuostabi: pamatai didelę žuvį, prisėlini, užmeti nimfą aukščiau, kad ši kiek reikia priskęstų, o tada tik spėk susigaudyti, kada kirsti. Be to, rėvelėse tokia  muse labai patogu iškoti aktyviųuvų, kurios ten būtent nimfas ir renka. Meti prieš srovę ir stebi valo galiuką. Net mažiausias stabtelėjimas reiškia žuvį. Arba dugną. Bet gerokai dažniau žuvį. Oj, labai smagu buvo.

Neabejotinai įdomiausia buvo, kai vienoje rėvoje aptikome du didelius vaivorykštukus. Jie aktyviai kažką rinko nuo paviršiaus ir šalia jo. Pirma mintis – nimfas. Tačiau nė viena nimfa jų nesudomino. Gali pagalvoti, kad ji per maža ir jie gal jos nemato. Bet jie tikrai mato. Iki savo maitinimosi objekto jie plaukia metrą! Aš keičiau muses vieną po kitos, kol galiausiai gan didelis Klinkhammeris, nutupdytas visai panosėje žuvies, suviliojo vieną jų. Nors žuvis ilga, tačiau ištysusi ir neįspudingai kovojo (vėliau išsiaiškinome, kad jie yra po neršto, dėl to tokie išstypėliai).

Antrąjį upėtakį pagavo Justas. Jam Klinkhammeris nedirbo, tačiau suveikė mažas juodas dunčikas. Matyt, musę labai gerai pataikė, nes upėtakis labai godžiai ją rijo. Bet nepasikirto. Tiksliau, vieną kartą pasikirto, bet iškart atsipurtė. Pamanytum, kad jis nusibaidė. Tačiau ne, po kelių minučių vėl grįžo prie senosios veiklos. Neįtikėtina. Tik šį kartą juoda musė nebedirbo, bet dar šiek tiek mažesnė BWO suveikė. Labai graži žuvis. Laukinė. Rudeniop, kai po kelių mėnesių intensyvaus maitinimosi, vaivorykštukai atgauna jėgas, jie, matyt, tampa itin aršūs kovotojai.

Vakarinė dalis buvo paženklinta gausiu lašalų skridimu. O paskui juos išlindo ir margiai. Dieną, rodos, jų nėra. Visai kaip pas mus. O štai vakare jie išlenda. Tuose giliuose medžiais apsuptuose duburiuose gyvena labai rimti egzemplioriai. Justas sugebėjo suvilioti tokį apie 45 cm. Kiti mažesni buvo. Bet buvo smagu.

Taigi diena buvo labai gera. Nors ruožas ir trumpas, tačiau labai produktyvus. Ir jame karaliavome tik mudu. Na, ne visai, nes žvejojo dar vienas senukas. Bet jis karts nuo karto dingdavo ir mes jo beveik nepastebėdavome. Šiaip vienu metu čia gali būti tik keturi žvejai, nes tik tiek leidimų parduodama vienai dienai. Jei būsite šalia, būtinai užsukite, tik nepamirškite leidimų, kuriuos galite įsigyti Cressbrook & Litton puslapyje.

_MG_1904_MG_2037 _MG_6309 _MG_6360


Antra diena

 Šį kartą turėjome galimybės pažvejoti plotuose, kur lankosi tik klubo nariai ir jų svečiai. Niekur naujai nevažiavome, o apsilankėme 7 ruože, kurio centre yra užrakintas tiltas. Pradėjo nuo pat apačios, kur yra buvęs vandens malūnas ir didrbtinė nuopila, kuri sudaro neįveikiamą kiršliams kliūtį. Aukščiau šios vietos kiršlių nėra, o žemiau jų populiacija ganėtinai įspūdinga. Čia sugebame pagauti porą gražių taparų. Jie gerokai skiriasi nuo lietuviškų. Šiaip įdomu, kad skirtingose upėse, kuriose lankėmės ir gaudėme kiršlius, jie labai skiriasi: kūno forma, galva, pelekai, spalvos, burna. Britiški yra labai gražūs. Sunku atsispirti tokioms spalvoms… Gaila, neturėjome galimybės su jais daugiau pasigalynėti, bet ir tiek jau visai gerai.

Justas, aišku, pagauna pirmąjį margį nuo tilto. Pirmu metimu. O toliau viskas kaip per sviestą… Gal tik ilgokas labai gilus ruožas iškart aukščiau patvankos nebuvo rezultatyvus. Žuvų ten pilna. Ir dar kokių… Tačiau joms įtikti labai sudėtinga. Aukščiau atsiranda daugiau rėvų, kurias keičia įvairaus gylio ir struktūros duburiai ir ramumos. Pažvejojam labai gerai. Tiek su nimfomis, tiek su sausomis. Žuvys nėra itin didelės, tačiau labai smagu. Vaivorykštukai 35-40 cm suteikia daug emocijų. Ypač storuliai, kurie, matyt, neneršė. Rodos, įkerti monstrą, o ten viso labo trisdešimtpenktukas.

Diena itin smagi. Priėję užrakintą tiltą sutinkame kelis klubo narius ir prižiūrėtoją Deivą. Išgeriame kavos ir gauname sausainių bei padiskutuojame apie Brexitą, Putiną (vienas klubo narių buvo Anglijos užsienio reikalų ministro patarėjas ir asmeniškai bendravo su Putinu, taigi oficialiai mes pažįstami su žmogumi, kuris pažįsta Putiną 🙂 – smagu) bei žūklę. Po pertraukėlės vėl einame žvejoti. Kimba labai gerai. Justas įkerta paršelišką vaivorykštę, kuri jam padovanoja įspūdingiausią kovą. Nerealu.

Ianas suorganizuoja pikniką. Kadangi klubas turi dujinį grilį, tai iškepa dešrelių bei  mėsainių. Tai buvo tobuli pietūs. Su itin gardžiu alumi. Ir vynu. Ir braškėmis. Su grietinėle. Net patys sau pavydim.

_MG_6444 _MG_6403 _MG_6522

 

_MG_6538

_MG_6543

_MG_6547


Paskutinis vakaras

Po pietų keliaujame aukštyn. Apie eilinius upėtakius jau nė neverta rašyti, nors jie nemenki buvo, tačiau vakare radome gerokai rimtesnius varžovus. Einame aukštyn, į dar nelankytus plotus. Pasirodo, lašalų ten labai daug, tikrai gausiausias išskridimas per visas šias dienas. Žuvys aktyviai juos vaiko. Ir vieną kitą sugebame pagauti. Vietos taip pat labai gražios: gilios rėvos, po to dar gilesnės ramumos, yra ir seklumų. Žuvų daug. O laiko nelabai. Todėl einame aukštyn ieškodami ko nors įdomaus.

Vienoje ramumoje, iš vienos pusės užgožtoje medžių šakomis, pamatome didelius upėtakius. Sakydamas didelius, turiu omenyje 50+ cm žuvis. Vienas yra itin didelis, tikrai 60+ cm, ir jis stovi tiesiog upės viduryje. Šalia, už šakos bulkuoja margis. Didysis šmikis tik pašnairuoja į lašalą ir grįžta į savo vietą. O štai margis pasiūlymo neatsisako. Tik bėda tame, kad nusibaido didysis vaivorykštukas. Tačiau vos šiek tiek mažesnis milžinas bulkuoja keliais metrais aukščiau. Tik jis prisispaudęs prie kito kranto ir dar palindęs po šakomis. Tenka įsibristi, tačiau net ir tada musę labai sunku pakišti po šakomis. Galiausiai pavyksta, tačiau musės jis negriebia. Keista. Keičiu vieną musę po kitos, tačiau be efekto. Ir tik tuomet pamatau, kad su didžiaisiais lašalais skrenda ir maži rudi imagai. Matyt, šmikis, renka jau mirusius lašalus. Kaip gerai, kad tokią musę kaip tik ir turiu. Pirmas metimas – iškart paima, tačiau nepasikerta – per anksti pakėliau meškerę. Antruoju metimu viską padarau tinkamai ir monstras tingiai ima kovoti. Nors žuvis didelė, tačiau kova nėra itin įspūdinga, nes ji nelaksto, nešokinėja, elgiasi labai santūriai. Visgi ištraukti nelengva, nes ji prisispaudžia prie dugno ir tenka ilgai varginti. Tačiau galiausiai pavyksta. Jo.. Neblogai.

Po paleidimo kampuke po medžiais ima tyliai bulkuoti dar vienas upėtakis. Mano pasiūlytą spinerį paima be jokio įtarimo. Rimtas egzempliorius, apie 45 cm.

Po tokios žūklės jau net nebeaišku, ką čia daugiau bedaryti. Tad einu pas Justą, nes jis nulėkė aukštyn. Randu draugą apsuptą bulkuojančių upėtakių, kurie į jo siūlomas muses nelabai reaguoja. Kadangi jau gan vėlu, tai nusprendžiu eiti atgal. Man žūklė baigta. O Justas, galop netekęs kantrybės su išrankiais žuveliokais, pasuka į tą pačią duobę, kur matėme milžiną. Ir jis jį randa. Užkimba pirmu metimu. Labai gaila, kad nebuvau šalia ir negalėjau nufotografuoti. Tai turėjo būti labai rimtas reikalas.

_MG_6562 _MG_6575 _MG_6582

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *