Blog (Single Entry)

Bulviakasis

20Sep
  • Bulviakasis

Mes gyvename provincijoje. Ir tai mane labai labai džiugina. Nors ne viskas tobula, tačiau yra ir ypatingai gerų dalykų. Pavyzdžiui, laukinės upės. Jos niekam nepriklauso, jose gyvena laukiniai upėtakiai ir kiršliai, niekas negali uždrausti ateiti ir eiti kur nori. Tai tiesiog nuostabu. Žinoma, yra ir minusų tame, tačiau laisvė tai atsveria. Ateis laikas ir mes suprasime, kad žuvis geriausia paleisti ir reikia jas veisti ir saugoti. O tada bus lygiai taip pat gera kaip ir angliškame “chalk stream’e”, tik tai bus prieinama visiems, ne tik lordams.

Taigi gavau laisvą dieną. Išvažiavau dar neprašvitus. Žinoma, pakeliui pasiklydau, dėl to teko dešimt kilometrų žvyrkeliu dardėti. Tačiau atvažiavau. Čia nesu nė karto buvęs. Juo labiau rudenį. Iki sezono pabaigos liko gera savaitė, tad reikia ją išnaudoti. Taip, vakar labai svarsčiau, važiuoti lašišų, ar upėtakių. Pastaroji alternatyva labiau džiugino, todėl Justas dabar kažkur su dvirankiu, o aš va rimtai išbandysiu Vision Cultą #4 8′. Tiesa, jau ne vienas kiršlys ir šapalas su juo sugautas buvo, bet upėtakiai tik mažučiukai. Bet svarbiausia, kad aš prie upės. Pagaliau. Jau stogą rovė. Persirenginėdamas lyg ir išgirstu bulktelėjimą, bet upės nematyti, tad numoju ranka.

Pasirodo, upė visiškai čia pat, už krūmų. Mano pusėje krantas status, viršuje seni ąžuolai ir klevai. Gražu. Upė rami, skaidri, negili. Nusileidžiu šlaituku, veriu valą per žiedelius. Pliumt. Iššoko žuvis. Tikrai upėtakis – mačiau visą šuolį. Hm. Jis žemiau manęs. Jei mesiu iš čia, tai greičiausiai pamatys ir nusibaidys. Reikia apeiti iš apačios. Taip ir padarau, apeidamas žuvį plačiu lanku. Įsibrendu, išsirenku visuomet dirbantį kedį ir lėtai artėju prie tikslo. Pakeitus vietą sunku kartais tiksliai ten pat užmesti. Rodos, susisuka kas galvoje. Kadangi žuvis daugiau nesirodo, aš tiesiog šukuoju siūlydamas apsiuvėlę, bet niekas ja nesidomi. Keičiu musę į žiogą. Irgi nieko. Blyn, gal išbaidžiau apeidamas, gal musė netiko.. O jau galvojau, kad va šiandien tai pažvejosiu.

Po truputį einu prieš srovę. Už seklumų dešiniajame krante susidariusi duobutė, o virš jos nusvirusi ieva. Ideali vieta upėtakiui. Tekšteliu žiogą tiesiai po krūmu. Musė paplaukia gal kokį metrą ir pranyksta mažame ratiliuke. Yra – pirmasis upėtakis. Nedickas, bet labai gražus. Rudeninės spalvos jau dominuoja. Įstabu…

Upė vingiuoja per pievas, tačiau gražiose vietelėse niekas mano žiogu nesidomi. Gal ir nieko keisto, nes rytas apniukęs, gan vėsus, žiogų gal jau net nebeliko. Gal ir liko, bet ne vasariniai kiekiai. Skrenda vienas kitas mažas lašaliukas – vietomis subimagai, keli suaugėliai, bet nieko rimto. Žuvys nekyla – matyt, nimfomis minta. O jų kaip tyčia nė vienos neturiu. Bet net ir nenoriu, sausa muse tikrai įdomiau žvejot.

Už posūkio girdėti šniokščiantis vanduo. Keista, gal rėva kokia, nors neatrodo, kad vanduo neramus būtų. Galiausiai pamatau didelę bebrų užtvanką. Ot šmikiai… Bet nieko, viduryje paliko atvirą ir vandeningą nuopilą, pro kurią tikrai praeina žuvys. Čia tau ne HES’as.. Puiku, užtvankos gyventojai dažnai būna dideli.. Žemiau užtvankos po pakrantės žolėmis šiek tiek pagraužtas krantas, tad šią vietą kruopščiai apmėtau. Upėtakis griebia musę vos šiai tekštelėjus vandnenin ir su tokia banga, kad net išsigąstu. Šis jau rimtesnis. Gražiai priešinasi, bet minkštas kotas sugeria visus smūgius – upėtakiui šansų nėra jokių. Pasilabinu, kelios foto, kabliukas su nulenkta užkarpėle labai lengvai išsilaisvina iš nasrų ir žuvis keliauja atgal. Tobula.

Žemiau užtvankos ir aukščiau jos daugiau nieko nepagaunu. Nors tai visiškai nieko nereiškia, nes upėtakiai taip daro. Jei nepatinka, tai ir nekibs. O užtvanka visai šviežiai remontuota ir tobulinta: šviežios šakos ir ant viršaus dar šlapios žemės. Matyt, bebrai naktį čia dirbo. Per užtvanką pereinu kitan krantan. Nepastebiu spygliuotos vielos ir vos nepraduriu naujų bridkelnių. Ot smagu būtų. Įdomu, kiek bebrų čia gyvena, nes takai padaryti tokie, lyg visa banda jų būtų praėjusi. Šmikiai pievoje prikasę duobių ir griovių, tad negaliu ramiai eiti ir stebėti vandens.

Ramumas nusprendžiu praeiti. Prienu tiltą. Laikas užvalgyti. Betraukiant sumuštinį, iš po kojų esančių žolių išnyra upėtakis pagriebia kažką nuo paviršiaus ir vėl grįžta į slėptuvę. Geras. Metu jam žiogą – nė krust. Matyt, pamatė mane ir pasibaidė. Nieko tokio, pavalgysiu ir gal nurims. Bet ne, net ir po dešimties minučių niekas nei žiogu, nei kitomis musėmis nesusidomi. Tegu. Ilgiau laukti nesinori.

Einu per pievas. Upė gan lėkšta, nelabai įdomi. Žūklė lėta. Prieieinu gražią duobę po alksniu. Šakos nusvirusios žemai, tad užmesti iš toli sunku. Pirmu metimu įkabinu žiogą į šakas ir nutraukiu. Velnias. Po to kelis kartus pavyksta gerai pravesti, bet niekas nesidomi. Jau ketinu bristi toliau, kai žiogo vietoje pasirodo burbulas ir ratilas. Nepakertu. Daugiau žiogo nebenori. Rišu klinkhamerį. Pirmas taiklus metimas ir žuvis užkimba. Kiršlys. Hm. Vis dėl to, tokio pat dydžio upėtakiai žymiai smarkiau priešinasi. Nors ir įmitęs taparas. Prie kojų žuveliokas nusipurto – ir gerai, nėra ko čiupinėt jo. Nusikabinu žiogą ir nusprendžiu grįžti prie mašinos, nes ketinu pervažiuoti į kitą vietą.

Kol kas viskas einasi puikiai – du upėtakiai ir kiršlys. Smagu. Labai smagu.

Pervažiuoju keliais kilometrais aukščiau. Čia upė susiaurėja ir teka per pievas. Po krantais žolių pridengtos išgraužos, pilna duobučių, žolių kuokštų, po kuriais slepiasi upėtakiai. Palieku mašiną ir einu keliuku žemyn. Nors atstumas trumpas, tačiau su upės kilpomis žūklės pakaks visai likusiai dienai. Pirma duobė. Gili. Įsibrendu ir pradedu mėtyt žiogą. Duobės viršuje kažkas gerai bulkteli. Jėga. Metu, bet vis netaikliai. Reikia vis dėlto priprast prie koto, nes tokio lėto neturėjau. Tačiau galiausiai pavyksta užmesti aukščiau bulkos ir žiogas pranyksta ratile. Kertu, žuvis stipri, tačiau greitai pasiduoda ir ją laisvai traukiu žemyn. Negali būt, nejau tai kiršlys. Taip! Tai kiršlys! Tačiau kokio dydžio! Gyvenime Lietuvoje tokio taparo matyti neteko. Tikrai didžiausias, kokį mūsuose esu pagavęs. Velniai žino, gal vos per 40 cm, bet tokio mūsų vandenyse dar nesu sugavęs. Taparas nusifotografuoja ir keliauja atgal. Hm. Nuotraukoje nieko įspūdingo, bet žuvies net per sprandą neapimu, o rankos nėra tokios jau mažos.

Keliauju toliau. Už posūkio graži duobė, kur kairiame upės krante rastelis. Ten kelis kartus tekšteliu žiogą. Jau ketinu eiti, tačiau lyg kažkas krusteli ir staiga po žiogu suraibuliuoja vanduo. Uj… Rimtas gyvulys. Matyt, nepatiko žiogas ir jis apsisuko paskutinę akimirką. Nieko tokio, palauksiu, pakeisiu musę ir vėl bandysiu. Lėtai užsirišu rudą žiogą. Nieko. Keičiu į mažą apsiuvą. Nieko. Klinkhameris. Nulinė reakcija. Na ir tegu. Reikia eiti. Išlipu, aplenkiu duobę lanku – grįšiu vėliau.

Na o tada prasideda.. Upėtakiai kimba vienas po kito. Mažiausi apie 25 cm, tačiau dominuoja “virš trisdešimt”. Nė fotoaparato neeikvoju. Kibimai gan reguliarūs, tačiau, sprendžiant iš vietų, čia turėtų gyventi ir rimtų arklių, bet, matyt, jiems nelabai įdomu, kas paviršiuje dedasi. Taip puikiai leidžiu dieną. Nė neskaičiuju kiek upėtakių pagaunu. Užkimba dar vienas kiršlys, apie 38 plius cm. NEREALU. Visiškai. Nebepamenu kada taip gerai leidau laiką.

Ką gi, reikia kiek atsipūsti. Išsiverdu kavos, ramiai išgeriu, pasimėgauju rudeninės saulutės spinduliais. Gaila, suvalgiau pietums skirtus sumuštinius. Bet užtai kava skani. Tolumoje žmonės kasa bulves. Kadangi mano akys geros, bet regėjimas prastas, tai nematau, ar ten tiek bulvių maišų, ar žmonių. Bet tikriausiai skirtumas mažas, nes melomanai reto skonio. Sužinau, kad popuri aie dviratuką yra kažkokios rusiškos dainos vertalas, kad “gerai” muzikai užtenka 3-4 akordų maksimaliai ir tai, kad daugiau nebėra apie ką dainuoti, nes viskas, ką įmanoma apdainuoti, tai jau padaryta rusų. Pupytės ir litofcai ne ką prasčiau kuria. Žodžiu, gerą bulviakasį žmonės surengė.

O aš, aš žvejoju toliau. Tik žuvys aprimo. Vos vienas kitas mažiukas upėtakis pasirašo griebti žiogą. Nors vietos tobulos. Bet taip jau būna, kad nekimba. Gali būti, kad saulutė viską sumaišė, nes iki jai pasirodant visas veiksmas ir vyko. Bet nieko tokio. Mėgaujuosi žūkle ir einu toliau.

Upė dar labiau susiaurėja ir pagilėja. Vandens iki juosmens. Vienoje vietoje, kur kažkada pavasarį kibo didelis upėtakis, patupdau žiogą aukščiau žolių kupsto. Masaliukas sustoja ties atsimušančia į krantą srove ir rimtas ratilas pradangina putos gabaliuką. Kertu – nieko. Velnias. Keičiu žiogą, dedu kitas muses, bet upėtakis nusibaidė. Kiek aukščiau upė įsispraudžia į gilią siaurą protaką. Metimas – didelis ratilas, bet per anksti pakertu. Metru aukščiau dar viena žuvis praryja žiogą vos šiam tekštelėjus vandenin. Pavyksta pakirsti ir žuvis šį kartą rimta. Dienos upėtakis. Kova arši, bet trumpa. Nuotrauka ir žuvis vėl vandeny.

Ką gi, dar va tas išplatėjimas ir laikas namo. Kimba dar trys žuvys, bet jų pakirsti nepavyksta. Na ir tegu. Diena buvo tobula. Tikrai, nebepamenu kada dar taip gerai žvejojau. Manau, lašišos gali palaukti, čia gerokai smagiau ir dūšiai mieliau. Net pas didyjį upėtakį nebesinori grįžti.

Comments

  • Oskaras

    Gerą dieną,Laurynai.Dėkui už šaunų reportažą ir liuksines nuotraukas.Tiek žvejų žurnaluose,tiek elektroninėje erdvėje smagų skaityti Tavo ir Justo straipsnius.Po jų atrodo lyg pats būčiau pažvejojęs...Sėkmės

    • Laurynas

      Sveiki :) Labai džiugu girdėti, kad patinka tai, ką darome..

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *