Blog (Single Entry)

Ruduo – ne tik lašišų metas

11Sep
  • Ruduo – ne tik lašišų metas

Jau nebe vasara, bet dar ir ne ruduo. Labai malonus metas. Jaučiasi gaivi vėsuma, nekaršta, gera. Žodžiu, labai faina. Ir kuo toliau, tuo fainiau. Po truputį atvės vanduo, prasidės šalnos, suaktyvės lydekos. Be to, bus mažiau žolių, tad šiek tiek patogesnė ir pati žūklė. Sakyčiau, pats metas narplioti strymerius ir ieškoti naujų vietų.

Gavau leidimą porai valandų išlėkti prasiblaškyti, tad nusprendžiau patikrinti jau seniai nusižiūrėtą visiems gerai žinomos upės ruožą. Esu žvejojęs gerokai aukščiau ir kiek žemiau, tačiau šiame ruože nesu buvęs. Žvalgantis per googlemaps upelis atrodo patrauklus – dau posūkių, ties kuriais išplatėjimai, o juose tikėtina, tupi lydekos. Žemesniame ruože esu pagavęs ne vieną. Kokias penkias 😀 Bet esmė ta, kad tiesiog norėjosi prasiblaškyti ir apsižvalgyti – po lašišų juk reiks intensyviai lydekas gainioti.

Kelias iš Vilniaus tobulas: tiesiog nuo pat Pašilaičių iki upės vienas kelias. Nė nesitikėjau. Net pasukti niekur nereikia. Vietomis tvyro tištas rūkas. Matyt, naktimis vandens ir oro temperatūros gerokai skiriasi. Labai mielas širdžiai vaizdas tie rudeniniai ūkanoti rytai.

Geras trečdalis valandos ir aš jau vietoje. Persirengiu, sisidedu meškerę. Žinoma, lydekoms pasiėmiau aštuntuką, valą su intermedia galu ir krūvą naujų musių. Na, jos nėra naujos – tai iš esmės tos pačios senos šluotos iš elnio uodegos, tik dabar surištos ant vamzdelių. Pernai pradėjau naudoti tokias lydekines muses, bet bėda tame, kad musės itin lengvos, todėl gaudant artimu nuotoliu žaidimas toks šiaip sau. Tačiau uždėjus vieną – dvi konusines galvutes tiesiog ant pavadėlio viskas pasikeičia iš esmės. Masaliukas atgyja. Dar nesu tikras, kas lemia žaidimą, tačiau kai kurios musės plaukia visiškai kaip sužeista žuvelė. O vamzdžiai geri tuo, kad galima išsiversti su vienu kabliu. Jam atšipus, kaip dažnai nutinka, nereikia keisti visos musės.

Taigi upė turėtų būti kažkur ten krūmuose. Hm. Nejau šis griovelis, peršokamas upeliūkštis – ta pati upė, kur gyvena upėtakiai, kiršliai, šapalai, lydekos, ūsoriai, kuojos, salačiai ir dar krūva kitų žuvų??? Gal čia tik atšaka? Bandau eiti žemiau, gal ten bus išplatėjimų, kuriuos mačiau palydovinėse nuotraukose. Ne. Čia visur krūmynai, nendrynai ir, kas blogiausia, upė vos pusantro metro pločio, ir tai plačiausiose vietose. Na, reikia eiti toliau, gal upė pagilės, išplatės.

Aplink lygumos. Visiškos lygumos. Ganyklos, vietomis pasėliai. Tačiau matosi, kad daugiausiai ganomos karvės. Visos žolės nuvalgytos taip, kad gaunasi labai patogi pieva vaikščiojimui. Ir viskas matosi. Štai stirnų būrelis bėga tolumoje. O va ten lapė medžioja peles. Kadangi vėjas nepalanakus, tai snapė nė nepastebi manęs – taip įnikusi į pelėnų gaudymą. Senuose alksniuose patruliuoja suopiai, o senvagėse ir pagrindinėje vagoje būriuojasi antys. Gražu.

Štai pervaža, kur upė išplatėja ir tiesiog jaučiu, kad ten, kur į ramumą įsilieja srovė, turi būti lydeka. Metimas pirmas, antras, trečias – nieko. Seklu čia… Tačiau ketvirtu metimu kažkas stiprokai trinkteli ir lyg spurda. Nejau žuvis? Būsiu gal ką už šono pakabinęs. Bet ne, čia lydeka. Pošimts… Vos didesnė už masalą, o šį katą ir šie labai nedideli. Taigi lydekų čia yra. Ir turi būti gerokai didesnių, tačiau jas iškrapštyti iš šių žolynų sunku. Kelios nuotraukos, žuvis keliauja atgal, o aš keičiu musę – reikia išbandyti ir kitas spalvas.

Praeinu dobilais užsėtą lauką, kurio pakraštyje žalias medžiotojų bokštelis. Pastarųjų čia netrtūksta. Gerai, kad šiokiadienis, nes rūke koks apspangęs medžiotojas mane šernu ar briedžiu gali palaikyti. Baisu.

Visur matosi melioratorių nuveikti darbai. Štai vienas tankiai apžėlęs griovys pastoja kelią. Gerai, vadinasi, upė turėtų pasipildyti vandeniu. Reikia eiti žemyn. Tačiau tik priėjęs prie upės pamatau, kad ji dar seklesnė. Pasirodo, vanduo teka ne į upę, o iš jos… Tuo įsitikinu ir vėliau, kai praeinu tą patį griovį kiek aukščiau. Kam to reikia??? O upė pasidarė panašesnė į mažą upėtakinį upelį. Upėtakių nematau. Lydekų irgi. Žinau, kad eidamas žemyn prieisiu numelioruotą upės ruožą, kur ji pasiima kelis intakus ir išplatėja. Ten lydekų yra. Tik eiti reikia kelis kilometrus. Neturiu tiek laiko šiandien, tad suku atgal, randu pagrindinį per pievas vingiuojantį keliuką ir grožėdamasis žąsimis, pavienėmis antimis, stirnomis ir lapėmis grįžtu atgal.

Kitą kartą reiks pasiimt antruką ir krūvą sausų musių. Kažkokį labai savotišką pasaulio supratimą turi žmonės. Pridaro visokių kanalų, melioracijos griovių, ištiesna upės vagą. O paskui viskas užželia, užauga žolėmis ir išsenka. Kam to reikia? Nežinau. Visgi linkiu atrasti geresnes upes. Juk tuoj bus tikrasis ruduo – ne tik lašišų, bet ir lydekų metas.

Comments

  • oskaras

    Sveikas,Laurynai.Šaunūs Tavo reportažai ir nuotraukos.Skatina imti meškerę(vienrankę,dvirankę,lydekinę..) ir šiaušti prie upės.Arba į pievą.Tiesiog imti ir daryti.Arba rišti musę.Vienaip ar kitaip būti šitoje erdvėje.Gana.Varau kastinguoti.Sėkmės

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *